„Ukrainiečiai tikėjosi, jog kažkas gali atsitikti, tačiau negalvojo, kad tai palies ir Kijevą. Dieną prieš puolimo pradžią teko vakarieniauti restorane, kuriame buvo švenčiamos dvejos vestuvės ir jubiliejus – vakare nuotaikos buvo gana ramios. Žmonės tikrai nemanė, kad Rusija imsis tokių rimtų veiksmų“, – pasakojo treneris.
Vasario 24 d., ketvirtadienį, situacija kardinaliai pasikeitė. Moterys su vaikais turėjo keliauti bei palikti šalį vieni – situacija keitėsi valandomis, jau būnant pasienyje kai kurie vyrai sužinojo, kad negalės kartu keliauti su savo šeimomis, nes 18-60 m. amžiaus vyrams buvo uždrausta palikti šalį.
„Patys pasienyje padėjome porai šeimų. Vienai moteriai, kuri keliavo su trimis vaikais, išsikrovė automobilio akumuliatorius. Paėję apie pora kilometrų suradome pakrovėjo laidus. Kitą šeimą teko pervežti per sieną. Tai buvo moteris su dviem mažamečiais vaikais – devynerių metų berniuku ir penkerių metų dukryte“, – pasakojo Aurimas.
A.Meidus Kijeve apsistojęs buvo nuo antradienio iki ketvirtadienio ankstaus ryto, vėliau beveik dvi paras praleido kelionėje atgal į Lietuvą. Sąlyginai greitai grįžti pavyko dėl operatyviai priimtų pasiteisinusių sprendimų:
„Paskutinę naktį nakvojome viešbutyje prie Antonovo oro uosto, kuris yra dar ir dabar stipriai bombarduojamas. Mus penktą ryte pažadino sprogimas, greitai susikrovę daiktus viešbutį palikome. Važiuodami iš Kijevo į pasienį užtrukome apie 12 valandų. Kas kelias minutes automobilių keliuose masiškai daugėjo, susidarė kamščiai, avarijos – visi norėjo būti pirmi.
Apie 12 val. dienos daugumoje degalinių, pro kurias važiavome, nebeliko kuro. Jei jos vėliau būdavo papildomos, galima būdavo užsipilti iki 20 litrų. Mums pasisekė prisipilti pilną baką Kijeve anksti ryte. Nors keliavome su visureigiu, kuriame telpa apie 90 litrų kuro, žvelgdami į ateitį vis tiek stojome pasipildyti, kad užtektų nakčiai. Pamačiusi mūsų pasus, degalinės darbuotoja leido pilti 40 litrų. Lietuvius ukrainiečiai myli – broliški jausmai abipusiai.
Iš šiaurės pusės ateidinėjo agresoriaus armija, todėl visi traukė į Lvovą ir pietvakarius. Mes pasirinkome važiuoti ne autostrada, o kaimo keliais per miestelius. Tai buvo vienas geriausių sprendimų, nes keliai buvo tušti.
Kelių kokybės net negalėčiau atpasakoti. Kadangi važiavome su visureigiu, mums buvo lengviau, tačiau lengvasis automobilis galėjo ir nepravažiuoti. Artėjant link sienos mašinų daugėjo ir kaimo keliuose.
Visą laiką palaikėme ryšį su buvusiu „Utenis“ sporto direktoriumi, akademijos vadovu ir vyrų komandos vyriausiuoju treneriu Olegu Boičišinu. Jis pranešinėjo situaciją ir jei mums kažkas būtų atsitikę kelyje, Olegas buvo pasiruošęs mus apgyvendinti. Daug ukrainiečių kolegų ir bičiulių, su kuriais bendraujame liko ten“, – sakė A.Meidus.
