47-erių pakruojiškio karjeros vektorius pakrypo beveik per 800 km Viduržemio jūros bangomis tiesia trajektorija į dešinę. Kretą pakeitė Kipras – šalis, geografiškai priklausanti Azijai, tačiau politiniu ir kultūriniu atžvilgiu dar tebelaikoma Europos dalimi.
Lietuviui vėl teko pratintis ne tik prie naujos vietovės, bet ir pasikeitusios buities, tarkim, vairavimo kairiąja kelio puse. Gyvenime, kuriame viskas gana tiksliai surikiuota, net ir mažiausia į krumpliaratį patekusi dulkelė, atrodytų, galėtų kelti sumaištį. Bet ramaus ir išlaikyto būdo V.Dambrauskas ne iš tų...
„Dėl vairavimo nebuvo jokių problemų. Sėdai, į bazę nuvažiavai, grįžai ir jau moki. Sudėtingai tik atrodo. Kartais ir pačiam keista, kaip žmogus greitai persiorientuoja. Rugsėjį po pusantro mėnesio grįžau į Lietuvą, vairuoju Vilniaus gatvėmis ir pagaunu save, kad vietoj posūkių jau valytuvus pradėjau junginėt...“, – apie mikliai pasikeitusius kasdienybės įpročius kalbėjo geros nuotaikos nestokojęs V.Dambrauskas.
„Omonia“ savininko vaizdo skambutis V.Dambrauskui keliolikai minučių atideda stratego pokalbį su 15min.
Stavros Papastavrou – kiprietis, į Jungtines Amerikos Valstijas išvykęs dar jaunystės metais. Kitapus Atlanto vyras pradėjo bankininkystės verslą, sukūrė šeimą, įleido šaknis.
Prieš septynerius metus nusprendė atiduoti duoklę savo tėvynei bei įsigijo didžiausią sirgalių bazę trečiojoje pagal dydį Viduržemio jūros saloje turintį klubą.
„Jis labai įsitraukęs į „Omonia“ reikalus. Kad ir kokį sunkų sprendimą reiktų priimti, visada turi ir kalba argumentais, – aštrų klubo savininko protą pažymi treneris. – Po kiekvienų rungtynių turime pokalbį, aptariame savaitę, rezultatus, darbo planą, būsimus transferus.“
Šios savaitės pokalbis – ilgesnis nei įprastai. V.Dambrausko treniruojama „Omonia“ galingai pradėjo šį sezoną ir per pirmąsias devynerias rungtynes iškovojo aštuonias pergales ir patyrė vienintelį pralaimėjimą nieko nelemiančiame UEFA Konferencijų lygos atsakomajame mače prieš „Zira“, prieš tai namuose sutaršę šį Azerbaidžano klubą net 6:0.
Kipro čempionatą „Omonia“ irgi pradėjo trimis laimėjimais, bet praėjusį šeštadienį 0:1 svečiuose krito prieš Famagustos „Anorthosis“.
„Dėl to ir pokalbis su savininku ilgesnis nei įprastai, – šypteli V.Dambrauskas. – Taip išėjo, kad pirmą sezono pralaimėjimą patyrėme žaisdami tikrai geras rungtynes: kūrėme progas, kontroliavome situaciją ir nelemtą raudoną kortelę gavome kurioziškoje situacijoje, kai keturiese prieš keturis pabėgome į ataką. Visgi puolėjas nesuvaldė kamuolio ir sužaidė į priešininką. Pirmo kėlinio pridėto laiko dešimtąją minutę praleidome įvartį ir nors po pertraukos net dešimtyje žaidėme geriau, rezultatas nepasikeitė.“
Penktadienį „Omonia“ sugrįžo į pergalių kelią, 3:1 namuose įveikdama Limasolio AEL, nors ir buvo priversta rodyti charakterį bei vytis savo priešininkus.
– Ar stipriai prie gero sezono „Omonia“ starto prisidėjo tai, kad į Nikosiją atvykote gerokai prieš naujojo sezono pradžią ir kurį laiką viską galėjote stebėti ir pažinti iš šalies? – pradėjome pokalbį su Nikosijoje dirbančiu strategu.
– Nepasakyčiau, kad įtaka buvo labai didelė. Žinoma, geriau pradėti dirbti, kai esi kažkiek susipažinęs ir jau matęs komandą, tačiau viską stebėti iš šalies, per televiziją ar iš tribūnos ir nejaučiant rūbinės – skirtingi dalykai. Taip nepažinsi nei asmenybių, nei charakterių, nepajausi atmosferos.
Visgi verta pažymėti kitą dalyką – daug labiau į naudą išėjo tai, kad pusmetį aš visai nedirbau. Dėl to dabar jaučiuosi visai kitaip. Kažkurią dieną susimąsčiau, kad nuo 2014-ųjų, kai pradėjau treniruoti Panevėžio „Ekraną“, visą dešimtmetį net ir tarp skirtingų klubų neturėjau ilgesnės nei mėnesis pertraukos. Iš Vilniaus „Žalgirio“ praktiškai iš karto išvykau į Rygos RFS, iš Latvijos po savaitės jau buvau Goricoje. Iš ten – tiesiai į „Ludogorec“, iš Bulgarijos po mėnesio į „Hajduk“. Po jo vėl po kelių savaičių į Kretą. Dešimt metų be ilgesnio atokvėpio, be normalių atostogų, nuo vieno klubo prie kito ir visada didžiausio streso metu, nes daugelį komandų priėmiau viduryje sezono, kai ne viskas jose buvo gerai. Dažnu atveju rezultatai valdžios ir sirgalių netenkino, fonas aplink komandas nebuvo geriausias. Reikėjo gaivint, prikelt, o tai atima daug jėgų...
Dabar buvo viskas kitaip – pusmetis poilsio. Neslėpsiu, pokalbių su klubais ir pasiūlymų turėjau jau žiemą, tačiau pagalvojau, kad noriu bent trumpam sustoti, pabūti su šeima, sutikti normaliai šventes, galiausiai pailsėti. Su kiekviena savaite jaučiau, kad kaifuoju nuo gyvenimo Lietuvoje ir dirbti norisi vis mažiau – leidžiu dienas su mylimais žmonėmis, kiekvieną savaitę keliauju į Kauną žiūrėti „Žalgirio“ rungtynių Eurolygoje.
Tuos šešis mėnesius pagyvenau „sau“ ir tik dabar aiškiai galiu pasakyti, kad to man labai reikėjo. Dirbu su nauja energija, užsidegimu, visai kita nuotaika. Kai galva šviesesnė, sprendimus priimti tapo taip pat kur kas lengviau.
– Kiek šiuo poilsio laikotarpiu buvo likę vietos sportui?
– Buvo... Be to vis tiek neišeina (juokiasi). Bet iš pradžių daugiau dėmesio skyriau krepšiniui. Per visą tą laiką praleidau tik vienas „Žalgirio“ namų rungtynes Eurolygoje, kai buvo sutriuškintas Šarūno Jasikevičiaus Stambulo „Fenerbahče“, nes tuo metu buvau išskridęs į Ispaniją. Žiemos metu futbolą daugiausiai žiūrėjau per televiziją, o kai jau sutariau su „Omonia“, viskas pasikeitė – tuomet pradėjau laukti savaitgalių, žiūrėti ir analizuoti rungtynes, dalyvauti aptarimuose ir susirinkimuose, 3-4 kartus buvau nuskridęs ir į Kiprą stebėti komandą stadione, pradėjau ieškoti potencialių žaidėjų, kai kuriuos juos skridau pamatyti gyvai. Veiklos buvo, bet buvo ir galimybių darbą suderinti su atostogomis, laisvalaikiu ir pan.
– Kipras su Graikija iš pirmo žvilgsnio kultūriškai atrodo panašios šalys. Ar dėl to adaptuotis naujoje aplinkoje buvo lengviau?
– Iš tiesų, skirtumo didelio nėra. Visgi jei lyginsime tik abi salas, jaučiasi, kad Kipras ekonomiškai yra gerokai už Kretą pajėgesnis, infrastruktūra kur kas šiuolaikiškesnė. Kalbant futbolo reikalus, neslėpsiu, buvo kur kas lengviau prisijaukinti aplinką, kuri jau yra pažįstama – Kipras taip pat pat išprotėjęs dėl šio žaidimo, emocijų amplitudė ta pati – kai laimi, visi gyvena euforijoje, kai pralaimi – viskas griūna. Fanų elgesys stadionuose irgi panašus. Ta patirtis, atsinešta iš Graikijos, tikrai padeda.
– Kalbėdamas apie Graikijos lygą, esate ne kartą pažymėjęs, jog dauguma klubų turi labai aukšto lygio specialistus, prieš kuriuos žaisti būdavo ir didelis malonumas, ir didelis iššūkis. Ar Kipro klubinio futbolo filosofija yra panaši?
– Iš vienos pusės, Kipre taip pat dirba labai daug aukšto lygio specialistų. Užpraėjusiame ture žaidėme su Larnakos AEK, kurią treniruoja Norvegijos futbolo legenda Henningas Bergas, Limasolio AEL vadovauja geriausias Velso treneris Chrisas Colemanas, su „Pafos“ dirba ilgametis Unai Emery asistentas Juanas Carlosas Carcedo.
Daugumos komandų propaguojamas žaidimo stilius panašus į tą, kuris žaidžiamas Graikijoje. Jie mėgsta ispanišką, Lotynų Amerikos futbolą, čia daug legionierių iš Ispanijos, Portugalijos, Brazilijos.
Visgi yra ir kita medalio pusė – mano galva, labai sunku kalbėti apie vienos ar kitos komandos braižą, kai per sezoną pasikeičia 3-4 treneriai. Kipre futbolininkai uždirba gerai, žaidėjams čia yra didžiulė pagarba, tačiau to nepasakysi apie trenerius. Du lygos klubai pakeitė trenerius dar neprasidėjus čempionatui – tai irgi daug ką pasako.
Kipro lyga pagal žaidėjų amžių yra vyriausia Europoje. Famagustos „Nea Salamina“ yra devintas pagal amžių klubas planetoje, Larnakos AEK – ketvirtas. Tai iškalbinga. Net jeigu ir dažnai keiti trenerius, žaidimo braižas išlieka, nes komandoje esantys žaidėjai lieka ir turima didžiulė patirtis jiems leidžia palaikyti kamuolį, nepanikuoti, kokybiškai apsiginti.
Žaisti Kipro čempionate sunku – jei pirmas praleidi įvartį, dažnu atveju tenka stipriai kentėti. Visos komandos moka „patempti“ laiką, kiekvienos sirgaliai teisėjams daro maksimalų spaudimą. Jei tarkim praleisi įvartį 50-ąją minutę, gali būti tikras, kad iš likusių 40 minučių „gryno“ futbolo sužaisi geriausiu atveju 15. Visą kitą laiką suvalgys ginčai, medicinos personalas, „traumos“ ir pan. Stipresnėms, „žaidžiančioms“ komandoms, tokioms kaip mes, yra tikrai nelengva, nes tokie dalykai labai išmuša iš ritmo.
– Kipro futbolo lygoje rungtyniauja vos vienas kitas vietinis futbolininkas. Ar komandų vadovai treneriams nedaro spaudimo, jog daugiau būtų pasitikima jaunais ar vietos žaidėjais?
– Čia svarbiausia yra rezultatas. Tiek Graikijoje, tiek Kipre kontekstas yra panašus. Visi klubai yra privatūs, o jų savininkams tai yra galimybė parodyti savo galią. Todėl svarbiausia yra laimėti, parodyti, kad „Olympiakos“ stipresnis už „Panathinaikos“, „Omonia“ aukščiau už APOEL. Jaunų ar vietinių žaidėjų ugdymas čia niekam nerūpi.
Dėl šios priežasties Kipras turi įsivedęs savitas taisykles. Jei komanda rungtynes pradeda neturėdama nė vieno kipriečio aikštėje, klubui tenka mokėti – 10 tūkst. eurų. Įleidus vieną žaidėją – mokėti tenka 3 tūkst. Startuojant su dviem vietiniais žaidėjais mokėti nereikia, bet daugybė Kipro klubų šios taisyklės visai nepaiso, treneriams nedaromas joks spaudimas, per sezoną komandos turi 36 rungtynes ir klubų vadovai jau iš anksto yra nusiteikę, jog metus teks pradėti su 360 tūkst. eurų deficitu. Niekas dėl to nesuka galvos – svarbiausia yra rezultatas aikštėje.
| Lyga | Amžiaus vidurkis |
|---|---|
| Kinijos „Super“ lyga | 29,4 |
| Peru „Liga 1“ | 29,2 |
| Saudo Arabijos „Pro“ lyga | 28,9 |
| Kosta Rikos „Liga FPD“ | 28,6 |
| Čilės „Primera Division“ | 28,6 |
| Kipro lyga | 28,5 |
Kur kas didesnis spaudimas yra iš tribūnų ir sirgalių – tiek savų, tiek svetimų. Jei sužaidus penkiolika minučių pirmauji ir turi iniciatyvą – fanai tave palaiko. Jei po 20 minučių neatlikai nė vieno smūgio, neturi iniciatyvos, fanai pradeda keikti, palaikyti priešininkų komandą. Dėl to čia reikia stiprių charakterių, nepasiduoti spaudimui ir provokacijoms.
– Šio sezono pradžioje vienos Kipro čempionato rungtynės tarp Limasolio komandų „Apollon“ ir AEL išvis buvo atšauktos, kai mažiausiai keturi žmonės buvo sužeisti per susirėmimus stadione ir už jo ribų. Ar tokioje įelektrintoje atmosferoje žaidėjai ir treneriai išvis gali jaustis saugūs?
– Jokių didesnių incidentų kol kas nepatyriau. Praėjusį sezoną dirbau Graikijoje, tad visus tuos dalykus jau žinau ir esu išgyvenęs. Esu įpratęs, kad nuolat sproginėja petardos, neįvyko taurės rungtynės, po kurių APOEL buvo išmestas iš turnyro, svečių fanams buvo uždrausta lankytis stadionuose, dabar ši taisyklė pakeista iki 500 sirgalių. Atmosfera karšta, bet beprotybe to nepavadinčiau, svarbiausia pačiam elgtis adekvačiai ir neužsiimti provokacijomis.
– Nikosijos gatvėse V.Dambrauskas jau yra atpažįstamas?
– O taip... „Omonia“ Kipre turi gausiausią šalyje sirgalių bazę. Sustojus prie šviesoforo, nuėjus į kavinę ar į parką visi sveikinasi, prašo nusipaveiksluot, mėgsta užkalbinti. Kai turiu laisvo laiko mėgstu nuvažiuoti į šalia esančią kiemo aikštelę pamėtyti į krepšį. Pastaraisiais kartais jau buvo sunkoka – atradę šią vietą vaikai jau laukia ir nori nusifotkinti ar pamėtyti kamuolį kartu, tad jau ir to privatumo bei poilsio nelabai lieka (šypsosi). Dėmesio tikrai čia užtenka.
„Omonia“ dirbantys lietuviai kartu pašnekame, kad sunku būtų rasti kitą šalį, kurioje futbolas mylimas taip stipriai. Paprastas pavyzdys, saloje gyvena kiek daugiau nei milijonas žmonių, mūsų klubas parduoda 11 tūkst. sezoninių abonementų, per televiziją rodomi visi mačai, transliacijų teisės generuoja milžiniškas pajamas, beveik visi stadionai sausakimši.
Aplinka tikrai fantastiška ir net sunku visa tai palyginti su Lietuva, nors mes turime net tris kartus daugiau gyventojų.
Pas mus Lietuvoje per pertrauką teisėją už gerklės pagriebė ir rungtynes nutraukė... Kokia priežastis nutraukti rungtynes? Nesuprantu, kodėl reikėjo nutraukti tas rungtynes Alytuje, bet, aišku, mano vertybių skalė, padirbus tokiuose karštuose taškuose, irgi pasikeitusi (šypsosi). Graikijoje ir Kipre tai savaime suprantamas dalykas. Jei nuėjai į rungtynes ir nieko panašaus ten neatsitiko, tai reiškia, kad ten išvis nieko gero nebuvo (juokiasi).
– Praėjusį sezoną „Omonia“ finišavo trečioje turnyro lentelės pozicijoje. Apie kokią vietą klubo vadovybė ir jūs svajojate dabar?
– Pirmą. Tik pirmą. Klubo tikslas yra tapti čempionais, nes pastaruosius tris sezonus „Omonia“ nebuvo net arti to. Dabartiniam klubo savininkui tai yra šeštas sezonas. Komanda tapo čempione per kovidinį sezoną, bet Kipras, kaip ir Nyderlandai, buvo viena tų šalių, kurios nutraukė čempionatą vos prasidėjus pandemijai. Tuo metu „Omonia“ pirmavo pagal įvarčių santykį ir buvo paskelbta čempione. Kitą sezoną klubas vėl laimėjo auksą, tačiau buvo žaidžiama be žiūrovų. Vėliau septinta, šešta ir trečia vietos. Tokiam dideliam klubui tai yra labai ilgas laiko tarpas be titulo, tad visi šiemet turi tik vieną tikslą. Tai yra svarbiausia.
– Persikėlęs į Kiprą vėl kovojate dėl aukščiausių pozicijų, mat dirbdamas su Kretoje turėjot spręsti visai kitokius uždavinius – pirmiausia gelbėti komandą nuo iškritimo, vėliau kautis dėl vietos stipriausių šešete. Ar buvote to pasiilgęs?
– Žiauriai. Su OFI irgi viskas buvo gerai, turėjome išgelbėti klubą ir iš paskutinės vietos jį užkėlėme į septintą poziciją. Kitą sezoną jau mums buvo keliamas tikslas būti šešetuke, tačiau iš trenerio pozicijos tai galima būtų pavadinti darbine depresija – kaip tu gali dirbti dėl šeštos vietos? Buvo tikrai sunku.
Iš trenerio pozicijos tai galima būtų pavadinti darbine depresija – kaip tu gali dirbti dėl šeštos vietos? Buvo tikrai sunku.
Dabar viskas yra kitaip. Tu jauti, kad gali. Nors konkurencija yra milžiniška, o čempioniškas ambicijas prieš sezoną deklaravo gal septyni klubai, bet tu jauti, kad esi tarp jų ir tikrai gali laimėti.
Nežinau kitų komandų biudžetų, bei jei žiūrėsime į žaidėjų vertę Transfermarkt, tai „Omonia“ užima tik trečią vietą. „Pafos“ ir Limasolio „Aris“ mus lenkia, tačiau svarbiausia, kad kiekvieną dieną sau gali kelti pačius aukščiausius tikslus, žaisti iš jėgos pozicijos, demonstruoti atakuojantį futbolą, o tai man yra kur kas priimtiniau.
– Kiek realios tos svajonės kovoti dėl aukso?
– Tikrai įmanoma. Nebus lengva, bet aš puikiai supratau, kad klubas su tokiomis giliomis tradicijomis kito uždavinio ir nekels. Iš kitos pusės pasakysiu, kad, mano nuomone, kovoti dėl aukso yra kiek lengviau, kai dėl tos vietos kaunasi ne vienas ar du, o penki ar šeši klubai. Panašu, kad Kipro lyga šį sezoną bus tokia. Pavyzdžiui, paimkime Latviją. Ten dėl aukso kovoja du Rygos klubai RFS ir „Riga“. Škotijoje su Glazgo „Rangers“ ir „Celtic“ – tas pats. Viskas sprendžiasi tarpusavio rungtynėse. Nuo jų rezultatų labai daug kas priklauso, nes kitos komandos yra kur kas silpnesnės ir taškus iš jų surinkti žymiai lengviau. Varžytis lygoje, kur taškus gali prarasti ir iškovoti prieš bet ką, žymiai įdomiau. O tie didžiųjų Kipro klubų derbiai prideda dar papildomo prieskonio ir intrigos...
– Kalbant apie priešpriešas, ar akistata su kitu Nikosijos klubu APOEL yra pati didžiausia?
– O taip. Tai derbių derbis, pagrindinis šalies derbis. Kol kas dar jis ne arti (gruodžio 7 d. – aut. past.), bet žinau, kad kuo mažiau dienų liks, tuo to jaudulio bus daugiau. Kita vertus, tokių rungtynių tu ir lauki, dėl tokių akimirkų gyveni.
– Trečias Nikosijos klubas, žaidžiantis stipriausiame ešelone – tik šiemet į elitą pakilęs „Omonia 29M“. Kuo ypatinga priešprieša su juo?
– „Omonia“ nuo pat įkūrimo, 1948-ųjų, buvo darbininkų klasės kairiųjų pakraipos klubas. Visgi Kiprui įstojus į Europos Sąjungą, šalis stipriai pasikeitė, o tuo pačiu keitėsi ir šios šalies futbolas. Dabar tai yra stipriai į verslą orientuotos organizacijos, tad tos politinės linijos irgi stipriai yra apsitrynę. Šių dienų „Omonia“ – liberalus klubas, kurio dabartinis savininkas stipriai pakeitė ideologijos kryptį. Jis iš ne pelno siekiančios organizacijos klubą pavertė šiuolaikine verslo bendrove ir radikaliausiems klubo sirgaliams tai nepatiko. Jie atsisakė būti viso to dalimi, pasitraukė ir įkūrė „Omonia 29M“. Istoriškai „Omonia“ – kairiųjų, APOEL– dešiniųjų klubas.
– Ar nustebino Kipro rinktinės pergalė Marijampolėje per UEFA Tautų lygos startą su Lietuva?
– Šiuolaikiniame futbole bet koks rezultatas mane jau mažai gali nustebinti. Nustebino „Bayern“ pergalė 9:2 Čempionų lygoje prieš Zagrebo „Dinamo“, nes puikiai suprantu, kas yra Miunchenas, kas Kroatijos čempionas (šypsosi)...
O čia žaidė dvi apylygės komandos, viena iš jų svečiuose laimėjo minimalia persvara. Mano manymu, Lietuva rungtyniavo kur kas geriau ir aš neabejojau, kad laimės. Žinoma, nebuvo lengva kitą dieną eiti į darbą, juolab, kad prieš tai vykusiose treniruotėse žaidėjams juokavau, kad laimėsime 3:0. Tada grįžta tie žaidėjai ir klausia: treneri, ką Lietuva? Aišku, viskas juokų forma.
Žvelgiant iš Lietuvos rinktinės pusės, panikuoti reikėtų mažiausiai. Mano supratimu, turėjome fantastišką langą ir abejos rungtynės buvo geros. Su Kipru žaidėme gerai, nepasisekė, bet nepalūžome, nuvažiavome į Rumuniją ir ten buvome per akimirką nuo istorinės pergalės. Per sekundę viskas apsisuko, bet čia yra futbolas. Kad ir kaip viskas pasibaigė, man į rinktinės žaidimą buvo smagu žiūrėti.
