„Kalbėti apie vaikų akademijas ar kažką panašaus dar anksti, nors klubo užuomazgos kaip ir yra“, – linksmai porina jau 16 metus skaičiuojančios VDA komandos kapitonas Artūras Žarnovskis.
Tiesa, iš mėgėjų suburtai ir daugiausiai savo lėšomis išsilaikančiai komandai galvoti apie tokią plėtrą – dar gan drąsu, nors VDA ir turi savo atstovus tiek Lietuvos salės futbolo A, tiek I-oje lygose. Tačiau vos pernai į aukščiausią Lietuvos salės futbolo lygą iškopusi komanda ir jos dubleriai vienija apie 40 žmonių.
„Mes patys surenkame pinigus, patys renkame dviejų procentų deklaracijas, patys perkame aprangas. Mylime šią sporto šaką. Prisideda nemažai ir VDA, pavyzdžiui, duoda autobusiuką kelionėms“, – LRT.lt teigia pašnekovas, kuris taip pat užima ir mėgėjišku futbolu besirūpinančios Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) viceprezidento pareigas.
Ne vienerius metus salėje futbolo kamuolį gainiojantis 32-ejų vilnietis puikiai mato, kaip keičiasi ir ši sporto šaka Lietuvoje. Didžiulį impulsą jai davė bei žiūrovų į sales pritraukė Kauno „Vyčio“ kelionė Čempionų lygoje (ČL). Šio Alytuje vykusio UEFA turnyro Elitiniame etape, kuris yra paskutinis žingsnis link finalinio turnyro ketverto, kauniečiai kibo į atlapus kur kas didesnio kalibro klubams, tačiau neišnaudoję gerų progų gausiai susirinkusiems sirgaliams nepadovanojo pergalių – pralaimėta Belgijos čempionei „Halle Gooik“ (2:5), „Dobovec“ klubui iš Slovėnijos (1:2) ir praėjusiame sezone jau penktą kartą ČL triumfavusiam Madrido „Inter“ (2:4).
„Atvažiavo „Vyčio“ legionieriai ir parodė mums visai kitokio lygio futsalą. Tai komanda, kuri pakliuvo tarp 16-os stipriausių ekipų ir tai yra stebuklas. Nepakartojamas pasiekimas. (...) Vytis“ labai stipriai išsiskiria – treniruojasi penkis kartus per savaitę, turi profesionalių žaidėjų, jau ir rėmėjų. Parodė, kad įmanoma ir Lietuvoje pasiekti. Tačiau kitos komandos yra mėgėjiškos, tad tarp „Vyčio“ ir kitų komandų yra milžiniška praraja“, – Lietuvos salės futbolo virtuvės uždangą praskleidė A. Žarnovskis.
Tačiau po gražiu fasadu slepiasi kur kas prastesnė padėtis – futsalo plėtrą bent jau Vilniuje visų pirma stabdo neturėjimas kur žaisti. Sekmadienį VDA komanda rungtyniavo Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) sporto salėje, kuri ne tik kad netalpina daug žiūrovų, bet ir prašosi mažų mažiausiai kosmetinio remonto.
Tačiau ir jos likimas dėl šio universiteto pertvarkos lieka neaiškus. Taip pat dar galima pridėti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) salę. Štai rungtyniavimą „Alsos“ salėje rungtyniavimą apriboja žiemą itin atšąlanti guminė danga – salėje laikosi vos 5–6 laipsnių šiluma, o į „Tauro“ salę nėra įleidžiami futsalo žaidėjai – ši salė skirta rankiniui ir žolės rieduliui.
Postūmiu infrastruktūros srityje gali tapti ir tas pats pasaulio futsalo čempionatas, tačiau iki jo likus mažiau nei dvejiems metams jau reikia itin pasistengti. Didžiuliu klausimu lieka ir komandų treniruočių vietos.
„LFF paraiškoje dėl dalyvavimo organizuoti pasaulio čempionatą parašyta, kad Vilniuje negalima treniruotis tose pačiose arenose, kuriose ir vyks čempionatas. Tad buvo numatytos keturios salės – ši, VGTU, „Alsos“ bei „Tauro“ salės“, – tvirtina A.Žarnovskis.
Tačiau LRT.lt žiniomis dėl beveik bet kurio paraiškos punkto ir taip pat komandų treniruočių vietų LFF gali derėtis su FIFA, tad paraiškoje įrašytos sąlygos yra toli gražu ne galutinės. Tačiau artėjantis geriausias salės futbolo komandas sukviesiantis čempionatas apnuogina vis daugiau šalies sporto žaizdų.
Nors organizacinių klaidų visgi greičiausiai padės išvengti kiekvieną žingsnelį prižiūrinti FIFA, tačiau didžiuliu klausimu lieka ir nacionalinės rinktinės galimybės bent kiek rimčiau pasipriešinti varžovams ar bent jau nepralaimėti didžiuliais skirtumais.
Puikiu pavyzdžiu, kai prastas nacionalinės komandos pasirodymas gali nubraukti didžiulį įdirbį, tapo šiemet gegužę Lietuvoje surengtas Europos U17 moterų čempionatas. Nemažai žiūrovų sutraukusiame turnyre lietuvės 0:9 pralaimėjo olandėms, 0:4 – suomėms, o galiausiai jų kančią 0:8 nutraukė vokietės. Dabar apie šį svarbų UEFA turnyrą beveik nebekalbama.
„Šis moterų čempionatas praėjo ir tiek. Kaip federacija sako, „pravedėm čempionatą“. Futsalo čempionatas yra unikalus šansas, bet klausimas, ar mes juo pasinaudosime. (...) Daugelis mūsų varžovų pasaulio čempionate – profesionalūs futsalo žaidėjai, kurie nežaidžia lauke. Lietuvoje dauguma žaidžia lauke futbolą, o žiemą pereina į sales, tad principai yra kitokie. (...) Jei norime kelti lygį, reikia vien tik žaisti salėje, nes 2020 metais bus itin sunkūs varžovai. (...) Nesinori, kad būtų kaip su moterų jaunimu, kai didžiuliai pralaimėjimai suteikia negatyvo futbolo reputacijai“, – tvirtinta A.Žarnovskis.
Kalba jis ir apie idealų variantą – čempionato suteiktą impulsą, kuris sporto mokyklose pagaliau leistų dienos šviesą išvysti salės futbolo grupėms, o suaugusiųjų lygyje pritrauktų daugiau trenerių, žaidėjų ir tuo pačiu daugiau vis profesionaliau į salės futbolą žvelgiančių komandų. Tokio požiūrio jis nori ir iš LFF, mat šiemet A lygos rungtynių tvarkaraštis buvo paskelbtas jau beveik prasidedant čempionatui
„Įvairių čempionatų buvo. Vieną sezoną išvis nuostabu – transliacijos rungtynių su komentavimu ir visa kita. Dabar tai dingo ir prieita iki tokių absurdų, kad tvarkaraštis paaiškėja jau prasidėjus čempionatui, nuostatai, t. y. ginčai dėl legionierių limito ir pan., patvirtinami, kai čempionatas jau vyksta. Dar sugalvota žaisti darbo dienomis, kai mėgėjiškoms komandoms sunku važiuoti iš Vilniaus į Mažeikius. Atrodo, patys sau šaudome į kojas. Net ir tai, kas yra, sugebame pabloginti, nekalbu jau apie ėjimą į priekį“, – konstatuoja pašnekovas.
Dėl to jis beda pirštu ne tik į Salės futbolo asociaciją, bet ir LFF, kurios visą valdymo sistema vadina ydinga.
„Kur yra išleidžiami pinigai? Kur ataskaitos? Jau nekalbu apie skandalus, kai įdarbinamos žmonos ar gaunamos tūkstantinės sąskaitos už telefono sąskaitas, kurą. Tie pinigai yra skirti futbolui, o ne funkcionieriams. Už išlaidas privaloma atsiskaityti. (...) Taip pat nežinome salės futbolo asociacijos narių. Norėjome įstoti į ją, bet negavome jokio atsakymo. Tad tai mažų mažiausiai yra neskaidru. Yra uždara sistema, kuri tarnauja, kaip Deividas Šemberas viešai buvo įvardinęs, futbolo pinigų pasisavinimui, nes tos šakinės asociacijos yra analogų neturinti sistema tiek FIFA, tiek UEFA“, – teigia VRFS viceprezidentas.
Jis užsimena ir apie LFF Vykdomąjį komitetą, kurio beveik pusę sudaro tų mažai apie save kalbančių asociacijų atstovai. Be ketveriems metams ir ne daugiau kaip trims kadencijoms į VK deleguojamų 8 šakinių asociacijų prezidentų į svarbiausią Lietuvos futbolo valdymo organą taip pat įeina 10 regioninių asociacijų atstovų ir vienas LFF narių pasiūlytas bei konferencijoje išrinktas asmuo. Nors popieriuose šalies futbolo galva yra generalinis sekretorius, o šiuo metu tai – nuo spalio karštojoje kėdėje sėdintis Edgaras Stankevičius, tačiau faktiškai visą galią turi VK, kuris generalinį sekretorių gali išspirti pro federacijos duris vos per keletą minučių. Su tokia realybe susidūrė atvirai su VK konfrontavęs ir permainų siekęs Edvinas Eimontas, kuris apie atsistatydinimą pranešė praėjus vos pusantrų metų po tapimo LFF galva.
„Jis bandė inicijuoti pokyčius ir jam teko palikti savo postą, buvo nuverstas. Ta sistema ydinga ir reikalauja visai kitokio požiūrio ir pokyčių. Kol nepradės futbolo bendruomenė triukšmauti ir reikalauti, tol nieko nebus, nes LFF turi iš savęs pasikeisti. Kartais būna iliuzijų, kad vyriausybė ar FIFA pakeis, bet nepakeis, kol neprasidės sujudimas, triukšmas. Kol tylu, tol visiems gerai“, – neabejoja A.Žarnovskis.
Vieną VK narį skiria ir 55 narius vienijanti bei Vilniaus regiono III lygos, moterų, senjorų ir salės futbolo čempionatus rengianti VRFS – šiuo metu šią vietą užimą šios asociacijos prezidentas Paulius Malžinskas. Anot jos atstovo A.Žarnovskio, LFF reikėtų pasimokyti būtent iš jo atstovaujamos organizacijos.
„Siekiame būti pavyzdžiu per skaidrumą – renkamės į valdybą, prieš kiekvieną VK posėdį aptariame klausimus ir ieškom skaidrumo ir vertybinio standarto – nedalyvauti užkulisiniuose žaidimuose, jėgų pasiskirstimuose, ko, deja, Lietuvos futbole yra. (...) Reikia įsiklausyti, ko reikia bendruomenei. O jai dabar reikia skaidrumo, profesionalumo, nustoti užsiiminėti įtakos žaidimais, o pradėti gerinti Lietuvos futbolą tiek kokybine, tiek reprezentacine prasme“, – kritikos negaili pašnekovas.
O bendruomenė Vilniuje – didžiulė. 14 salės futbolo komandų dalyvauja regionų pirmenybėse, trys Vilniaus komandos rungtyniauja aukščiausioje lygoje, o viena iš I-os lygos – Kaišiadorių „Baltai“ praėjusiame sezone nukeliavo iki taurės finalo. Verčia nustebti ir per metus vykdomų rungtynių skaičius – daugiau nei 2000. Tokio masiškumo įkvėptas A.Žarnovskis tiki, kad sostinėje vykstantys procesai gali pažadinti Lietuvos futbolą iš letargo miego.
„Turime masiškumą, daug mėgėjiškų komandų, iš kur ir kyla profesionalai. Mėgėjas atveda vaiką, jis pradeda treniruotis ir užsikrečia futbolu visam gyvenimui. Kiti randa ir kitose srityse save – kas fotografas, kas daktaras, kas sirgalius. Vilniaus futbolo bendruomenė yra labai stipri, nes daug žaidėjų mėgėjų ar senjorų turnyruose yra įtakingi, gali remti futbolą. (...) Taip pat – istorinės tendencijos: Vilniaus „Žalgiris“ ir geriausi žaidėjai – Aurelijus Skarbalius, Deividas Šemberas, Edgaras Jankauskas gimė, augo Vilniuje. (...) Jei gali pasidaryti gerai pokyčiai, tai tik nuo Vilniaus. Duok Dieve, jei Utena, Klaipėda ar Kaunas tai pradėti – niekas negali pasakyti, kas bus ateityje. Tačiau pokyčiai turi bręsti Vilniuje ir išjudinti tą Lietuvos futbolą į gerą pusę“, – įsitikinęs futsalo ir Vilniaus futbolo atstovas.
Tačiau kol kas padėtis niūri. VDA futbolininkai glaudžiasi senutėlėje LEU salėje, kurioje praėjusį sekmadienį nusileido „Akmenės“ salės futbolininkams 5:6. Du įvarčius tuomet pelnęs A.Žarnovskis turėjo palikti aikštelę žemai nuleista galva, tačiau tiki, kad kažkada pavyks apie lietuvišką futbolą kalbėti vėl su pasididžiavimu, ypač kai noro patiems svarbiausiems – jauniesiems futbolininkams, yra, nors galimybių ir stinga.
„Jei dabar paskambintumėte į „Sportimos“ maniežą, pasakytų, kad vietų nėra, o jei koks išlįstų kokia, tai jis būtų kitos dienos vėlyvą vakarą. (...) Daug tyrimų rodo, kad svarbu, jog būtų šalia jų gyvenamosios vietos ar mokymosi vietos. Deja, bet to nėra. Maniežas vienas, vežti vaikus į treniruotę valandą vidury dienos, kai tėvai dirba, atgraso. Dažnai lyginame su Islandija, o ten virš 10 maniežų 300 tūkst. žmonių, kai Vilniuje turime vieną maniežą 600 tūkst. žmonių. Manau, kad jei dar atsirastų vienas ar du maniežai, jie būtų taip pat užpildyti.“
