0:4 Prištinoje prieš Kosovą, 0:1 Sankt Galene prieš Šveicariją, 0:2 Vilniuje prieš Italiją, 0:1 ten pat prieš Estiją ir kapituliacija Rygoje prieš Latviją.
2021-ieji Valdo Urbono kariaunai klostosi pagal juodžiausią scenarijų ir prošvaisčių nematyti. Ir jeigu nesėkmės prieš nuolatinius Europos ir pasaulio čempionatų dalyvius italus ir šveicarus nieko nestebina, tai pralaimėjimai „savos lygos“ oponentams kelia ypač daug klausimų.
Įdomiausia, kad iš tų penkių šiemetinių dvikovų lietuviai ir žaidė geriausiai būtent prieš šveicarus ir italus, o mačai su Kosovu ir Baltijos taurėje tapo visišku nusivylimu.
Visa tai aiškiai signalizuoja, kad šiepdami dantis ir „kąsdami į kaulą“ mes galime bandyti urgzti ant Europos futbolo sunkiasvorių, tačiau pykčio ir kovingumo kaunantis su silpnesniais priešininkais neužtenka arba oponentai jo turi daugiau.
Ir čia atsakomybė jau turėtų kristi ant V.Urbono pečių. Žaisdamas su panašaus pajėgumo varžovais treneris galėtų nustebinti žaidybiniu planu, tačiau jis kas kartą yra labai panašus, su tomis pačiomis idėjomis ir instrumentais – visiškai nekreipiant dėmesio prieš tave stovi Italija ar Estija.
Per šias penkias rungtynes turėjome daugybę atvejų, kai žaidėjai buvo spraudžiami į jiems neįprastas pozicijas (Markas Beneta, Domantas Šimkus, Martynas Dapkus, Gratas Sirgėdas, Ovidijus Verbickas) ir nė vienas iš šių eksperimentų nesuveikė. Visgi, V.Urbonas, užuot pripažinęs klaidą ir bandęs ką nors keisti, ir toliau išliko kategoriškas ir lipo ant to paties grėblio vėl ir vėl. Viena, kai tu naują poziciją sugalvoji Davidui Alabai ar Joshua Kimmichui, ir visai kas kita, kai per pora stovyklos dienų bandai išmokyti tų pačių dalykų A lygos žaidėją.
Vienintelis dabartinės Lietuvos rinktinės ginklas yra kovingumas ir juo vyrai neblogai mosavo pernai, tačiau šiemet situacija yra kardinaliai pasikeitusi. D.Šimkus jau kelias rungtynes iš eilės yra bene geriausias Lietuvos rinktinės žaidėjas, tačiau tokių kovingumo „dėl kiekvieno metro“ pavydžių daugiau surasti ypač sunku.
„Jūsų palaikymas – mūsų kova“ – tokiu lozungu Baltijos taurės turnyrą pasitiko Lietuvos futbolo federacija. Ironiška, bet tos kovos šį kartą labiausiai ir trūko.
Dabartinė Lietuvos rinktinė primena boksininką, bejėgiškai pakibusį ant ringo virvių po praleisto varžovo smūgio. Skaudžiausia yra tai, kad arbitras šios agonijos nestabdys ir antradienį lietuviai sugers dar vieną, kai Madride į Europos čempionatą išlydės Ispaniją.
Dabartinė Lietuvos rinktinė primena boksininką, bejėgiškai pakibusį ant ringo virvių po praleisto varžovo smūgio.
Mačas Ispanijos sostinėje veikiausiai žymės naują Lietuvos futbolo antirekordą. Tai bus pirmasis atvejis mūsų šalies istorijoje, kai nacionalinė rinktinė metus pradeda šešiais pralaimėjimais iš eilės.
Iki šiol po penkias nesėkmes metų pradžioje buvo susirinkę Igoris Pankratjevas 2015-aisiais ir Edgaras Jankauskas 2017-aisiais. Pirmasis „juodą ruožą“ užbaigė Luko Spalvio bandymu tildyti įtūžusias LFF stadiono tribūnas ir pergale prieš San Mariną 2:1, antrasis – Maltoje pasiekęs lygiąsias 1:1.
Pakartoti tą patį V.Urbonui, atrodo, yra misija-neįmanoma, nes skirtingai nei pirmtakų atveju, prieš Lietuvą bus komanda iš pirmo, o ne paskutinio pajėgumo krepšelio.
I.Pankratjevui ta beviltiška serija kainavo darbą. E.Jankauskas, net ir po statistiškai Lietuvai pačių prasčiausių 2017-ųjų (1 lygiosios ir 6 pralaimėjimai), liko poste ir kankinosi dar metus.
| Pralaimėjimai | Metai | Treneris | Varžovai |
|---|---|---|---|
| 5 | 2015 | I.Pankratjevas | Anglija (0:4), Vengrija (0:4), Malta (0:2), Šveicarija (1:2), Estija (0:1) |
| 5 | 2017 | E.Jankauskas | Čekija (0:3), Anglija (0:2), Slovakija (1:2), Škotija (0:3), Slovėnija (0:4) |
| 5 | 2021 | V.Urbonas | Kosovas (0:4), Šveicarija (0:1), Italija (0:2), Estija (0:1), Latvija (1:3) |
| 4 | 2004 | A.Liubinskas | Izraelis (1:2), Baltarusija (0:1), Portugalija (1:4), Rusija (3:4) |
| 3 | 2007 | A.Liubinskas | Malis (1:3), Prancūzija (0:1), Ukraina (0:1) |
| 3 | 1999 | K.Latoža | Čekija (0:2), Estija (1:2), Bosnija ir Hercegovina (0:2) |
Be antradienio dvikovos Madride šiemet lietuviams dar liks sužaisti šešis pasaulio čempionato atrankos mačus, tačiau jei rudenį nesulauksime stebuklo, V.Urbono karjeroje su nacionalinės rinktinės generolo antpečiais greičiausiai bus padėtas taškas.
Kita vertus šis pusmetis, pralaimėjimų virtinė ir trenerio nelankstumas aiškiai parodė, kad rudenį laukti kitokio vaizdo būtų naivu. Nors V.Urbono sutartis su LFF galioja dar ir kitiems metais, galbūt nevėlu imtis permainų ir įlieti šviežio kraujo, užuot paleidus orkestrą į sceną vėl griežti be dirigento?
V.Urbonui turbūt ir pačiam jau įgriso po kiekvieno mačo kartoti tą pačią mantrą, jog „tokias rungtynes norisi kuo greičiau pamiršti“. Pamiršti galima. Padedant tašką.
Tiesa, nuo staigių judesių LFF vadovus gali atbaidyti poros metų prisiminimai, kai pataikaudamas visuomenei Arūnas Pukelis ir kompanija iš posto paskubomis išvertė E.Jankauską, tačiau po to labai sunkiai ir ilgai ieškojo jam įpėdinio, nes norinčių perimti šią karštą kėdę nebuvo.
Jau dabar aišku, kad iškelto tikslo – po 11 metų pertraukos į Lietuvą sugrąžinti Baltijos taurę V.Urbonas nepasiekė. Dar daugiau – taip beviltiškai (pralaimėti abu mačai) prieš „seses kaimynes“ mes žaidėme tik 2012-aisiais. Skaičiai iškalbingi, žaidimo kokybė – taip pat. Norint priimti esminius sprendimus, argumentų LFF vadovams tikrai užtektų. Reikia tik ryžto.
