M.Nikoličius vis dar yra Vilniaus klubo valdybos narys. Ir ne tik. Jis taip pat užima patarėjo žaidėjų atrankoje funkciją, bet, kaip pats sako, tenka prisiimti ir moralinio palaikytojo vaidmenį.
Vakare M.Nikoličius atvyko ir į „Rheinpark“ stadioną, kuriame žalgiriečiai surengė paskutinę treniruotę prieš atsakomąsias rungtynes su „Vaduz“.
Neatsiejama „Žalgirio“ dalimi aštuonerius metus buvusiam M.Nikoličiui Kroatijoje šiuo metu darbų taip pat netrūksta. Tai bylojo ir interviu metu neužgesęs telefono ekranas.
„Stengiuosi prisitaikyti prie subtilybių, prie tendencijų, bet ten nėra kažko, kas būtų netikėta ar keista. Praeityje praėjau daug šilto ir šalto, ir klaidų yra nemažai padaryta, ir sėkmingų dalykų. Jaučiuosi pakankamai tvirtai ir komfortiškai, žinau, kur einu, pavyksta gan gerai viską sustyguoti ir kontroliuoti“, – 15min apie patirtį Kroatijoje kalbėjo M.Nikoličius.
Kroatijos čempionatas dar tik prasidėjo, o pernai iš antros lygos į aukščiausią divizioną pakilęs „HNK Gorica“ klubas startavo nesėkme.
M.Nikoličius interviu 15min metu ne kartą akcentavo, kad konkrečių sprendimų „Žalgirio“ klube po išvykimo nepriima, nors iškart po žinios apie naują darbą Kroatijoje buvo skelbiama, kad ilgametis sostinės klubo sporto direktorius ir toliau bus atsakingas už sportinę Vilniaus klubo dalį.
Pasaulio čempionate antrą vietą užėmusios Kroatijos futbolą iš vidaus pamatęs M.Nikoličius įžvelgė ir keletą opių Lietuvos futbolo problemų. Anot jo, viena iš jų yra per ankstyvas jaunų lietuvių išsiuntimas į užsienio klubus, kuriuose greitai suspindusios mūsų šalies žvaigždutės taip ir užgęsta be galimybės vėl įsižiebti. M.Nikoličiaus teigimu, tai – viena priežasčių, kodėl dabar Lietuvos futbolo gerbėjai raito antakius matydami vos keletą tautiečių A lygos komandų startinėse sudėtyse.
Skaudžių „Žalgirio“ suklupimų europiniame fronte iš atminties ištrinti negalintis M.Nikoličius džiaugėsi ir trejus metus komandai vadovavusio Valdo Dambrausko sėkme. Su „Rigas Futbola Skola“ (RFS) klubu pakruojiškis kol kas pirmauja Latvijos čempionate.
Kažkada V.Dambrausku patikėjęs M.Nikoličius dabar specialistui turi ir skambų palinkėjimą – Europoje nešti Lietuvos trenerių vėliavą.
– Už ką dabar esate atsakingas „Žalgiryje“ ir kokių pareigybių jau nebeliko? – 15min Vaduce paklausė Mindaugo Nikoličiaus.
– Aš esu klubo valdyboje ir neturiu kasdienių funkcijų. Dabar mano funkcija yra daugiau moralinė, aš palaikau žaidėjus, klubą, palaikau ryšį, nes pažįstu žmones, teko lankytis tris kartus Vilniuje per pusę metų ir dabar atvykau į Vaducą.
Dabar mano funkcija yra daugiau moralinė, aš palaikau žaidėjus, klubą, palaikau ryšį, nes pažįstu žmones
– Tačiau klubo direktorė Vilma Venslovaitienė minėjo, kad jūs atsakingas ir už žaidėjų atranką...
– Aš patariu, padedu, konsultuoju. Žinau rinką, žinau žaidėjus, pats dirbu toje pačioje srityje ir normalu, kad galiu padėti.
– Kaip iš šalies vertinate šių metų „Žalgirio“ sezoną?
– Nesinori vertinti viduryje sezono, nes buvo visko, laukia labai svarbios rungtynės čia, tad dabar dėti kažkokį vertinimo brūkšnį būtų neteisinga.
Tai – nauja komanda, daug naujų žaidėjų, jiems reikėjo laiko. Buvo vienas treneris, dabar klubo vadovai nusprendė jį pakeisti, taip įvyko, kad dabar dirba Valdas Urbonas ir kol kas rezultatai yra geri. Tikėkimės, kad taip bus ir toliau. Reikia palaukti lapkričio vidurio ir vertinti visą sezoną, o dabar nėra lengva, nes situacija banguojanti. Noriu tikėti, kad viskas baigsis laimingai.
– Kodėl buvo priimtas sprendimas pakeisti trenerį?
– Aš negaliu to komentuoti, nieko nežinau.
– Jūs prie to visiškai neprisidėjote?
– Ne. Čia su Vilma Venslovaitiene turite kalbėti, nes tas sprendimas buvo priimtas Vilniuje, buvo valdyba. Čia nei mano sprendimas, nei aš jį priėmiau, nei turėjau jam įtakos, nei aš už jį atsakau. Nedirbu klube kasdien, tik morališkai palaikau, patariu, jei manęs paklausia dėl perėjimų, žaidėjų, sutarčių.
– O dėl trenerio atleidimo patarimo nepaklausė?
– Ne, aš ir negalėčiau patarti, nes, norėdamas patarti, turi gyventi su komanda kiekvieną dieną, turi dalyvauti, bendrauti. Čia yra labai rimti dalykai. Negali patart, nes neturi to jausmo, nežinai, kas vyksta komandos viduje. Šioje vietoje aš galėčiau pasakyti savo nuomonę kaip bet kas kitas iš šalies, nes dabar aš ir esu iš šalies.
Viena yra patarinėti ir konsultuoti konkretaus žaidėjo klausimu, kurį galima skautuot ar surinkti apie jį informaciją, ar patart dėl sutarties detalės, bet visai kita yra kasdienis komandos gyvenimas.
Aš, palikęs „Žalgirį“, nutraukiau visus ryšius su žaidėjais, su jais irgi nebendrauju, nes negaliu jiems padėti, aš negyvenu su komanda ir nežinau, kas vyksta viduje. Aš juos palaikau kaip buvęs vadovas, kaip artimas jiems, bet šiuo metu esu svetimas ir nei teisinga, nei etiška būtų daryti kokią nors įtaką.
Aš, palikęs „Žalgirį“, nutraukiau visus ryšius su žaidėjais, su jais irgi nebendrauju, nes negaliu jiems padėti, aš negyvenu su komanda ir nežinau, kas vyksta viduje
Jei manęs klausia ko nors konkretaus, aš stengiuosi susilaikyti, nes viena yra strategija ir kiti dalykai, o kita – kas vyksta kiekvieną dieną. Tam yra vadovai, kurie dirba ir prisiima atsakomybę, tai – jų sprendimai.
– O dėl naujo trenerio patarimo buvo prašyta? Nes, kiek teko girdėti, kai buvo atleistas Aurelijus Skarbalius, konkretaus susitarimo su kitu treneriu nebuvo.
– Čia vėl yra klausimas ne man.
– Kalbant apie žaidėjų pasirinkimą, kiek tų naujų žaidėjų nustebino, kiek galbūt dar nėra atsiskleidę 100 procentų?
– Aš galėčiau gal daugiau kalbėt apie žaidėjus, kurie atvažiavo, kai aš buvau klube. Kad ir Liviu Antalis... Mes matom, kaip jis žaidžia. Tai yra žaidėjas, kurį mes su Valdu Dambrausku pasikvietėme, tai – žaidėjas, kurio labai norėjo Valdas, kuriuo labai tikėjo. Džiaugiuosi, kad puiki Valdo akis ir mūsų darbas padėjo mums jį prisikviesti. Mes jo norėjom dar praėjusią žiemą, tada nepavyko prisikviesti, vasarą jis turėjo traumą, negalėjo gerai įsivažiuoti, bet dabar po gero pasiruošimo gavo šansą ir jį puikiai išnaudoja.
Kalbant apie žaidėjus, kurie atvyko sausį, būtų neetiška juos vertinti, nes nematau, kaip jie dirba treniruotėse, neturiu nuomonės apie juos, apie jų atsidavimą darbui, kaip jie vykdo trenerių nurodymus, kas jiems yra liepiama, ką jie per rungtynes padaro ir taip toliau.
Labiau galiu kalbėti apie žaidėjus, kurie klube yra ilgiau. Tarkime, Saulius Mikoliūnas jau trečius metus yra Vilniuje, aš labai laimingas, kad jis tarsi antrą jaunystę išgyvena ir manau, kad žaidžia kol kas neblogą sezoną.
Labai džiaugiuosi dėl Rolando Baravyko, kuris galbūt tik su Džiugu Bartkumi sužaidė visas rungtynes nuo pirmos iki paskutinės minutės. Smagu, kad ir D.Bartkus pasinaudojo savo šansu ir žaidžia sėkmingai.
– Dabar Lietuvoje vis garsiau kalbama, kad lietuviškuose klubuose yra per mažai lietuvių futbolininkų. Ar, jūsų akimis, tai yra Lietuvos futbolo problema, ar „Žalgiris“ daugiau žvalgosi į užsienio rinkas ir ten ieško žaidėjų?
– Aš nemanau, kad tai yra kažkieno bėda. Mačiau statistiką, kur buvo mūsų ir „Sūduvos“ palyginimas, tai skaičiai yra beveik identiški: abu klubai panaudojo šiame sezone po 13 legionierių, abiejuose klubuose lietuviai žaidė apie 35 proc. laiko, tai tokios yra pirmaujančių Lietuvos komandų tendencijos.
Tu žiūri, kokia yra pasiūla, žiūri kainą, lygį ir tada viskas susideda į bendrą rezultatą. Iš principo – taip, gerų, kokybiškų lietuvių pasirinkimas nėra didelis.
Pavyzdžiui, „Sūduva“ parduoda Karolį Laukžemį, tai kodėl jie neima lietuvio kaip pakeitimo, o ima du užsieniečius? Ir čia yra klausimas, ar tai „Sūduvos“, ar Lietuvos futbolo, ar Nacionalinės futbolo akademijos (NFA), ar Lietuvos futbolo federacijos (LFF) bėda.
Iš vienos pusės, tai yra retorinis klausimas, bet iš kitos pusės, tai čia yra visų bendra problema. Turime stengtis visi, kad išaugtų aukšto lygio lietuviai, kurie gautų šansus, juos išnaudotų. Ilgą laiką mes „Žalgiryje“ turėjome lietuvišką stuburą, kai žaidė Vaitkūnas, Kuklys, Lukša, Šernas, Klimavičius, Vitkauskas ir t.t. Dabar į klubą atėjo keletas jaunų lietuvių, kurie, tikiuosi, ateityje taps vedliais. Čia yra normalus, natūralus procesas.
Pavyzdžiui, „Sūduva“ parduoda Karolį Laukžemį, tai kodėl jie neima lietuvio kaip pakeitimo, o ima du užsieniečius? Ir čia yra klausimas, ar tai „Sūduvos“, ar Lietuvos futbolo, ar Nacionalinės futbolo akademijos (NFA), ar Lietuvos futbolo federacijos (LFF) bėda
Kroatijos rinktinė yra antra pasaulyje, šalies lygoje beveik jokie limitai neegzistuoja. Tai yra Europos Sąjungos valstybė, jos piliečiams nėra jokio limito, ne ES žaidėjų paraiškoje rungtynėms gali būti 8 iš 18 ir niekas nedaro jokių problemų. Niekas negalvoja, kad, jei kažką ribos, bus geriau, čia reikia iš principo peržiūrėt ir įsigilinti į tai, kaip mes dirbam, ką ugdome, kaip treneriai dirba, kokia jų kvalifikacija, kaip klubai dirba.
Geras yra Justo Lasicko pavyzdys, kai žaidėjas Lietuvoje buvo, daug nežaidė, tada išvažiavo į užsienį, gavo šansą, puikiai žaidė visą sezoną, pradėjo atstovauti rinktinei.
Bet tokių lasickų mes turime vienetus. Turime ir Eligijų Jankauską, kurį „Sūduva“ pardavė į Slovakijos klubą ir kuris visiškai prapuolė. Turbūt vienas momentas, kuris man asmeniškai nepatinka – tai, kad iš Lietuvos yra išvežami labai jauni žaidėjai.
Taip, gal tuo momentu jie gauna teoriškai geresnes sąlygas, bet procentas, kiek iš jų tampa profesionaliais futbolininkais, yra labai mažas. Jie gauna gerą edukaciją, bet tas laiptelis, kad jie taptų profesionalais – per aukštas. Dabar žaidėjai su pompastika yra vežami į Italiją, Angliją, o vėliau paprasčiausiai išnyksta ir grįždami net A lygoje neužsikabina. Mano nuomone, tai nėra teisingas kelias.
Kroatijoje to yra vengiama, o tai valstybė, iš kurios turime daug ko pasimokyti. Ten žaidėjai išvažiuoja, bet jiems yra skiepijama, kad išvažiuoti reikia tada, kai jau esi žaidėjas, kai turi už savo nugaros du ar tris sezonus, brandą, patirtį vyrų futbole ir tave perka kaip žaidėją, o ne kaip perspektyvų produktą. Tada šansas, kad jie sužais, yra daug didesnis.
Dabar iš akademijos išvežame futbolininkus, kuriems yra 16 metų, ir tai yra klaidinga, nes aš galvočiau, kad NFA turėtų, rūpindamasi Lietuvos futbolu, pavyzdžiui, sukurti programą, kad bent po vieną baigusį auklėtinį turėtų atsidurti kiekviename A lygos klube. Tada būtų logiška LFF investicija, kad kiekviena karta turėtų paruošti po vieną žaidėją aštuonioms A lygos komandoms. Būtų realus priedėlis prie Lietuvos klubų vystymosi, matyčiau sąryšį tarp klubų ir federacijos.
Reikia pripažinti, kad mes nesame futbolo valstybė. Lietuvių futbolininkų nėra tiek daug, tad, jei tuos perspektyviausius išvežame, normalu, kad atsiduriame akligatvyje.
– Kai tik išsigydys traumą, Kroatijoje bandys užsikabinti Karolis Laukžemis. Gal turėtumėte jam kokių patarimų, kad būtų lengviau įsitvirtinti Kroatijos lygoje?
– Nemanau, kad esu tas, kuris gali patarti. Jam, aišku, reikia palinkėti kuo greičiau pasveikti. Jis pateko į įdomų klubą, kuris Kroatijoje nėra tradicinis. Jį neseniai įsigijo ispanai ir ta komanda turi aiškų ispanišką prieskonį: ir treneris, ir sporto direktorius, ir daug žaidėjų yra ispanai. Iš vienos pusės, yra labai gerai, bet bus didelė konkurencija.
Nebus ten taip, kad ateini į vieną klubą ir viskas yra aišku. Jei kas nors įvyktų ir kažkurios iš tų komandų rezultatai netenkintų, gali būti, kad vienu metu prisijungs labai daug žaidėjų ir jie gali būti stumdomi tarp komandų.
Teko matyti Pulos „Istra“ pirmas čempionato rungtynes, bet kol kas žaidimas didelio įspūdžio nepaliko, matyti, kad komanda nauja.
– Ilgus metus dirbote su Valdu Dambrausku, dabar jam puikiai sekasi Latvijoje, jo komanda yra čempionato lyderė. Gal galima sakyti, kad tas išsiskyrimas po praėjusio sezono buvo naudingas ir „Žalgiriui“, ir pačiam V.Dambrauskui?
– Valdu aš visą laiką tikėjau, kitaip jis nebūtų atsiradęs „Žalgiryje“. Atsimenu, kad visiems buvo labai netikėta, kai trejus metus padirbęs Marekas Zubas norėjo save išbandyti kur nors kitur aš nedvejodamas šansą nusprendžiau suteikti Valdui.
Labiau nei bet kam man yra smagu, kad jis sėkmingai dirba, nes tai reiškia, kad metai „Žalgiryje“ nenuėjo veltui, kad jis ir pats patobulėjo, padarė ir klaidų, ir gerų sprendimų. Dabar jis turi labai geras galimybes augti.
Galėčiau jam palinkėti tik to, kad kitas žingsnis, kai bus nuveiktas darbas Rygoje, būtų ne kažkur aplink, o į platesnius vandenis. Norėčiau, kad jis gautų šansą Europoje ir galėtų nešti Lietuvos trenerių vėliavą. Manau, kad jis nusipelnė šanso.
Norėčiau, kad jis gautų šansą Europoje ir galėtų nešti Lietuvos trenerių vėliavą. Manau, kad jis nusipelnė šanso
– Anksčiau užsiminėte apie klaidas, kurios buvo padarytos. Jei pažvelgtumėme į praeitį „Žalgiryje“, kurie du – geriausias ir blogiausias – momentai ateina į galvą?
– Eiti į labai smulkias detales – neverta. Ką reiškia klaida... Kol kas skaudžiausias įvykis „Žalgiriui“ būtų rungtynės Astanoje. Negali pasakyti, kad kažkas būtų pakeitęs rezultatą, bet iki šiol būna, kad mintimis ten sugrįžtu ir pagalvoju, kaip viskas būtų susiklostę ir klubui, ir treneriams, ir komandai, kuri buvo labai talentinga.
Bet mes buvome arti pergalės ir su „Malmo“ klubu, ir pergalė prieš „Ludogorets“ Vilniuje... Fantastinis jausmas, kurį norėtum kartoti ir kartoti, norėtum, kad Lietuvos žiūrovas dažniau tą pajustų. Atmosfera tą dieną stadione... Nežinau, ar ką nors tokio esu matęs Lietuvos futbole, nežinau ir ar pamatysiu. Smagu ne tik pergalė, bet ir tai, kaip tu laimi. Mums – mažesnės valstybės komandai – nėra būdinga atsilikti, o tada sugrįžti ir išplėšti pergalę paskutinėmis minutėmis. Tai yra kažkas, kas verčia didžiuotis.
