2021-siais prie „Panevėžio“ prisijungęs P.Širvys šiame klube praleido trejus metus, bet geriausi buvo 2023-ieji, kuomet pirmąkart istorijoje G.Lettieri vadovaujama komanda tapo Lietuvos čempione.
Krašto gynėjas mušė 7 įvarčius, atliko 6 rezultatyvius perdavimus ir nuolat buvo kviečiamas į Lietuvos rinktinę.
Būtent vilkėdamas nacionalinės komandos marškinėlius P.Širvys išgyveno kone gyvenimo vakarą Bulgarijoje – mušė du įvarčius ir padėjo Lietuvai švęsti pergalę 2:0.
Jau po trijų dienų Pijus siuntė kamuolį ir į Vengrijos vartus Dariaus ir Girėno stadione.
Toks siautulys ėmė traukti užsienio klubų dėmesį.
15min žiniomis, krašto gynėjas turėjo realius pasiūlymus iš Sofijos „CSKA 1948“ (Bulgarija) ir Kostanajaus „Tobol“ (Kazachstanas).
Taip pat P.Širvys sulaukė dėmesio iš Lodzės LKS klubo aukščiausioje Lenkijos lygoje, G.Paulauską pakvietusios „Kolos“ komandos Ukrainoje, Budapešto MTK Vengrijoje, tačiau iki finalinių stadijų šios derybos nenukeliavo.
Pelningesnį nei „Maribor“ pasiūlymą buvo pateikęs „Tobol“ klubas, tačiau lietuvis nusprendė pasirinkti labiau Senajame žemyne matomą čempionatą, iš kurio tikisi ateityje žengti dar vieną žingsnį aukštyn.
Startas Štirijos regiono garsiausiame klube P.Širviui klostosi lyg iš natų. Nors savo pozicijoje turi rimtą konkurenciją, krašto gynėjas iš Lietuvos nuo pat pirmųjų rungtynių po žiemos pertraukos užėmė vietą starto sudėtyje.
Visas įmanomas septynerias rungtynes tituluočiausiame Slovėnijos klube šalies lygoje sužaidė P.Širvys, per jas atliko du rezultatyvius perdavimus ir nė karto nebuvo pakeistas. Ant suolo lietuvis liko tik taurės rungtynėse su „Radomlje“, tačiau be jo „Maribor“ krito 1:2.
O štai mačas su lygos lyderiu „Celje“ buvo karštas kauniečiui – jis kibo į atlapus varžovų komandoje rungtyniaujančiam 21-erių rusui Jegorui Prutsevui.
Apie prisijungimą prie „Maribor“, įsitvirtinimą naujame klube, sirgalių sukeltą chaosą, dūrius rusui ir laukiantį Gibraltaro iššūkį – 15min interviu su P.Širviu.
– Ar greitai apsisprendei vykti į „Maribor“? Kaip įvyko šis perėjimas?
– Atrodo, kad viskas taip seniai buvo (juokiasi). Na, iš pradžių turėjau pasiūlymą iš Kazachstano, dar anksčiau iš Bulgarijos, Čekijos.
Tuomet agentas pasakė, kad yra „Maribor“ susidomėjimas, bet jie dar turi pateikti pasiūlymą. Viskas atrodė gerai, viskas smagu, bet jie ilgokai to pasiūlymo neteikė. Vis „kitą dieną“, vis dingsta. Agentas kasdien irgi sako „rytoj“, „rytoj“. Taip dienos ėjo, pradėjau abejoti, galvojau, gal agentas grybauja, gal dar kažkas, gal to pasiūlymo net nėra.
O mane ir kiti klubai jau spaudžia, kad duočiau atsakymą. Pasakiau tuomet agentui, kad laukti nebegaliu, tegul jis pasako, koks čia tas susidomėjimas išvis yra. Tuomet jis suderino pokalbį su sporto direktoriumi, kad įsitikinčiau, jog kalba tiesą.
Pasiskambinome, sporto direktorius viską patvirtino, pasiūlymas bus. Tiesiog klube buvo nutikusi nelaimė, vieno iš akademijos vaikų tėtis mirė avarijoje. Per tas dienas ir su Justu Lasicku (rungtyniaujančiu Liublianos „Olimpija“ – aut. past.) pasikalbėjau, jis pasakė, kad viskas gerai, paragino važiuoti. Tik pasakė, kad jo priešas būčiau didžiausias, bet organizacija puiki.
Na, atėjo ta dar viena žadėta diena, laukiu pasiūlymo, nesulaukiu, tačiau vakare galiausiai sulaukiau. Dar šiek tiek pasiderėjome ir viskas. Kitą dieną jau man pirko bilietus. Laukimas užtruko ilgai, bet po pasiūlymo pateikimo viską greitai susiderinome.
– Papasakok šiek tiek apie sąlygas Slovėnijos klube. Atrodo, šalis nėra daug turtingesnė už Lietuvą, tačiau įtariu, kad futbolo sąlygų skirtumai milžiniški.
– Viskas labai profesionalu. Pirmą dieną iškart davė automobilį, apgyvendino viešbuty iki kol išvykome į treniruočių stovyklą Turkijoje. Prieš treniruotes renkamės anksčiau, valgome pusryčius, po jų – treniruotė, turime ir sporto salę. Yra treniruočių aikštė, dirbtinės dangos aikštė taip pat. Po treniruotės – pietūs. Viskas, ko reikia, iš esmės. Atsistatymas, 3-4 gydytojai, du fizinio rengimo treneriai. Niekuo rūpintis nereikia.
– Žvelgiant į šitą žingsnį atrodė, kad užsikabinti gali būti sunku. Klubas istorinis, tikslai aukšti, konkurencija pozicijoje didelė, tačiau sužaistos septynerios rungtynės – visose po 90 minučių, nežaidei tik taurėje, kur komanda pralaimėjo. Kuriuo momentu pajautei, kad iškart būsi svarbus šiai komandai ir kad adaptacinio periodo nereikės?
– Tokio momento net nebuvo. Tiesiog darai viską, ką sugebi, stengiesi treniruotėse. Ir tikėjausi to, ir nesitikėjau. Taip, tikėjau, kad galiu, bet iš kitos pusės žvelgiant – mano pozicijoje žaidžia kapitonas (Martinas Milecas – aut. past.), o jis – klubo legenda.
Ir dabar sužaidi rungtynes ir nežinai, ar žaisi kitose. Bet viskas gerai, komandai irgi viskas klostosi neblogai. Treneris (Ante Šimundža – aut. past.), turbūt, ir keisti pernelyg daug kažko nenori. Aišku, treneris pats mane ir pasiėmė, tai buvo jo sprendimas, jis mane matė komandoje. Bet kai žinai, kad tavo pozicijoje žaidžia kapitonas...
Negali nevažiuoti į klubą, negali atmesti pasiūlymo, bet žinai, kad visko gali būti.
Adaptacija tikrai praėjo greitai. Gal ir dėl to, kad komanda žaidžia ganėtinai atakuojantį futbolą, kokį aš mėgstu. Treneris leidžia į atakas jungtis, prašo, kad tą daryčiau dar dažniau. Toks žaidimo stilius irgi prisidėjo prie geros adaptacijos.
– Užsiminei apie kapitoną, bet panašu, kad traumas jis gydosi dažniau nei futbolą žaidžia.
– Taip, jis išsigydė traumą, buvo sveikas pasiruošime, bet treneris rinkosi mane. O taurės rungtynėse jį išleido ir jis susilaužė šonkaulį, tad vėl apie tris savaites nežais.
– Lietuvos rinktinėje matėme tave drąsiai besijungiantį į atakas, tačiau Edgaras Jankauskas dažniausiai žaidžia trimis gynėjais. „Maribor“ žaidžiate keturių gynėjų linijoje, bet krašto gynėjai vis tiek aktyviai jungiasi į puolimą?
– „Maribor“ yra viena geresnių komandų lygoje, mes dažnai turime kamuolį, jį kontroliuojame. Automatiškai ir yra dažni tie pasijungimai į atakas iš krašto gynėjų pozicijų. Smagu, kad treneris leidžia. Aukšta gynėjų linija, mes nuolat presinguojame. „Panevėžyje“ būdavo žemas blokas, nebuvome itin dominuojantys, o čia visas rungtynes spaudžiame, gynėjų linija visą laiką ant linijos.
Įdomu buvo, reikėjo laiko įprasti nuolat žiūrėti nuošalę. Pasižiūrėjau pirmas rungtynes... Matau visą mūsų gynėjų liniją ir tada aš du metrus tą liniją sulaužęs. Laiko reikėjo, bet pripranti, adaptuojiesi.
– Večni derbi. Taip vadinamas „amžinasis“ derbis tarp „Olimpija“ ir „Maribor“. Jau esi supažindintas komandos viduje su tuo, kas laukia, kai ateis rungtynės prieš J.Lasicko komandą?
– Pasakojo, kad visad būna pilnas stadionas, labai didžiulį palaikymą organizuoja abiejų komandų sirgaliai. Įdomios ir pačios svarbiausios rungtynės visame sezone. Bus įdomu. Nesu tokiame derbyje dar žaidęs. Gaila, kad jis neįvyko, turėjome žaisti prieš savaitę, bet jie Liublianoje keičia aikštę, todėl rungtynės nukeltos.
– Kąsit į gerkles vienas kitam su Justu Lasicku?
– Bandysim, jei reikės... Kąsiu, ką padarysi (juokiasi). Aikštėje draugų nėra.
– Įtampa kyla dar prieš rinktinės stovyklą.
– Ne ne, rinktinėje draugai (juokiasi).
– Gal galėtum papasakot, kas nutiko rungtynėse su „Mura“? Skandalas dėl sirgalių veiksmų buvo milžiniškas, Slovėnijos žiniasklaida, keletą dienų, atrodė, jog vien apie tai ir rašė.
– Tos rungtynės mums klostėsi labai gerai, pirmavome 2:0. Prieš „Mura“ irgi yra derbis, mūsų sirgalių suvažiuoja daug, jie irgi turi palaikymą.
Atmosfera, atrodo, gera, o tuomet vienas iš mūsų, tikriausiai, sirgalių metė petardą, ji krito prie pat apšilimą darančių varžovų žaidėjų. Fizinio rengimo treneris ir keli jų futbolininkai tikrai rimtai nukentėjo, jiems dalinai dingo klausa. Visi sutrikome tuo momentu, aš pats buvau už 50 metrų, bet net krūptelėjau visas. Tai jei tą bombą šalia numeta, smūgis tikrai didelis. Mūsų žaidėjai ėjo kalbėtis su fanais, kad taip negalima.
Galvojome, kad tikrai pratęs tas rungtynes, mus suvarė į rūbinę ir laukėme. Treneris sakė ruoštis, neatsipalaiduoti. Po to pranešė, jog rungtynės nutrauktos. Ažiotažas buvo didžiulis. Visi smerkė tai. Taip, sirgaliai yra svarbūs, jie mus labai gerai palaiko, bet tokių dalykų niekas nepalaiko. Nukenčia žaidėjai, taip neturi būti.
– Kokią galiausiai gavo klubas bausmę už tai?
– Gavome ketverias rungtynes be žiūrovų, 50 tūkst. eurų baudą ir pralaimėjimą 0:3. Tiesa, klubas tai apskundė, dabar laukiame galutinio sprendimo. Taškai neįskaityti nei varžovams, nei mums, dar žaidžiame su žiūrovais. Matysime, kaip viskas bus. Galimas ir toks variantas, jog važiuosime tas 30 minučių sužaisti, o gali būti, kad paliks sprendimą galioti.
Dabar tikrai bausmė griežta. 0:3, kai 2:0 pirmauji... Ne mūsų kaltė, kad vienas iš 5000 žmonių taip pasielgė, gal žaidėjų taip bausti nereikėtų? Stiproka.
– „Maribor“ šis sezonas nėra toks, kokio tikimasi iš komandos. Kokie dabar tikslai yra brėžiami? Kur turėtumėte atsidurti, kad visi būtų daugiau ar mažiau patenkinti?
– Manau, kad nebus patenkintų. Reikia bandyti kabintis kuo aukščiau. Iki „Celje“ jau toli, bet „Olimpija“ galim pavyti. Tikslai visada yra čempionų titulas ir taurė. Taurės nebeturime, lygoje irgi sunku įgyvendinti tikslus. Lieka laimėti visas likusias rungtynes ir žiūrėti į kitą sezoną. Tikslų jau nelabai ir yra, tačiau atėjus naujam treneriui rezultatai pasidarė geresni.
– „Maribor“ klube duodamas „violetinio kario“ apdovanojimas geriausiam žaidėjui, jį skiria sirgaliai. Gal šiemet dar nepretenduosi į šį prizą, tačiau kaip įvertintum savo santykį su klubo aistruoliais? Kokį ryšį pavyko sukurti per tą neilgą laiką?
– Tą prizą jie duoda ne po sezono, o kiekvienais metais, neseniai jį gavo mūsų vartininkas. Sirgaliai yra labai svarbūs, kartais atpažįsta gatvėje, pasisveikina, bet kažkokio labai didelio ryšio dar nėra. Kai ateina į stadioną 5-6 tūkstančiai, palaikymas labai jaučiasi, motyvacija didėja.
– Dar vienas įstrigęs dalykas buvo rungtynės su „Celje“ ir grumtynės su rusu. Man pačiam teko matyti tik trumpas jūsų dvikovos ištraukas, tad gal gali papasakot, kas ten nutiko ir kodėl tą rusą taip stvėrei už gerklės? Buvo principo reikalas?
– Jei atvirai, nežinojau, kad jis rusas (šypsosi). Tik po rungtynių man tą pasakė. Kažkiek net susinervinau, galėjau dar kiečiau užeiti. Buvo toks uždavinys iš trenerio, sakė jis, kad tas rusas geras žaidėjas, techniškas, bet gavęs keliskart į kaulą nebežaidžia. Tik dėl to bandžiau jį išvesti iš kantrybės. Bet jei būčiau prieš rungtynes žinojęs jo tautybę, būčiau dar kitaip elgęsis.
– Kiek teko matyti, ir griovei, ir aprėkei jį.
– Taip, buvo keletą kartų. Gaila, kad nežinojau, bet ir šiaip, panašu, nuojautą turėjau, kad reikia kietai žaisti.
– Neseniai gavai geriausio praėjusio sezono A lygos žaidėjo prizą. Tiek iš tėčio kalbos, tiek iš paties žodžių atrodė, kad šis apdovanojimas yra labai svarbus, galbūt net ir pyktis buvo susikaupęs kai kuriems kritikams. Kiek jauteisi įrodęs per savo pastaruosius kelerius metus?
– Visada tikėjau, kad galiu, tikėjau savo jėgomis, bet nepasirodžiau taip gerai, kaip pernai. Mano supratimą apie futbolą pakeitė Gino Lettieri. Visiškai kitaip supratau taktikas, savo stipriąsias puses, kaip reikia jas išnaudoti, kaip paslėpti silpnąsias vietas. Kartais pavyksta, kartais ne, bet kasdienis sunkus darbas veda prie rezultato.
Įrodęs? Tikiuosi, kad dar nesu visko įrodęs, tikiuosi, kad dar įrodysiu.
– Lietuvos rinktinės netrukus laukia rungtynės su Gibraltaru. Iš pradžių Edgaras Jankauskas lyg kiek atsargiai vertino varžovus ir situaciją, bet galiausiai ir jis kalba, jog esate favoritai ir privalote laimėti šią dviejų rungtynių seriją. Kaip reikia neužsiliūliuoti prieš tokias rungtynes?
– Aš nežinau, man asmeniškai atrodo, kad neįmanoma atsipalaiduoti. Nesvarbu prieš ką žaidi, rinktinėje lengva niekad nėra, visi žaisti moka. Atsipalaidavimo neįsivaizduoju. Bent iš mano pusės. Manau, bus pilna koncentracija. Bandysime laimėti, privalome laimėti, kaip sako treneris. Čia net nėra jokių pasiteisinimų, jų būti negali.
– Buvusi paties komanda „Panevėžys“ pradėjo labai sunkiai sezoną, yra paskutinė A lygos lentelėje po keturių turų, nėra įvarčio įmušusi. Kaip atrodo, kas nesiklijuoja čempionams?
– Žiūrėjau beveik visas jų rungtynes. Na, tik Žemynoj sunku futbolą žiūrėti (juokiasi), sunku koncentraciją išlaikyti.
Atrodo, kad gynyboje viskas tvarkoje, bet atakoje viskas sunkiai atrodo. Trūksta Smitho, kuris praėjusiame sezone atrakindavo daug. Kažkodėl nėra laisvumo, aštrumo puolime, tikiuosi, kad viskas bus gerai, bet kol kas šiek tiek nuvilia. Aš tikiu savo buvusia komanda. Jie dar patriukšmaus.
