Jo komandos draugai jau buvo nuleidę galvas ir atrodė susitaikę su mintimi, kad svajonė žaisti taurės varžybų finale lekia šalin paskui netaiklius smūgius.
Tačiau Haifos „Hapoel“ vartininkas iš Lietuvos turėjo kitą nuomonę. Sugėręs į save net tris 11 metrų smūgius iš šešių ir padėjęs išplėšti pergalę 4:3 prieš Raananos „Hapoel“ klubą E.Šetkus tapo tikru stebukladariu Velykų dieną Izraelyje.
32 metų lietuvis atsidūrė po Haifos „Hapoel“ futbolininkų presu, nes jie pašėlo iš džiaugsmo, po 14 metų pertraukos prasibrovę į Izraelio taurės finalą, kuriame gegužės 9 dieną Jeruzalėje žais su „Beitar“ klubu.
Apie galvą užplūstančias mintis atsidūrus vienam prieš varžovą, spiriantį kamuolį nuo 11 metrų žymos, svarbiausius vartininkus savo gyvenime, klajones po užsienį, poligloto talentą – 15min interviu su E.Šetkumi.
– Ernestai, trys atremti 11 metrų baudiniai itin retas reiškinys aukščiausio lygio futbole – kaip jums tai pavyko?
– Tikrai retai taip nutinka, man pačiam tai pavyko pirmą kartą per karjerą.
Jei gerai pamenu, prieš tai dar žaisdamas Lietuvoje esu dalyvavęs dvejose 11 metrų serijose, atrėmęs po vieną smūgį, bet abu kartus pralaimėjau. Kaip lietuviška patarlė sako, trečias kartas nemeluoja (šypsosi).
– Ar visus tris kartus atspėjote, kur smūgiuos varžovas?
– Prieš rungtynes analizavau, kaip mėgsta smūgiuoti varžovai, tad daugiau mažiau žinojau, į kurią pusę muš kamuolį. Be abejo, šimtu procentų niekada negali žinoti, varžovas bet kada gali pakeisti pusę, tačiau tą vakarą nuojauta manęs neapgavo.
– Vokietijos rinktinės vartininkas Kevinas Trappas yra sakęs, kad įprastai priima sprendimą, į kurią pusę grius, daug anksčiau prieš smūgį. Kaip įprastai susigrupuoja jūsų mintys prieš pat varžovo smūgį?
– Žinau, kad yra vartininkų, kurie yra labai stiprūs per 11 metrų baudinių serijas, bet dažniausiai viską nulemia nuojauta ir sėkmės faktorius.
Taip pat svarbu matyti varžovo kūno kalbą, akių žvilgsnį.
Aš stengiuosi atsižvelgti į veiksnių visumą: panaudoti skautų surinktą informaciją, atskleidžiančią, į kurią pusę žaidėjas mėgsta smūgiuoti, taip pat svarbu matyti varžovo kūno kalbą, akių žvilgsnį.
Sudėjęs veiksnių visumą, greitai nusprendžiu į kurią vartų pusę jis muš. O tada jau lieka tikėtis, kad atspėsiu. Laukti ir sureaguoti į smūgį nuo 11 metrų žymos yra beveik neįmanoma, nebent spyris būtų nestiprus. Nesakau, kad smūgis turėtų būti tikslus ar ne, jis turėtų būti silpnas, kad galėtum sureaguoti. Jei smūgis stiprus, sureaguoti į kamuolį – neįmanoma, todėl ir bandau kažką padaryti dar prieš smūgį.
– Ar dažnai per treniruotes rengiatės 11 metrų serijoms?
– Įprastai tik prieš taurės rungtynes, po kurių gali tekti baudinių serijos. Po pratybų treneris palieka visą mūsų komandą, kuri pasidalina į dvi dalis, ir tada repetuojame baudinius. Ne išimtis buvo ir ši savaitė.
Tačiau per treniruotę vartininkui būna dar sunkiau, nes žaidėjų neslegia jokia įtampa – labai mažai šansų atremti baudinį treniruotėje.
Be to, analizavome varžovų žaidimą ir jų 11 metrų baudinius – ši informacija buvo labai naudinga.
Per treniruotę vartininkui būna dar sunkiau, nes žaidėjų neslegia jokia įtampa – labai mažai šansų atremti baudinį treniruotėje.
– Minėjote, kad yra vartininkų, kuriems geriau sekasi atmušti 11 metrų baudinius. Teko skaityti, kad Diego Alvesas iš „Valencia“ klubo yra atmušęs 20 iš 42 Ispanijos lygoje, prieš daugiau nei tris dešimtmečius „Ipswich Town“ vartininkas Paulas Cooperis atlaikė 8 iš 10 per sezoną. Gal jums yra įstrigę daugiau pavyzdžių?
– Buvęs Brazilijos rinktinės ir Milano „Inter“ vartininkas Julio Cesaras turėtų būti tarp tokių. Ne paslaptis, kad yra stiprių vartininkų šioje srityje. Tačiau jų paslapties recepto nežinau (juokiasi).
Iš tiesų daug dėmesio pasirengimui 11 metrų baudiniams neskiriama, nes per gyvenimą jų pasitaiko nedaug. Kad pasitaikys serija – labai maža tikimybė. Todėl negali pratybose susitelkti tik į baudinius – būtų kiek kvaila.
– Jūs atrėmėte smūgius ramiai išlaukęs reikiamo momento. Ar nenaudojate psichologinių triukų? Pavyzdžiui, prancūzas Mickaelis Landreau yra atrėmęs Ronaldinho smūgį, pasislinkęs per porą metrų į šalį nuo vartų vidurio. Kiti vartininkai kraiposi prieš varžovo smūgį.
– Baudinys yra loterija, nes galimybė atremti yra menka. Todėl ir naudojami papildomi veiksniai. Tačiau aš pats stengiuosi likti ramus ir tikiuosi, kad atspėsiu varžovo smūgiuojamą pusę.
– Ką jums po pusfinalio rungtynių sakė komandos draugai, iš džiaugsmo užgriuvę visu svoriu?
– Visi buvo euforijoje, nes vienu metu atrodė, kad baudinių serija nuplaukė. Buvo likęs vienas baudinys ir būtume pralaimėję. Nusišypsojo sėkmė ir man pavyko atremti smūgį. Jausmas buvo ypatingas – ne kasdien laimi baudinių serijoje, o dar atrėmęs tris smūgius.
Kita vertus, visą šį sezoną man sekasi žaisti, negaliu skųstis reputacija komandoje.
– Gal aptarėte šią situaciją su savo tėvu – Jaunučiu Šetkumi, kuris yra buvęs vartininkas?
Gaila, bet tėvo rekordo nepamušiau (juokiasi).
– Jis kaip tik yra atvažiavęs manęs aplankyti į Izraelį. Turėjome apie ką pajuokauti, nes tėvas kadaise irgi yra atrėmęs tris 11 metrų baudinius, su Tauragės „Tauro“ komanda tapo Lietuvos čempionu (1987 metais). Gaila, bet jo rekordo nepamušiau (juokiasi).
Kalbėjomės, juokavome ir padarėme išvadą, kad obuolys nuo obels toli nerieda.
– Tikriausiai nuo tėvo ir prasidėjo jūsų karjera futbolo vartuose?
– Taip, jis buvo pirmasis mano matytas vartininkas, mano pati pradžia. Paskui augant mano idealu tapo danas Peteris Schmeichelis.
– Vartininko karjeroje atsiskleidėte pakankamai vėlai – ar tiesa, jaunystėje ilgai nebuvote nusprendęs, kuriu keliu eiti – mokslo ar futbolo?
– Būtent. Iš pradžių telkiausi į mokslus, dėl jų iš Tauragės išvažiavau į Vilnių.
Studijavau universitete, bet tuo pačiu metu nenorėjau pamiršti futbolo, tad žaidžiau antrojoje „Žalgirio“ komandoje – tuo metu ji vadinosi „Polonija“.
„Žalgirio“ vartininkų treneris pastebėjo manyje talentą. Prisimenu kaip dabar, jog buvo balandžio mėnuo, kai jis pasakė: „Pamatysi, rugsėjį laikysi pagrindinės „Žalgirio“ komandos vartus“. Aš prašiau, kad jis taip nejuokautų. Sakiau jam: nesu įsitikinęs, kad noriu žaisti futbolą, daugiau tai darau dėl malonumo, o labiau noriu studijuoti ir baigti mokslus.
Tačiau rugsėjo 30 dieną pirmą kartą įžengiau į aikštę vilkėdamas pagrindinės „Žalgirio“ komandos aprangą (2005 metais). Tai mane užkabino.
Paskui tikėjausi išvažiuoti į užsienį rungtyniauti, bet buvo kiek vėlu. Vis dėlto man pasisekė: išvažiavau rungtyniauti į Kiprą, kai man buvo 25-eri.
Sakiau: nesu įsitikinęs, kad noriu žaisti futbolą, tai darau dėl malonumo, o labiau noriu studijuoti ir baigti mokslus.
– Per jūsų karjerą buvo daug šalių: po „Žalgirio“ žaidėte Kipre, Bulgarijoje, Baltarusijoje, Graikijoje, Turkijoje, Nyderlanduose, dabar Izraelyje. Kurioje šalyje jautėtės geriausiai?
– Visur legionieriaus duona nėra lengva, visur yra pliusų ir minusų. Tobulos vietos nėra, galbūt todėl nemėgstu prisirišti. Su šeima (E.Šetkus su žmona Beatriče augina pusantrų metų dukrą Liepą) pasirinkome tokį gyvenimo būdą, kad verčiau pamatyti kuo daugiau pasaulio nei gyventi vienoje vietoje.
Galbūt sezonas Turkijos klube „Sivasspor“ įstrigo labiausiai, nes ten futbolas yra svarbesnis nei Lietuvoje krepšinis. Ten futbolas yra aukščiau visko, net religijos.
– O sudėtingiausia vieta karjeroje?
– Galbūt Bulgarija. Komanda buvo gera, tikslai aukšti, bet pats gerai ten nesijaučiau. Nors gyvenimo prasme viskas buvo gerai, komandoje neradau savęs, mano žaidimas bangavo – po gerų rungtynių sekdavo mačai, per kuriuos neišvengiau klaidų. Tačiau tai irgi buvo patirtis – teko nusileisti laipteliu žemiau, pasukau rungtyniauti į Baltarusiją, paskui vėl grįžau į Kiprą. Tačiau ten mano žaidimo kreivė vėl ėmė kilti aukštyn.
Per karjerą pasiūlymų pasitaikė ir daugiau, iš kitų šalies klubų, tačiau nė dėl vieno savo sprendimo nesigailiu. Šiandien atrodo, kad viskas man klostosi sėkmingai.
– Kiek kalbų galite susikalbėti?
Pasisveikinti turbūt moku apie 50 kalbų, nes tenka susidurti su daug skirtingų tautybių žaidėjais. Septyniomis kalbomis šneku laisvai.
– Tikrai nemažai – septyniomis tai tikrai. Turbūt dar vienai naujai kalbai vietos atmintyje nebeliko (juokiasi). Tuos septynios ar aštuonios pradeda galvoje painiotis.
– Ar tas kalbas mokate daugiau nei „labas“ ir „ačiū“?
– Pasisveikinti turbūt moku apie penkiasdešimt kalbų, nes tenka susidurti su daug skirtingų tautybių žaidėjais. Septyniomis kalbomis šneku laisvai.
– Esate poliglotas?
– Nesakyčiau taip. Tiesiog nebloga atmintis. Turbūt esu imlus kalboms.
Iš tiesų vartininkui lengviau mokytis, nes žaidžiant užsienyje tenka naudoti naujos kalbos žodžius ir aikštėje, ir kalbantis su vartininkų treneriu. Galbūt dėl to kiek lengviau.
– Šis sezonas Izraelyje jums išskirtinis – čempionato pradžioje kelerias rungtynes iš eilės išlaikėte užrakintus vartus, komanda kovoja dėl medalių ir dėl taurės?
– Turbūt pats sėkmingiausias sezonas per mano karjerą, nes kovojame dėl medalių, dėl taurės. Komandoje tvyro labai gerai atmosfera, visi draugiški, turi savo vietą klube. Pirmą kartą matau, kad kiekvienas žaidėjų gali atsiskleisti. Tai – didelis trenerių nuopelnas. Be to, sirgaliai mus palaiko, bet nespaudžia.
Esame stiprūs kaip komanda, visi kartu, o ne po vieną. Izraelyje jau susiformavo tokia nuomone apie mus: esame lyg kareiviai, visada kovojame iki pabaigos.
– Jums tikriausiai smagu, kad Izraelyje esate ne vienas lietuvis – jūsų bičiulis Darvydas Šernas irgi ten žaidžia šį sezoną.
– Iš tiesų dažnai bendraujame, kelis kartus jau susitikome – labai gerai, kad turime tokią galimybę, nes nedažnai iškart keli lietuviai rungtyniauja vienoje šalyje.
Drąsiai galiu sakyti: Žydrūnas yra geriausias visų laikų Lietuvos vartininkas.
– Vienas geriausių jūsų draugų gyvenime yra vartininkas Žydrūnas Karčemarskas, ar ne?
– Taip, su Žydrūnu susipažinome Lietuvos rinktinėje prieš daugiau nei dešimt metų ir nuo tada tapome gerais draugais.
Yra posakis, kad tik vartininkas gali vienas kitą suprasti. Jis daug metų rungtyniauja Turkijoje, bet vis pasiskambiname, per atostogas susitinkame kur nors.
Tiesą sakant, mano idealas futbole jau daug metų yra būtent Ž.Karčemarskas. Pamenu, kad tada, kai pirmą kartą jį pamačiau vartuose, buvo kažkas „vau“!
Iki šiol manau, kad Lietuvoje galbūt jis kiek neįvertintas, galbūt kiek pamirštas pastaraisiais metais, nes nebežaidžia Lietuvos rinktinėje. Tačiau aš drąsiai galiu sakyti: Žydrūnas yra geriausias visų laikų Lietuvos vartininkas.
– Jūs ir pats pastaruoju metu patikimai ginate Lietuvos rinktinės vartus. Seniau esate atlaikęs 11 metrų baudinį kontroliniame mače su Norvegija, per rungtynes su Rusija nepraleidote įvarčių. Kurį mačą pats laikote sėkmingiausiu?
– Buvo nemažai neblogų mačų, bet galbūt rungtynės (2:2) su Slovėnija įsiminė labiausiai. Nors praleidau du įvarčius, tame mače nemažai kartų teko išgelbėti komandą, mes buvome labai arti pergalės.
– Jus laiko vienu stilingiausių Lietuvos rinktinės futbolininkų. Ar skiriate papildomo dėmesio išvaizdai, madai?
– Nežinau, turbūt tai galima vadinti vienu iš mano hobių. Kaip mano žmona sako: futbolininką galima išskirti minioje. Man iš tiesų tai patinka.
Nesakyčiau, kad domiuosi mada – tai jau labiau profesija. Stilius skamba labiau mėgėjiškai ir man labiau tinka.
– Jums 32-eji, bet, regis, geriausi metai futbole eina kaip tik dabar. Kokių svajonių dar turite?
– Kaip futbolininkui metų jau daug, didžiausios svajonės jau prabėgo. Stengiuosi žaisti savo lygiu, stengtis ir žiūrėti, kokią dar galimybę Dievas duos. Futbolas pats iš savęs yra dinamiškas, niekada nežinai, kada kas apsivers. Todėl dabar galvoju, kaip geriau sužaisti kitas rungtynes.
