Staigus, protingas, pakankamai techniškas ir gerai žaidžiantis „korpusu“ – būtent tokį įspūdį 24 metų vaikinas padarė specialistams. Tiesa, „Tauro“ nuo pralaimėjimo tai neišgelbėjo. Tuomet gilioje duobėje besikapstę tauragiškiai kaip reikiant gavo į kaulus – 4:0.
Dar liūdniau „Taurui“ sekėsi kitose rungtynėse Panevėžyje, kur „Ekrano“ pranašumas buvo dar solidesnis – 5:0. Tai buvo pirmos pirmasis pilnai sužaistas L.Amani mačas, kuriame šis legionierius išsiskyrė drąsiu žaidimu ir puikiu šūviu, deja, į virpstą.
Po šios dvikovos prasidėjo „Tauro“ pakilimas – per likusius devynis A lygos mačus „Tauras“ kibo į atlapus visiems varžovams, po kartą užtrikrintai įveikė „Šiaulius“ ir „Dainavą“ (3:1; 3:1), tik per plauką liko nuo pergalės su „Sūduvą“ (3:3) bei paskutinę sekundę paskutiniame ture pralaimėjo „Ekranui“, kuriam pergalė leido džiaugtis bronza. Iki tol retai įvarčius mušęs „Tauras“ per paskutines devynias sezono rungtynes jų pelnė net dvylika.
Dažniausiai puolėjo pozicijoje rungtyniavęs naujokas L.Amani tapo savotišku „Tauro“ raktu į sėkmę – aikštėje tikras lyderio savybes demonstravęs futbolininkas iš Dramblio Kaulo Kranto pelnė penkis įvarčius ir perdavimais bei pradėtomis atakomis ne kartą prisidėjo prie likusių tikslių „Tauro“ smūgų.
Landry greitai patapo vienu mėgstamiausių ekipos fanų futbolininku, o pasibaigus sezonui buvo pripažintas geriausiu viso sezono „Tauro“ žaidėju. Maža to, L.Amani nedaug trūko iki patekimo į simbolinę ketvirto A lygos rato rinktinę.
Prieš kurį laiką finišavusiose pirmenybėse „Tauro“ gretose spėjo bent trumpai pažaisti net 12 skirtingų legionierių (tai didžiausias užsieniečių skaičius visoje lygoje – aut.past.) ir nekyla abejonių, kad praėjusiais metais meistriškumu labiausiai išsiskyrė būtent Landry.
Apie patekimą į Lietuvą, žaidėjų iš Afrikos įsiliejimą į Europos futbolo rinką, ankstesnį savo karjeros etapą, ateities tikslus ir Tauragės „Taurą“ L.Amani išsamiai pasidalino su Futbolo.TV skaitytojais. Pasirodo, tai pirmas interviu Landry Armani karjeroje.
– Lietuvoje futbolo gerbėjams esate pažįstamas kaip futbolininkas iš Prancūzijos, visų vadinamas tiesiog Amani. Informacijos apie jus internete praktiškai nėra, tačiau kiek pavyko išsiaiškinti, su Prancūzija jus niekas nesieja. Negi tai tiesa?
– Taip, tai visiška tiesa, aš turiu tik vieną pasą – savo gimtos šalies. Aš esu Dramblio Kaulo Kranto valstybės pilietis. Nežinau kaip, tačiau visur įsivėlusi kažkokia klaida, nesu prancūzas. Mano pilnas vardas Jeanas-Marie Landry, tačiau draugai ir bičiuliai mane dažniausiai vadina tiesiog Landry. Amani – tai mano pavardė.
– Kai pirmą kartą pamatėme jūsų pavardę rungtynių protokole, beviltiškai mėginome atrasti bent kažkokią informaciją internete. Apmaudu, bet jos tiesiog nebuvo. Neabejojama, daugeliui gerbėjų vis dar esate asmenybė, apie kurios praeitį niekas negali nieko pasakyti. Praskleiskite paslapties šydą!
– Niekada anksčiau nesu žaidęs profesionaliame lygyje ir „Tauras“ – pirma tokia mano karjeros stotelė. Prieš tai rungtyniavau tik gimtajame Dramblio Kaulo Krante, taip pat Tunise ir Gruzijoje. Gimiau 1989 metais, augau mažame uosto miestelyje pavadinimu Azaguie šalies pietuose. Aistrą futbolui jaučiau nuo pat mažų dienų ir visada žinojau, kad vieną dieną tapsiu futbolininku.
Uoste dirbantis mano tėvas anksčiau nepritarė mano norui siekti futbolininko karjeros, kadangi dažnai neidavau į mokyklą, praleisdavau pamokas vien tam, kad galėčiau lakstyti lauke su kamuoliu. Man vis buvo sakoma, jog pirma reikia gauti diplomą, tačiau buvau užsispyręs ir niekada nesiskirdavau su kamuoliu.
Rimtesnis kelias mano išsikelto tikslo link prasidėjo kiek vėliau, kai treniravausi nedideliame vietos futbolo centre. Čia mane pirmą kartą žaidžiant futbolą pamatė tėvas. Tą akimirką jis pasakė, jog padės man tapti profesionalu.
Pirmą asmeninį įvertinimą gavau kai su vietine komanda dalyvavome turnyre Ganoje, kur pavyko gerai pasirodyti. Netrukus po to buvau pakviestas atlikti įvairius testus pas vieną egiptietį. Nors ir jaučiau didelį skausmą, kadangi tuo metu kankino trauma, nusprendžiau pamėginti laimę ir kartu su dar penkiais vaikinais sėkmingai buvau atrinktas bei iškeliavau į Egiptą, „Smoha“ klubą.
Tiesa, ten neužsibuvau. Dėl tam tikrų finansinių nesutarimų, kurie iškilo tarp trenerio egiptiečio ir trenerio iš Dramblio Kaulo Kranto, sutarties negalėjau pasirašyti. Kitais metais išvykau į Tunisą, tačiau ten pritapti dėl man nepalankaus trenerio nepavyko ir teko grįžti į gimtinę.
Adjame miesto „Le Stella“ komandoje grįžęs sunkiai treniravausi, tačiau į sudėtį, žaisiančią čempionate, deja, nepatekau.
Siūlė metus atstovauti dubleriams, bet geriau pasirinkau trečios lygos, tačiau pagrindinę komandą. Norėjosi žaidybinio laiko su rimtesniais varžovais. Po šio karjeros etapo išvykau į Gruziją, ten rungtyniavau antroje lygoje, „Lazika“ vienuolikėje. Būtent iš šio klubo atvykau į Lietuvą, kad sezoną užbaigčiau „Taure“.
– Kaip atsirado galimybė atvykti į Lietuvą ir ką žinojote apie mūsų čempionatą?
– Padėjo mano brolio draugas, žmogus, kuris manimi tikėjo ir kuriam jaučiuosi dėkingas – Leonardas Seka. Būtent jis užmezgė ryšį su „Tauro“ vadovu Jaunučiu Šetkumi. Iš tikro nieko nežinojau apie lietuvišką futbolą, tačiau atradau Futbolo.TV ir peržiūrėjau trejas „Tauro“ rungtynes dar prieš atvykdamas.
Žaidėjams iš Afrikos „prasimušti“ į didįjį futbolą yra labai sunku. Turi stipriai aukotis ir tau turi padėti Dievas. Savo talentą afrikiečiams įrodyti yra itin sudėtinga.
– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į „Taurą“?
– Tiek debiutas, tiek pati pradžia Tauragėje man buvo labai sunki. Tuo metu mus treniravo turkų treneris, kuris visiškai nemokėjo jokių kalbų. Reikėjo daug drąsos ir ryžto, nes ir finansinė situacija klube buvo sunki.
Po kurio laiko pasikeitė treneris, naujasis (Gediminas Jarmalavičius – aut.past.) puikiai kalbėjo angliškai ir kažkaip viskas aikštėje pradėjo klostytis geriau.
– Nors ir žaidėte komandoje, kuri finišavo paskutinėje vietoje, per 11 rungtynių įmušėte penkis įvarčius. Kaip vertinate savo pasirodymą per Tauragėje praleistus pusę metų?
– Kaip ir minėjau, pradžia buvo tikrai sudėtinga, reikėjo laiko įsivažiuoti. Su kiekvienomis rungtynėmis vis geriau susipažįstu su lietuvišku futbolu. Taip, žiūrint iš vienos pusės, mes finišavome paskutiniai, bet mūsų komanda gera, yra puikių futbolininkų ir mes neabejotinai galime siekti geresnių rezultatų. Vienintelės bėdos, mano akimis, yra finansinės.
– Buvote pripažintas geriausiu „Tauro“ ekipos žaidėju. Ką jums tai reiškia?
– Aš esu dėkingas Dievui, leidžiančiam man žaisti profesionaliame lygyje. Taip pat esu dėkingas Jaunučiui Šeškui, treneriui ir kitiems, kurie suteikė man šansą ir manimi tikėjo. To nebūtų ir be komandos draugų. Šis įvertinimas man reiškia tikrai daug, daug ir sunkiai dirbau, tad kai esi už išlietą prakaitą įvertinamas – smagu.
– Esate atakuojantis žaidėjas. Su kuriomis A lygos komandomis sunkiausia žaisti?
– Mano akimis, A lygoje yra tikrai gerų žaidėjų ir taip pat puikių gynėjų. Negaliu pasakyti, jog su kažkuriais žaidėjais ar komandomis buvo lengva. Visi mačai buvo sudėtingi.
– Ar puolėjo pozicija yra ta, kurioje geriausiai jaučiatės?
– Mane anksčiau treniravo ir ruošė kaip vidurio saugą, tačiau pats pirmenybę teikiu būti atakos smaigalyje. Man, kaip ir kiekvienam puolėjui, smagu mušti įvarčius. Tai yra emocijos ir didelis džiaugsmas!
– Po truputį artėja naujasis sezonas, kokie jūsų planai?
– Kol kas dar esu nežinioje. Šiuo metu klube yra naujas prezidentas ir naujas treneris, aš jų planų nežinau ir negaliu pasakyti ar figūruoju jų planuose, ar ne. Galiu pasakyti tik vieną dalyką drąsiai – esu pasiruošęs žaisti Lietuvos čempionate.
– Į Lietuvą žvelgiate kaip į tarpinę stotelę, kylant kažkur aukščiau, į pajėgesnę lygą?
– Kiekvienas futbolininkas nori rungtyniauti aukštesniame lygyje. Tikrai norėtųsi, kad Lietuva man taptų sėkminga stotele, tramplinu į aukštesnį lygį. Manau, kad viskas šioje vietoje priklauso nuo žaidėjo, kuris privalo sunkiai dirbti kiekvieną dieną, kad pasiektų savo svajonę.
– Pamirškime futbolą. Kokį įspūdį Lietuva jums paliko kaip šalis?
– Dar mačiau tik nedidelę dalį jūsų šalies, tačiau jei manęs kas nors paklaustų apie Tauragės miestą, tai pasakyčiau, kad tai gražus miestas. Pati šalis man taip pat patinka, bent jau tiek, kiek spėjau pamatyti. Žmonės irgi malonūs, gerai priėmė.
– Galbūt teko paragauti lietuviškų patiekalų?
– Dar tokia proga nepasitaikė, tačiau net neabejoju, jog ir tam ateis laikas.
