Su legendiniu Panevėžio „Ekranu“ dukart A lygą laimėjęs vartininkas į užsienį išvyko ne taip anksti, kaip dabar dažnai įprasta – 23 metų. Dėl išlikimo aukščiausiame divizione kovojusioje Belchatovo GKS komandoje jaunas lietuvis iškart tapo didvyriu. Žinoma, komanda neturi daug prošvaisčių siekti pergalių, kai geriausiu žaidėju tenka būti vartininkui. Antroje sezono pusėje per 15 susitikimų net 8 kartus vartus sausus išlaikęs E.Zubas buvo išrinktas geriausiu „Ekstraklasa“ lygos vartininku, tačiau klubas nugarmėjo į antrąjį divizioną.
Tuomet buvo daug kalbų apie rimtų klubų pasiūlymus, net apie „Liverpool“ susidomėjimą, tačiau E.Zubas kurį laiką nugrimzdo į užmarštį ir beveik nežaidė.
Tik 2015–2016 m. sezone į Lenkiją sugrįžęs lietuvis vėl tapo pagrindiniu vartininku, šįkart Bielsko-Bialos „Podbeskidzie“ klube. E.Zubas saugojo vartus 34 rungtynėse iš 37, tačiau „Podbeskidzie“ ekipa buvo tikra patrankų mėsa ir po sezono atsisveikino su aukščiausiu divizionu.
Praėjusią vasarą lietuvis nusprendė keltis į Izraelį ir pasirašė net ketverių metų sutartį su Tel Avivo „Bnei Yehuda“ ekipa. Kaip dabar žinome, tai buvo puikus sprendimas. Nors komanda ir kovojo dėl išlikimo aukščiausioje lygoje, tačiau vietą pavyko išsaugoti. Negana to, „Bnei Yehuda“ pirmą kartą nuo 1981 metų iškovojo šalies taurę, o šių varžybų finalo vienu didvyrių tapo E.Zubas.
Praėjusį sekmadienį su komanda pergalę finale atšventęs E.Zubas kartu su bendraklubiu Nerijumi Valskiu pirmadienį jau plušo Lietuvos rinktinės stovykloje. Sirgaliai jaučia, kad šeštadienio mače su Slovakija panevėžietis turėtų grįžti į startinę sudėtį. Pastarąjį kartą rinktinės vartus E.Zubas gynė 2016 metų birželį per draugiškas rungtynes su Lenkija, o šiame atrankos cikle nežaidė.
– Ar jau atslūgo emocijos po pergalės finale ir šventimo?
– Dar nėra taip, kad iki galo būtų atslūgę, bet atvažiavau į rinktinę, tad teks tas rungtynes truputį pamiršti. Prisiminimai, manau, liks ilgam. Toks trofėjus užsienyje man yra pirmas, aš tikrai jį ilgai atsiminsiu ir kaskart pagalvojus emocijos pakils.
– Izraelio lygoje kovojote dėl išlikimo, tačiau laimėjote taurę. Kaip sezoną vertina pats klubas?
– Pasiekėme tikslą išlikti lygoje. Taurė klubui buvo kažkas tokio, pastarąjį kartą laimėta prieš 36 metus. Tikrai subūrėme daug daugiau sirgalių į stadioną, aišku, daugiau jų ateidavo per taurės varžybas. Sirgaliams, prezidentui, tai miesto daliai, kur įsikūręs klubas, tai buvo tikrai didelis įvykis.
Niekada neturėjau vieno vartininko, į kurį tik žiūrėčiau, daug gerų vartininkų pasakyčiau. Mane labai žavi, kai vartininkas išsisuka iš neįprastų situacijų.
– Tel Avive yra daugiau komandų. Jūs turbūt ne patys populiariausi? Ar pažįsta jus žmonės gatvėse?
– Yra dar „Maccabi“ ir „Hapoel“, aišku, jie yra populiariausi. Manau, kad tos dvi kitos yra populiaresnės nei mes. Būna, kad žmonės prieina, bet labai retai. Jei žaisčiau „Maccabi“, turbūt būtų kitaip, bet dabar tikrai slėptis nereikia.
– Tai kaip jūsų pergalė buvo sutikta gatvėse, ar daug sirgalių džiaugėsi?
– Jau prieš finalo rungtynes būrys aistruolių laukė mūsų prie autobuso, skanduotėmis išlydėjo, prie viešbučio irgi laukė. Visi buvo tikrai pamišę. Po rungtynių gatvės buvo pilnos, grįžome į miestą naktį – visi mūsų laukė. Pagrindinė šventė vyko sekmadienį mieste, jau po dviejų dienų, buvo tikrai labai daug sirgalių.
– Po taurės varžybų tapote kone didvyriu. Kaip pats vertinate sezoną?
– Tikrai labai gerai, jau vien dėl to, kad visada žaidžiau, tik porą rungtynių praleidau. Vien iš šios pusės vertinu gerai. Žaidimu irgi esu patenkintas, išlikome lygoje, laimėjome taurę, tikrai buvo rungtynių, kuriose gelbėjau komandą.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Juventus“ priklausantis lietuvis V.Slivka – apie Čempionų lygos finalą ir vis dar gyvą svajonę
– Su komanda pasirašėte ilgalaikę sutartį. Vasarą pasitinkate ramus?
– Taip, pasirašėme ketverių metų sutartį, tad dar treji metai liko. Kalbėjau su agentu, bet man labai nepatinka, kai jis skambina ir sako, kad susidomėjo tas ar tas. Tada visokių minčių prisigalvoji, kad esi labai geras. Jei niekas neskambina – kad labai blogas. Pasakiau agentui, kad skambintų tik su rimtu pasiūlymu, kai jau galėtų pasakyti, kokios sąlygos. Jeigu tik susidomėjimas, pati pradžia, geriau nekvaršinti man galvos – tai yra jo darbas.
– Turbūt neklysiu pasakęs, kad tokio amžiaus vartininkui norisi klubo, kuriame būtumėte pirmasis?
– Žinoma, bet labai sunku taip pasakyti – būsiu pirmas. Aukšto lygio komandose visada yra bent du geri vartininkai. Kai tu ateini į naują komandą, visada turi įrodyti, kad esi vertas būti pirmas. Niekada taip nebūna, kad sutartyje įrašyta sąlyga, jog būsi pirmas – tai turi iškovoti aikštėje, per treniruotes.
– Tai su Tel Avivo klubu dėjote parašą ant ketverių metų sutarties be jokių garantijų? Ar toks įsipareigojimas nėra rizikingas?
Kalbėjau su agentu, bet man labai nepatinka, kai jis skambina ir sako, kad susidomėjo tas ar tas. Tada visokių minčių prisigalvoji.
– Pastaruoju metu visur laksčiau po pusę metų. Norėjosi man pabūti vienoje vietoje ilgiau, turėti ilgesnį sutartį, kad jausčiausi ramesnis ir būtų daugiau pasitikėjimo. Dabar turiu sutartį. Žinoma, visada norisi pakilti į aukštesnį lygį, geresnę komandą.
– Prieš keletą metų jums puikiai sekėsi Lenkijoje, buvote pripažintas sezono vartininku, buvo kalbų net apie susidomėjimą iš „Liverpool“. Kas tuomet atsitiko, kad pastarieji keli sezonai nebuvo tokie sėkmingi?
– Tuomet ilgai laukiau „Legia“ pasiūlymo. Dar prieš Belchatovą buvau nuvykęs į peržiūrą į „Legia“, man ten viskas labai patiko, bet jie manęs nepasirinko, tad išvažiavau į Belchatovą. Po sezono jie vėl manęs norėjo, sąlygos man tiko, tačiau laukiau, kol jie parduos savo pagrindinį vartininką. Taip nutiko, kad jie jo nepardavė, antru manęs jie nenorėjo imti, o langas jau užsidarinėjo, tad didelių pasirinkimų neturėjau.
Turėjau du variantus ir pasirinkau Kiprą (Larnakos AEK) – tai buvo vienas prastesnių sprendimų. Nuvažiavęs pamačiau, kad vartininkas – kapitonas, žaisti negausiu. Po pusės metų išvažiavau į Daniją („Viborg FF“), tačiau nuvykau pas vieną trenerį, po to atėjo kitas, vėl negavau žaisti. Metai be žaidimo sportininkui yra daug, buvo sunku.
Visada į rinktinę atvažiuoju maksimaliai pasirengęs ir treneris nusprendžia, kuris žais. Mes tikrai vienas kitą palaikome, už nugaros blogai apie vienas kitą nekalbame.
– Ar sunkus buvo sprendimas keltis į Izraelį? Tai vis dėlto visai kitokia valstybė, nei žaidėte iki tol.
– Pasiskambinau Kęstučiui Ivaškevičiui, kuris žaidė toje pačioje komandoje ne vienus metus (2010–2015 m.), Mindaugui Pankai, Tadui Kijanskui. Jie mane nuramino, papasakojo, kokia čia šalis. Kai atvykau, pats įsitikinau, kad tai saugi, gera šalis. Tel Avivas puikus miestas, čia pat jūra, gyvenimas verda, tik labai brangu, palyginti su Lenkija. Priėmiau sprendimą, kuriuo dabar džiaugiuosi.
– Komandoje buvote du lietuviai su Nerijumi Valskiu. Ar žaidžiant retai laiminčioje komandoje labai sunku palaikyti gerus santykius su kitais žaidėjais?
– Žinoma, su lietuviu galime pasikalbėti, kartu praleisti laisvą laiką, pajuokauti, praleisti laiką su šeimomis. Tikrai yra lengviau, nors sutarėme gerai ir su kitais žaidėjais.
Po pralaimėjimų, ypač kelių iš eilės, atmosfera rūbinėje nėra gera, džiaugsmo ir šypsenų mažiau. Truputį sunkiau, bet iš to irgi mokaisi, futbolas nėra vien pergalės.
– Lietuvos rinktinę treniruojant Edgarui Jankauskui žaidėte nedaug, bet dabar treneris sakė, kad veikiausiai į vartus statys jus. Ar laukiate to?
– Žinoma, futbolininkas visada nori žaisti, atsakomybės nebijome nė vienas. Tačiau ir kitu atveju nebus taip, kad pyksiu ar panašiai. Visada į rinktinę atvažiuoju maksimaliai pasirengęs, o treneris nusprendžia, kuris žais. Mes tikrai vienas kitą palaikome, už nugaros blogai apie vienas kitą nekalbame.
– Vartininko pozicija tokia, kad esi dažnai vienas, žinai, kad po keitimo į aikštę greičiausiai neisi, nebent nutiks kokia trauma. Ar sunkios yra dienos rinktinėje prieš rungtynes, kai tenka laukti trenerio sprendimo, kuris žais?
Žaidimu irgi esu patenkintas, išlikome lygoje, laimėjome taurę, tikrai buvo rungtynių, kuriose gelbėjau komandą.
– Dažniausiai jau anksčiau matosi, kas žais, treneris irgi pasako bent dieną prieš mačą. Aišku, tai priklauso ir nuo trenerio. Aš asmeniškai geriau jaučiuosi žinodamas dieną ar dvi prieš rungtynes, tada daugiau pagalvoju, paanalizuoju galvoje varžovus. Man geriau žinoti iš anksto.
– Bet yra buvę kartų, kai važiavote į rinktinę žinodamas, kad tikriausiai nežaisite, o būsite antras ar net trečias. Ar tada noras atvykti yra toks pats didelis?
– Tikrai didelis. Į rinktinę atvažiuojame savaitei pasitreniruoti. Rinktinėje nėra pykčių, kaip kartais būna klubuose. Čia tu žinai, kad žaidi už Lietuvą, atvažiuoji pasiruošęs ir atiduodi visą save, ar trečias esi, ar pirmas.
– Kai laisvalaikiu žiūrite futbolą, kurią lygą daugiausia žiūrite? Kur norėtumėte patekti?
– Daugiausia Angliją, dar Vokietiją ir kiek mažiau Ispaniją. Manau, kad Anglija būtų didžiausia svajonė.
– Ar yra vartininkų, kurie padarė didžiausią įtaką, gal turite savo idealą?
– Niekada neturėjau vieno vartininko, į kurį tik žiūrėčiau, daug gerų vartininkų pasakyčiau. Mane labai žavi, kai vartininkas išsisuka iš neįprastų situacijų. Ne kai kokį gražų smūgį ištraukia, bet tada, kai žiūrovui atrodo lengvas kamuolys, o aš žinau, kad tai buvo labai sunkus saugojimas.
– Pastaraisiais metais iš vartininkų vis dažniau reikalaujama gerai žaisti ir kojomis. Ar jums dažnai tenka mokytis būtent to?
– Kai buvau Kipre, labai daug dirbau kojomis. Dažnai į treniruotes ateidavome 20 minučių anksčiau nei kiti žaidėjai ir treniruodavomės žaisti kojomis. Dabar Izraelyje treneris irgi visada skiria laiko žaidimui kojomis, perdavimams. Nebūna treniruočių, kad tam neskirtume laiko, visada 10, 20 minučių, o kartais - visą pusvalandį. Aš nebijau žaisti kojomis, dažnai prašau kamuolio, nebijau, kad mane lengvai apžais.
– Sezono pradžioje taurės varžybose laimėjote vieną 11 metrų baudinių seriją, o finale – dar vieną. Ar dažnai klube per sezoną treniruojatės atremti baudinius?
– Retai, vartininkų treneriai klubuose to nuolat nemoko, čia labiau lemia sėkmė. Žinoma, yra momentų, mini dalykų, kuriuos gali pamatyti prieš mušant – kaip varžovas prieina, kur žiūri.
Audrius Ramonas (Lietuvos rinktinės vartininkų treneris – aut. past.) prieš rungtynes visada parodo kelis žaidėjus, kur jie muša baudinius. Tačiau labai sunku nuspėti, kad būtinai taip ir muš. Klube to nėra. Be to, ne visada vartininkui ta informacija padeda. Jei žaidėjas vieną mušė į kairę, du – į dešinę, nereiškia, kad vėl muš į dešinę. Aš labiau spėju: pagal žaidėjo įsibėgėjimą, lanką prieinant prie kamuolio.
– Izraelyje per sezoną patyrėte dvi baudinių serijas. Kiek iki tol karjeroje yra tekę atlaikyti baudinių serijų?
– Neatsimenu, reikėtų pasukti galvą. Tačiau per sezoną ir lygoje man mušė penkis ar šešis baudinius, iš jų tris atmušiau.
– Galime sakyti, kad tai viena jūsų stipresnių pusių?
– Nežinau, čia toks dalykas, kad nenorėčiau, jog tai būtų stipriausia mano pusė. Norėčiau, kad būtų ir daugiau gerų pusių, bet pendeliai man visai sekasi.
– Vadinasi, galėtumėte eiti į aikštę baudinių serijai?
– Taip, būčiau pasiruošęs (juokiasi).
