Didžiąją karjeros dalį Vilniaus „Žalgirio“ spalvas gynęs gynėjas apie savo karjeros pabaigą oficialiai ilgai tarsi ir nepranešė – po 2019-ųjų sezono jis paliko „Žalgirį“, 2020-aiais LFF I lygoje dar atstovavo dabar jau išnykusiam „Vilniaus Vyčiui“, o tada iš aktyvaus futbolo pasitraukė.
Visgi kaip savo profesionalios karjeros pabaigą žaidėjas išskyrė būtent užsibaigusį etapą su „Žalgirio“ marškinėliais.
„Tai buvo po „Žalgirio“, tai jau buvo tokie pereinamieji metai, kai perėjau į treniravimą, žaidimas „Vytyje“ jau buvo mėgėjiškas, nes tada jau daugiau koncentravausi į treniravimą, laikiau UEFA B licenciją, lankiau atletinio rengimo kursus. Tad galima sakyti, kad profesionalus etapas baigėsi tada“, – apie savo oficialią karjeros pabaigą kalbėjo G.Freidgeimas.
Visgi nuo sporto (o konkrečiai – ir nuo futbolo) jis nenutolo ir nustojęs žaisti – dar karjeros metu jis pradėjo dėlioti būsimus savo karjeros žingsnius ir jau tada žinojo, kad norės dirbti treneriu. Su laiku išsigrynino jo noras dirbti su atletiniu futbolininkų rengimu. Tad jis, net ir turėdamas variantų darbuotis kitose sferose, nusprendė likti futbole.
„Gal po „Žalgirio“ ir buvo permąstymo metai, kada turėjau galimybių ir pasiūlymų eiti iš futbolo, į visai kitą sferą, tikrai gana solidūs pasiūlymai, bet pamačiau, kad nuo futbolo nepabėgsiu, kad traukia ten, kaip sakoma „Turėk mylimą darbą ir tau nereikės dirbti visą gyvenimą“. Tuo vadovavausi, tariausi su šeima, patarimai buvo likti futbole, nes tai yra dalykas, kurį aš myliu, kuris man patinka ir net nesijaučia, kad dirbu.
Perėjimas iš žaidėjo karjeros gavosi natūralus, gal dėl to viskas taip tyliai ir išėjo, nenorėjau dėti taško, buvo apmąstymai ir norėjau, kad patys dalykai savaime susidėliotų, nenorėjau dėl nieko gailėtis, sprendimas atėjo pats savaime, palaipsniui – B licencija, atletinio rengimo kursai, studijos Barselonoje, šiuo metu – ir UEFA A licencija, po truputį pradėjo plaukti tie pasiūlymai. Palikau, kad viskas eitų pasroviui ir viskas gavosi gerai“, – sakė G.Freidgeimas.
Jis šiuo metu Lietuvos futbolo federacijoje yra atsakingas už visą atletinį rengimą, labiausiai koncentruojasi darbui su jaunimo rinktinėmis (išskyrus vaikinų iki 21 metų). Visgi pastarajame rinktinių lange jis pavadavo Lietuvos rinktinės atletinio rengimo trenerį Thomasą Klimmecką ir darbavosi su vyrų rinktine.
Įdomu tai, kad rinktinės lange jam teko darbuotis su ne vienu žaidėju, su kuriuo dar prieš keletą metų pats žaidė klubuose ar nacionalinėje rinktinėje. Pats treneris to pernelyg nesureikšmino, priešingai – jo manymu, tai yra net ir geras dalykas.
„Priėmiau tai natūraliai, tikrai nemažai su kuo teko kartu žaisti ir, atrodo, dar visai neseniai, bet manau, kad kaip tik mano pliusas yra tas, kad viskas dar yra šviežia, neužmiršta – atmosfera ir rutina, futbolininko gyvenimo būdas, viską dar atsimenu iš vidaus, tai manau, kad mano darbe tai yra pliusas. Man viskas jauku, gerai gaunasi, spėjau susikaupti ir šiokią tokią darbo patirtį, nėra taip, kad viskas būtų nauja ar nepažįstama, sunkumų tikrai nekyla, kaip tik, yra pliusas, kad neseniai žaidžiau, o dabar galiu panaudoti tą šviežią informaciją savo darbe“, – teigė jis.
Visgi pagrindinis jo veiklos sritis yra darbas su jaunimu, jaunaisiais futbolininkais. Paklaustas, kiek skiriasi darbas su jaunais ir jau patyrusiais žaidėjais, G.Freidgeimas aiškiai išskyrė skirtumus.
„Yra skirtumai. Nacionalinėje rinktinėje yra surinkti geriausi Lietuvos futbolininkai, jiems reikia mažiau edukacijos, nes čia atvažiuoja tikri profesionaliai, klubuose turi aukšto lygio specialistus, jų čia mokyti nereikia.
Su jaunimu reikia daugiau edukacijos, žaidėjus, kurie dar nėra pripratę prie profesionalumo, reikia labiau edukuoti. Dažnai sutinkama daug talentingų futbolininkų, kurių profesionalumas ne toks, koks turi būti, pats matau daug žaidėjų, kurie buvo talentingi, bet būtent dėl to neprofesionalumo nepasiekė savo potencialo.
Galiu iš asmeninės patirties jiems patarti, laiku duoti kažkokį signalą, nes visa tai mačiau iš vidaus, matydavau tuos žaidėjus, kurie gal pasuko ne ten, priėmė ne tokius asmeninius sprendimus ir jų gyvenimas susidėliojo kitaip ir tie, kurie norėjo tapti futbolininkais, jais netapo dėl ganėtinai paprastų priežasčių.
Tu negali per vieną dieną tapti geresniu futbolininku, bet gali pakeisti savo požiūrį, o tai galės padėti tau karjeroje, tai gal yra esminis skirtumas – jaunimo rinktinėse daugiau dėmesio skiriame pačiai edukacijai nei pačiam procesui“, – akcentavo buvęs futbolininkas.
Jo teigimu – svarbu jaunam žaidėjui įskiepyti mąstymą, kad geras atletinis parengtumas yra svarbus ne treneriams, ne kažkam kitam, o futbolininkui.
„Mūsų žinutė ir būna, kad to pasirengimo reikia ne treneriui, o pačiam žaidėjui – mes esame tik padėjėjai, o jie yra savo likimo kalviai, mes galime jiems tik padėti, suteikti įrankius, patarimus, nes jie formuoja savo karjerą ir jie atsakingi patys už save. Labai daug kas priklauso nuo vidinės žaidėjo motyvacijos, ji turi sutapti su išorine.
Jei matau, kad pas žaidėją nėra vidinės motyvacijos, tu jam gali dieną-naktį aiškinti, jis vis tiek užblokuos tą signalą, tu tą pajauti. Yra žaidėjų, kurie ima informaciją ir yra žaidėjų, kurie ją blokuoja, tu gali su jais metus dirbti ir matysi, kad jie neprogresuoja, nes jie tos informacijos nepriima. Tada daugiau dėmesio gali skirti žaidėjams, kurie tikrai to nori. Vienoje iš paskaitų ir dėstome, kad reikia į save pažiūrėti iš šono ir įvertinti – ar esu tas, kuris priima informaciją, ar tas, kuris viską blokuoja“, – mintimis apie savo darbo specifiką dalinosi G.Freidgeimas.
Dar prieš kurį laiką atletinis renginis kaip atskiras procesas Lietuvoje nebuvo itin aktualizuojamas, tačiau dabar, anot pašnekovo, yra jaučiamas naujų specialistų poreikis ir atsiradimas – vis daugiau žmonių randa savo vietą šioje nišoje ir mato šios srities svarbą.
„Jų (atletinio rengimo trenerių – red.) iš tikro daugėja, anksčiau tų specialistų buvo, bet jie visi nesispecializavo futbole, jie buvo iš lengvosios atletikos ar kitų sričių, ir susidurdavo su problemomis dėl futbolo specifikos, daugiau gal žiūrėdavo iš teorinės pusės ir mažiau – iš tos holistinės, kartais to pajautimo ir pritrūkdavo.
Specialistų tikrai nėra daug, matome, kad ir ne visi A lygos klubai turi atletinio rengimo trenerius ir matome, kokios tendencijos pasaulyje, kai vienoje komandoje tų trenerių būna po 5-6. Pasaulis eina ta linkme, nes mato, kad fiziniai reikalavimai tik didėja, žaidimas intensyvėja, daug tyrimų padaryta, turime daug technologijų, viskas dabar yra pagrindžiama skaičiais.
Atletinis rengimas turi didesnę reikšmę futbole, užsienio klubai tai pamatė jau seniai, Lietuvoje šitas kelias dar prasideda, bet smagu, kad takai yra praminami ir tas įgauna pagreitį“, – pasakojo kaišiadoriškis.
Pokalbio pabaigoje G.Freidgeimas dar trumpai nusikėlė ir į savo praleistą laiką rinktinėje kaip žaidėjas.
Su nacionalinės rinktinės spalvomis jis debiutavo 2012-ųjų birželio 3 dieną kontrolinėse rungtynėse su Estija, iš viso sužaidė 29 rungtynes, o paskutinėmis iš jų tapo 2017-ųjų rugsėjo 1 dienos akistata Vilniaus LFF stadione su Škotija.
„Gal pačiam buvo vieni geriausių karjeros metų, kai buvo „Žalgiris“ ir rinktinė, vėliau – Kazachstanas ir rinktinė. Man tuo metu gal buvo 27-28 metai, buvo mano pikas, kai stabiliai žaisdavau ir klubuose ir rinktinėje, čia buvo dar prie Edgaro Jankausko, tas ciklas.
Pradžia buvo pakili, vėliau sekėsi gal ne taip gerai, bet buvo tikrai įsimintinų rungtynių, prieš slovėnus, škotus „Hampden Park“. Žinoma, geriausiai įsimena tos rungtynės, kuriose išėjai nenuleista galva – su pakilesniu rezultatu, gerame stadione, geroje atmosferoje.
Patirtis „Wembley“ stadione buvo karčiai saldi. Saldi – nes taip, atmosfera fantastinė, viskas atrodo siurrealu, bet liko kartėlis, nes nepavyko pasinaudoti tuo šansu, iš asmeninės pusės pasirodyti galėjau geriau.
Bet tai buvo tarsi tam tikras katalizatorius mano karjerai – po tų rungtynių mano žaidimas ir vidinė ambicija tik pakilo, nes labiau mokomės iš pralaimėjimų, turėjau daugiau to vidinio pykčio, vidinės motyvacijos tapti geresniu. Tokios rungtynės irgi įsimena, kai nelabai nori jas prisiminti iš žaidimo pusės, bet tampa geru katalizatoriumi treniruotis sunkiau“, – pasakojo jis.
Vėliau G.Freidgeimas sulaukė klausimo, į kurį atsakymo ilgai galvoti nereikėjo – ar atletinio rengimo treneriui Georgui Freigeimui būtų lengva ar sunku dirbti su žaidėju Georgu Freidgeimu?
„Labai lengva. Galiu pasakyti, kad karjeros metu tikrai nebuvau tas žaidėjas, kuris buvo talentingiausias, buvau vidutinis, net savo mieste Kaišiadoryse, kur yra 10-12 tūkstančių gyventojų, kur buvo viena grupė su 20 žaidėjų, nebuvau geriausias žaidėjas.
Komandose, kuriose buvau, niekad nebuvau geriausias žaidėjas, bet visada buvau vienas iš tų, kuris labiausiai stengdavosi, negalėdavau būti iš tų, kuris stengiasi mažiau. Tas mane lydėjo visos karjeros metu, dėl to karjeros metu ir pavyko kažką pasiekti. Tai ir yra viena priežasčių, dėl kurių pasukau į atletinį rengimą, nes viskas, ką dariau žaidėjo karjeros metu, buvo pastovus domėjimasis tendencijomis, ką galiu daryti savo laisvu laiku, kad pagerinčiau savo žaidimą.
Pastoviai klausydavau trenerių žodžių, dabar, kai pats esu treneris, suprantu, kad ne visada reikia tų super-talentingų žaidėjų, jeigu jie neplaukia vienoje valtyje. Jei treneris sako daryti A, o tu darai B – nesvarbu, kad tu B darai gerai – tai praranda prasmę, nes svarbu visiems judėti viena kryptimi. Jei tame mechanizme randi savo funkcijas ir jas atlieki gerai – tau gali pasisekti. Toks ir buvau žaidėjas – kuris viską pasiekė ne talentu, o darbu.
Pats nebūdavau socialinių tinklų žmogus, bet tų papildomų treniruočių padaryta buvo tūkstančiai, niekas nematė, žinodavo tik aš ir mano artimiausia aplinka, kiek ašarų ir prakaito buvo išlieta. Atletinis rengimas yra darbas su savimi, nematomos treniruotės, poilsis, miegas, tai yra mano sritis, dėl ko aš ir likau futbole“, – užbaigė G.Freidgeimas.
