1992-ųjų balandžio 28 diena, „Windsor Park“ stadionas. 1994-ųjų pasaulio čempionato atrankos rungtynės tarp Šiaurės Airijos ir Lietuvos rinktinių – pirmasis oficialus Lietuvos mačas vėl tapus nepriklausoma šalimi. Rungtynės baigiasi lygiosiomis 2:2, Lietuvos rinktinės sudėtyje 88 minutes žaidžia puolėjas Valdas Ivanauskas.
2021-ųjų lapkričio 12 diena, „Windsor Park“ stadionas. 2022-ųjų pasaulio čempionato atrankos rungtynės, prie Lietuvos rinktinės vairo – dabar jau vyriausiasis rinktinės treneris Valdas Ivanauskas.
„Tai man yra antras kartas Belfaste, pirmą kartą buvome tada, 1992-aisiais, dabar man tai yra antras kartas čia“, – sakė V.Ivanauskas.
Antrą kartą gyvenime ir pirmą – kaip rinktinės treneris į Belfastą sugrįžęs V.Ivanauskas atsiminė, jog tame istoriniame Lietuvai mače buvo jaučiamas didelis ažiotažas.
„Skirtumas didelis, bet vieno tokio išskirti negalima. Šiaurės Airija yra futbolo šalis, kaip ir visa Didžioji Britanija, tai tuo atžvilgiu nėra didelio skirtumo. Mums tada buvo pirmas oficialus mačas, tikrai buvome naujokai. Nesvarbu, kad jau buvome žaidę neoficialias rungtynes su Gruzija, bet tas mačas buvo pirmasis oficialus. Ažiotažas tikrai buvo didelis, prisimename tą seną stadioną, dabar tai bus visai kitų standartų stadionas.
Jis tada buvo beveik užpildytas ir tas visas sirgalių palaikymas mums buvo naujovė. Šiaurės Airijoje futbolas yra mylimas, tad mums buvo tokia lengva nuostaba. Kuo mes tuo metu prilygome ir gal net buvome geresni – tai, visų pirma, mūsų rinktinė buvo sudaryta iš buvusių žalgiriečių, taip pat kaip veteranas ir vienas lyderių buvo Stasys Danisevičius, jis mums nemažai padėjo, nors mūsų dauguma žaidėjų jau buvo isitvirtinę savo klubuose ir tikrai turėjome vaidmenis.
Tos baimės nebuvo, bet visas tas ažiotažas, publika, palaikymas mums buvo tarsi naujovė, bet mes labai greitai su tuo susitvarkėme ir sužaidėme tikrai geras rungtynes“, – sakė dabartinis rinktinės treneris.
Šiaurės Airijos futbolininkai tada per pirmas 16 minučių pelnė du įvarčius ir išsiveržė į priekį 2:0, tačiau dar prieš pertrauką Arminas Narbekovas sušvelnino rezultatą, o pačioje antro kėlinio pradžioje baudos smūgį realizavęs Robertas Fridrikas lietuviams padėjo iškovoti pirmą tašką oficialiose rungtynėse jau atgavus nepriklausomybę.
„Ir tas taškas buvo pelnytas. Manau, kad buvo galimybė pasiekti net ir daugiau, į savo klubą taip pat galėjau grįžti tikrai pakelta galva“, – sakė V.Ivanauskas.
Kalbėdamas apie tas rungtynes plačiau, legendinis Lietuvos žaidėjas akcentavo, kad ankstyvi du įvarčiai nebuvo jaudulio pasėkmė, o lietuviai esą visą laiką žinojo, kad gali sugrįžti į rungtynes ir nelikti tuščiomis.
„Žiūrint į to laiko ir dabartinę Šiaurės Airijos rinktines – tai visiškai skirtingas vaizdas. Tuo metu tai mums buvo pati parankiausia kone iš visų komandų, nes žaidė tą paprastą vadinamąjį anglišką futbolą, o mūsų komanda buvo techniška ir fiziškai buvome labai stiprūs, nes atlaikėme Tarybų Sąjungos futbolą ir buvome matę rimtesnių varžovų, tad toks jų futbolas mums buvo tik į naudą.
Tie elementarūs, paprasti jų įvarčiai sukrito, taip, mes to nesitikėjome, bet jautėme savo jėgą, nes visi žaidėjai savo klubuose buvo lyderiai ir tikrai žinojome, kad bet kuriuo metu rungtynes galime pakeisti sava linkme, ir gana greitai atstatėme pusiausvyrą“, – toliau pasakojo dabartinis rinktinės treneris.
Taip pat įdomu, kad rungtynės tą sykį vyko ganėtinai panašioje aplinkoje į tą, kurią neseniai buvo patyrę patys lietuviai – Šiaurės Airijoje taip pat vyko kovos dėl nepriklausomybės – šiaurės airiai norėjo likti prie Didžiosios Britanijos, o airiai turėjo tikslą valstybę prijungti prie savosios.
O tai, anot V.Ivanausko, jautėsi ir jiems ruošiantis rungtynėms Belfaste.
„Tie neramumai buvo, jau iš oro uosto buvome lydimi apsaugos, prie viešbučio buvo apsauga su automatais, atrodė labai keista matyti tą vaizdą. Mums su keliais žaidėjais teko išeiti ir į miestą, kažkokios baimės gal buvo, tikrai buvo nemalonus vaizdas matyti policininkus su automatais, pirštais ant gaiduko.
Po gatves važinėjo ir tankai, tad tikrai buvo jausmas ne pats maloniausias, bet tuo metu buvo tokia situacija. Bet jokių konfliktų nebuvo, apsauga buvo aukšto lygio, jokių incidentų neturėjome.
Žinojome, kad esame apsaugoti, nebuvo jokių minčių, kad kažkas gali įvykti. Taip, mieste gal ir galėjo, bet kad kažkas įvyktų stadione ar rungtynių metu – to galvoje pas nė vieną nebuvo“, – dėstė specialistas.
Tankų ir apsauginių su automatais šį kartą Belfaste nebus, tačiau bus Lietuvos rinktinės futbolininkų noras pasaulio čempionato atrankos varžybose trinktelėti durimis. O ar pats V.Ivanauskas jaus sentimentus grįžęs į tą (nors ir renovuotą) stadioną, kuriame prieš beveik 30 metų buvo padėtas pirmas oficialus vėl nepriklausomos Lietuvos futbolo žingsnis?
„Kiek mačiau tą stadioną, jis yra visai kitoks, tada jis buvo panašus į Tarybų Sąjungos laikų stadioną, dabar jis jau yra grynai tik futbolo stadionas. Na, ir tada jis buvo tik futbolo, bet viena didesnė, ir viena mažesnė tribūna jaukumo tikrai nesuteikė, bet sentimentai visada yra.
Jei žaidi, turi pozityvius momentus, jie tikrai išliks, bet dabar esu kitame vaidmenyje, nešu atsakomybę prieš visą komandą, ne tik komandą, bet ir visą Lietuvą, tai yra visai kitas jausmas negu žaidžiant. Kai žaidi, tai žaidi dėl savęs, dėl komandos, kai įsijauti į žaidimą – viską pamiršti.
O dabartinėje situacijoje, kaip trenerio, atsakomybė yra dvigubai didesnė ir norisi nenuvilti tų žmonių, kurie tiki manimi, tiki Lietuvos rinktine, taip pat ir iš federacijos pusės, kuri deda visas pastangas, kad futbolas kuo greičiau pakiltų, nors tas procesas nėra dienų ir mėnesių, tad tikimės pozityvaus rezultato“, – pasakojimą baigė treneris.
