Jam reikės apsispręsti, kas penktadienį gins Lietuvos vartus, kadangi Žydrūnas Karčemarskas to negalės daryti dėl traumos.
Kandidatai trys – Ernestas Šetkus, Mindaugas Malinauskas arba Šarūnas Jurevičius. A.Ramono teigimu, jis jau beveik apsisprendė, tačiau galutinį sprendimą turės priimti visas trenerių štabas rungtynių išvakarėse.
- Daugelį jaudina, kad rungtynėse nepadės dažnai rinktinę gelbėjęs Žydrūnas Karčemarskas..., – LFF.lt pasiteiravo A.Ramono.
- Nematau didelės problemos, kad Žydrūno nėra. Kartu su trenerių štabe pasitikime tais, kuriuos kviečiame į rinktinę ir tikiuosi, kad problemų nebus.
Šiuo metu Ernestas Šetkus, ir Mindaugas Malinauskas, ir Šarūnas Jurevičius labai gerai atrodo Lietuvos lygiu. Nors, kaip vartininkai, dar yra jauni ir jiems trūksta patirties.
Galiu pasakyti tiesiai šviesiai, kad Žydrūnas dabar, ir, manau, dar ilgam, Lietuvoje yra tapęs vartininku numeris vienas ir tokios lygiavertės pamainos, išskyrus Giedrių Arlauskį – tegu, aišku, neįsižeidžia kiti vartininkai – nematau.
Ž.Karčemarskas jau vien savo buvimu duoda labai didelį pasitikėjimą komandai. Vis dėlto, kartais tai ne į naudą gynėjams. Jie žino – „yra Karčemarskas, gal kaip nors – ištrauks, jeigu kas“.
- Kokios formos į rinktinę pakviesti vartininkai?
- Man patinka, kad visi trys yra, kaip aš sakau, vartininkai-darbininkai. Per tą darbą daug pasiekia ir pasieks ateityje.
Šiek tiek jaudina, kad E.Šetkui ir M.Malinauskui čempionatai yra pasibaigę. Jie formą bandė palaikyti su kitais klubais. Vis dėlto jie dar neilgai ilsisi ir treniruotėje atrodo visai neblogai.
Aišku, norėčiau, kad jie daugiau žaistų kojomis. Tačiau žaidimas kojomis yra visų Lietuvos vartininkų problema.
- Ką tiksliau turite omenyje dėl žaidimo kojomis?
- Žaidimas kojomis – tada, kai vartininkas, kaip kažkada būdavo, lyg ir atlieka atsitraukusio gynėjo funkciją. Jis toli išėjęs iš vartų, palikęs tą zoną, kai galima imti kamuolį rankomis ir tokiu būdu daug padeda gynėjams.
Tačiau to reikia mokytis vaikystėje. Deja, pas mus vaikai nuo mažens yra „grūdami“ į vartus, tuo tarpu kai kitose šalyse net iki 12 metų priimta žaisti be vartininko. Taip būsimi vartininkai išmoksta žaisti kojomis.
Ši problema yra labai aktuali Lietuvos futbole. Vienetai, kurie tai sugeba. Gal tik jaunimo tarpe atsiranda tokių sportininkų.
- Kokios dar savybės svarbios geram vartininkui?
- Vartininkas iš savo vietos mato visą aikštę. Geras vartininkas privalo vadovauti žaidimui. Jis vien konkrečiomis pastabomis, aiškiais nurodymais gali sutvarkyti visą gynybą.
Retas Lietuvoje tai sugeba. Būna arba visai „nebyliai“, kaip aš sakau, arba tokie, kur rėkauja kur reikia ir nereikia taip išvesdami žaidėjus iš pusiausvyros.
Ž.Karčemarskas, nors ir nėra daugiakalbis, tačiau moka ir nuraminti, kai reikia, ir užvesti komandą.
To turėtų būti mokoma vaikystėje. Geras vartininkas, jeigu jis nemokės kalbėti aikštėje, nepadarys karjeros gerame klube. Dažnai būna, jog yra du lygiaverčiai vartininkai, tačiau, jeigu tu nevadovauji žaidimui – nepatenki į pagrindinę sudėtį.
- Koks yra rinktinės vartininkų trenerio darbas?
- Su trenerių štabu analizuojame priešininkus, jų žaidimą, tada modeliuoju ir užduotis vartininkams, kad pasirengtume kiek galima geriau. Treniruotė prasideda nuo gero apšilimo atskirai nuo komandos. Vėliau įsijungiama į bendrą treniruotę.
Svarbiausia – gerai apšilti ir pasirengti vyriausiojo trenerio paruoštoms užduotims. Per keturias dienas daug nenuveiksi, naujo neišmokysi. Gali tik patarti ar nukreipti.
Rungtynės su Lichtenšteinu bus sunkios ne tik komandai, bet ir vartininkams – tai visiškai nestandartinė dvikova. Iš varžovų gali visko tikėtis per kontratakas, todėl stengiamės atkreipti dėmesį į šias detales ir joms pasiruošti.
- Jūsų manymu rungtynėse su Lichtenšteinu mūsų rinktinės vartininkas turės daug darbo?
- Su Lichtenšteinu, kaip ir su tokiom šalimis kaip Farerų salos, Liuksemburgas, labai sunku stovėti vartuose, nes neturi darbo pastoviai. Kaip, pavyzdžiui, žaidžiant su čekais ar ispanais.
Tokiose rungtynėse gali būti tik vienas smūgis į vartus, todėl tu pastoviai esi psichologiškai įsitempęs. Jau geriau nuolat dirbti fiziškai, nei taip laukti.
Galiu pasakyt iš savo patirties: būna, jog negauni nei vieno smūgio į vartus, o po rungtynių išeini kaip iškrovęs tris vagonus metalo.
- Kiekvieną vakarą rinktinės žaidėjai renkasi masažo kambaryje. Vieni tiesiog nori atpalaiduoti raumenis, kiti gydosi smulkias traumas. Kaip su vartininkais, kokios traumos juos kamuoja?
- Panašios kaip ir kitus komandos narius. Visų pirma raiščiai. Dažna trauma – sumuštos alkūnės krentant, įvairios peties traumos.
Vis dėlto manau, kad vartininkai rizikuoja gauti rimtą traumą daug dažniau nei kiti žaidėjai. Ypač tikri vartininkai, kurie drąsiai krenta, šoka į kojas dėl kamuolio... Gerai žinome, kad čekas Petras Čechas po galvos traumos stovi su apsaugine kepure. Šarūnas Jurevičius kartą rungtynėse su „Atlantu“ kelias minutes buvo be sąmonės. Rusijoje po galvos traumų yra buvę net ir mirties atvejų.
Sakoma, jog vartininkai „išprotėję“.
- Grįžtant prie rinktinės vartininkų. Ar jau aiškėja lyderis?
- Jau daugmaž žinau, bet kol kas nenorėčiau įvardinti, galbūt dar kas nors pasikeis. Be to, tarsimės ir spręsime su visu trenerių štabu.
- Ar galime tikėtis, jog Lietuvos rinktinės vartai bus saugūs?
- Taip.
