„Pačios maloniausios emocijos, kai taip tave išlydi – tai kiekvieno futbolininko svajonė. Esu labai dėkingas klubui, fanams, visiems žmonėms, kurie stengėsi šią progą padaryti ypatingą. Ji tikrai buvo man ypatinga. Nuoširdžiai dėkoju visiems“, – po rungtynių žiniasklaidai kalbėjo futbolininkas.
Prieš rungtynes surengtoje specialioje ceremonijoje jis pasakė emocingą kalbą. Anot S.Mikoliūno, tik dalis jos buvo pasiruošta: „Žmonės susirenka, stengiasi dėl tavęs, tu irgi turi kažką jiems atsidėkoti, pasakyti ką jauti. Kažką buvau susidėliojęs, bet jei viską susidėliotum, nebūtų taip tikra. Kalbėjau viską iš vidaus.“
Pasak futbolininko, jis ramiai reagavo į artėjančią paskutinę dieną žaidėjo karjeroje: „Pats laukiau tos dienos. Atidaviau viską ir daugiau nebegalėjau nieko atiduoti futbolui. Pasitikau viską labai ramiai. Ar galėjau dar žaisti? Vargu, jau kitąmet 40 metų.“
Gynėjas aikštėje pasirodė pirmąsias 13 minučių, tačiau atskleidė, jog ir jas nebuvo lengva sužaisti – jau kurį laiką aktyviai sportuoti trukdė trauma.
„Sveikata pradėjo byrėti, pažeistas meniskas, reikės operaciją darytis. Rūbinėje pusiau juokais sakiau kad per šitas 13 minučių akcentuojame dešinę pusę, kad problemų nekiltų mums. Taip pat komanda juokavo, kad stengsis dėl manęs uždirbti 11 metrų baudinį, – kalbėjo S. Mikoliūnas. Žiūrėjau į tą švieslentę ir skaičiavau tas minutes. Galvojau, va jau viskas eina į pabaigą. Stengiausi kiekviena akimirka, sekunde, minute mėgautis. Komanda atidavė daug pagarbos ir širdies, gavau dovanų iš komandos, vadovų. Po rungtynių kiekvienas išsakė savo mintis apie sezoną, palinkėjom vieni kitiems sėkmės.“
Palikdamas aikštę „Žalgirio“ kapitono raištį 39 metų S.Mikoliūnas simboliškai perdavė neseniai pagrindinėje ekipoje debiutavusiam 18 metų Martynui Šetkui.
„Taip turi būti, toks gyvenimas, kažkada aš keičiau jaunimą. Dabar ateina laikas. Jie turi perimti tas estafetes, tradicijas. Man didžiulė garbė, kad ateina jauni. Jis vertas būti pirmoje komandoje, tai aukšto lygio žaidėjas. Svarbiausia, kad būtų be traumų ir tikiuosi, kad jis irgi bus „Žalgirio“ ir Lietuvos legenda“, – vylėsi S.Mikoliūnas.
Paklaustas apie didžiausius karjeros nusivylimus, jis prisiminė seną istoriją 2009 metais, kai buvo sutaręs dėl perėjimo į Anglijos antrojo diviziono „Championship“ klubą „Swansea City“, bet pasikeitus komandos treneriui taip ir neprisijungė prie ekipos. „Išėjo kvaila situacija. Norėjosi išbandyti jėgas Anglijoje, tačiau likimas kitaip sudėliojo. Tačiau nieko nekeisčiau. Taip buvo Dievo valioje. Gyvenimas kaip srauni kalnų upė. Negali numatyti daug, kas bus į priekį. Turi plaukti ir žiūrėti, kas vyksta, ir bandyti išgyventi“, – filosofiškai vertino jis.
Nors šį sezoną nepavyko apginti čempionų titulo, pasak žaidėjo, tai per daug neapkartino finišo: „Aišku, tai nusivylimas. Visada norisi pabaigti aukštumoje, bet į gyvenimą žiūriu atsitraukęs, kaip į visumą. Mano karjera nebuvo vien tik šie metai. Beveik 20 metų atidaviau profesionalų futbolui. Stengiuosi matyti visą bendrą vaizdą.“
Jis taip pat dėkojo visiems specialistams, kurie padėjo futbolo kelyje: „Visi treneriai, kurie prisidėjo. Tarp jų pirmasis treneris Viktoras Osetrovas, jis davė visą pagrindą, suformavo charakterį. Visi prisidėjo daug prie mano asmenybės, futbolininko augimo. Išskirti kažką nebūtų teisinga. Visiems esu dėkingas, laimingas, kad buvo mano kelyje.“
Jau kurį laiką pats S.Mikoliūnas stebi, kaip futbolininko karjeros siekia sūnus Kajus, kuris yra kviečiamas į Lietuvos jaunimo rinktines, o neseniai debiutavo vyrų futbole.
„Kiekvienas tėvas nori, kad sūnus peraugtų tėvą – tokia būtų svajonė. Pats žinau, kokį kelią reikia nueiti. Tai jam tik pirmieji žingsniai. Laukia daugybė iššūkių. Bus matyti, kaip jis susitvarkys su tais iššūkiais, kaip jam susiklostys. Niekas nepadės, aš tik galiu kažką patarti. Turi vidumi pajausti, užsibrėžti tą tikslą. Jis pats turi tą kelią nueiti, – kalbėjo Saulius. – Kaip jis reagavo į mano karjeros pabaigą? Sakė, kad gaila. Matyti, kad išgyveno. Jis augo matydamas, kaip tėvas žaidžia. Dabar jau tėvas stebės, kaip sūnus žaidžia.“
Į klausimą, ko galėtų palinkėti jauniesiems žaidėjams, S.Mikoliūnas atsakė: „Yra toks posakis – visada gali geriau. Bet, mano manymu, ne visada gali geriau. Bet visada gali viską daryti su širdimi, aistra, meile, protu. Tai pagrindinis dalykas. Kad viską darytum su aistra iš širdies, tada ir pasieksi savo tobulybę. Koks aš buvau futbolininkas? Su didele širdimi.“
Žurnalistams pasiteiravus apie jo ateities planus, buvęs „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės kapitonas atsakymo neturėjo: „Atviras klausimas. Kalbėsime, žiūrėsime. Norėčiau likti futbole, prie futbolo.“
