Sunku patikėti, bet pastarąjį kartą Senojo žemyno pirmenybėse serbai žaidė 2000-aisiais, kai turnyras vyko Nyderlanduose ir Belgijoje.
Tai buvo paskutinis didelis turnyras, kuriame komanda žaidė istoriniu Jugoslavijos pavadinimu.
Po pastarosios galutinio iširimo atskira Serbija nesėkmingai bandė patekti jau į penkis iš eilės Europos čempionatus.
Šiemetinis mėginimas – šeštas.
Išplėtus čempionato dalyvių skaičių iki 24 serbų šansai stipriai išaugo. Kai 2023-uosius Orlovi pradėjo keturiomis pergalėmis iš eilės (prieš JAV, Juodkalniją, Lietuvą ir Jordaniją), optimizmo laužas suliepsnojo dar stipriau.
Bet tada atėjo vasara ir serbai Razgrade 1:1 sužaidė su Bulgarija, o praėjusį ketvirtadienį Belgrade pralaimėjo ir atrankos grupės lyderių akistatą Vengrijai 1:2.
| Vieta | Komanda | R | + | = | - | Įvarčiai | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 |  Vengrija | 4 | 3 | 1 | 0 | 7:1 | 10 |
| 2 |  Serbija | 4 | 2 | 1 | 1 | 6:3 | 7 |
| 3 |  Juodkalnija | 4 | 1 | 2 | 1 | 3:4 | 5 |
| 4 |  Lietuva | 4 | 0 | 2 | 2 | 3:7 | 2 |
| 5 |  Bulgarija | 4 | 0 | 2 | 2 | 2:6 | 2 |
Taigi nieko keisto, kad į Kauną atvykusios rinktinės treneriui Draganui Stojkovičiui pirmas nuskambėjęs klausimas spaudos konferencijoje buvo labai tiesmukas ir konkretus: „Kokios nuotaikos po pralaimėjimo Vengrijai?“.
„Nepaisant nesėkmės, atmosfera mūsų komandoje yra puiki. Atlikome rungtynių su Vengrija analizę, turėjome gerą ir konstruktyvų pokalbį su žaidėjais, supratome, kur suklydome. Dabar ne laikas galvoti, kas buvo. Kaune privalome spręsti kitas užduotis, o jos – labai aiškios. Turime laimėti“, – rungtynių prieš Lietuvą išvakarėse ryžtingai kalbėjo D.Stojkovičius.
58-erių specialistas – gyva Serbijos futbolo legenda, bet pastaruoju metu sulaukia nemažai kritikos. Piksi, kaip jis vadinamas tėvynėje, buvo vienas ryškiausių Jugoslavijos futbolininkų prieš šios valstybės žlugimą.
1990-ųjų pasaulio čempionate Italijoje jis buvo išrinktas į simbolinę turnyro rinktinę. Su „Marseille“ klubu 1993-aisiais laimėjo inauguracinį UEFA Čempionų lygos turnyrą, nors finale ir nežaidė.
Prestižiškiausio žemyno turnyro finalą D.Stojkovičius su tuomečiu Prancūzijos flagmanu pasiekė ir 1991-aisiais, kur susitiko su buvusiu savo klubu Belgrado „Crvena zvezda“. Rungtynėms nusiritus iki baudinių serijos, serbas komandos treneriui Raymondui Goethalsui pasakė, jog mušti savojo baudinio prieš buvusią komandą nenori. Toks saugo sprendimas trenerį stipriai nustebino, nes D.Stojkovičius visos karjeros metu išsiskyrė kaip etatinis baudinių mušėjas. Galiausiai Marselio komanda baudinių loteriją pralaimėjo ir titulas pirmą bei paskutinį kartą iškeliavo į Belgradą.
Dabar D.Stojkovičius į Europos futbolo olimpą siekia grąžinti ir nacionalinę komandą, bet po pralaimėjimo Vengrijai sulaukė nemažai specialistų kandžių replikų dėl to, kad serbų žaidimas yra morališkai pasenęs ir norint tikėtis sėkmės į šią komandą privaloma įpūsti naujų vėjų.
Kalbėdamas apie komandos veidą sekmadienio mače su Lietuva, D.Stojkovičius pažadėjo, kad jis – keisis.
„Taktine prasme bus tam tikrų pokyčių, taip pat ir sudėtyje. Turime rasti teisingus sprendimus ir pasiekti pergalę komandiniais veiksmais. Kita vertus, privalome būti atsargūs, nes Lietuva – pavojingas priešininkas. Tai be galo kovinga komanda, išalkusi rezultatų ir pergalių. Turime juos gerbti. Varžovai turi keletą solidžių ir puikių žaidėjų, kaip Gvidas Gineitis, Gytis Paulauskas ar Justas Lasickas. Visi jie gali bei moka pridaryti rūpesčių ir tai pamatėme mače su Juodkalnija, bet kad ir kaip bebūtų, atvykome į Kauną trijų taškų, kurie mums yra labai svarbūs“, – neslėpė D.Stojkovičius.
Serbija istoriškai Lietuvai yra vienas neparankiausių priešininkų. Iki šiol su šios šalies komanda mūsiškiai žaidė dešimt kartų ir pralaimėjo devynis sykius. Vienintelę pergalę lietuviai iškovojo 2009-aisiais Marijampolėje (2:1), kai varžovams rungtynių baigtis nieko nelėmė – jie jau turėjo garantuotą kelialapį į pasaulio čempionatą.
Viena ryškiausių Serbijos žvaigždžių Aleksandras Mitrovičius mūsiškių gynėjams yra tapęs savotišku baubu ir Lietuvą oficialiuose mačuose baudė jau penkis sykius.
Iš savo 52-ejų už Orlovi įmuštų įvarčių daugiau serbas mušė tik Liuksemburgui – 6.
Visai neseniai A.Mitrovičius susigundė Saudo Arabijos pinigais ir kartu su komandos draugu iš rinktinės Sergejum Milinkovićium-Savićium persikėlė į „Al-Hilal“ klubą, bet ir toliau yra kviečiami ir noriai važiuoja į nacionalinę rinktinę.
„Su Lietuva esame žaidę kelis kartus, tad neblogai juos pažįstame. Šiuolaikiniame futbole paslapčių yra nedaug. Žinome vieni kitus kaip nuluptus, o kad pavykdavo įmušti – tai komandos draugų nuopelnas. Visi kartu tiek ginamės, tiek puolame. Kartu ir laimime, ir pralaimime. Visada svarbu surasti balansą. Prieš Vengriją to nepavyko padaryti, viską lėmė smulkios detalės. Bet čia bus kita istorija. Svarbiausia padaryti išvadas ir pasiimti tai, dėl ko ir atskridome – tris taškus“, – prieš rungtynes su Lietuva kalbėjo puolėjas.
