Kas gali būti peržiūrima?
Futbolo taisyklių kūrėjai nori, kad VAR sistema į žaidimą kištųsi kuo rečiau, tad apibrėžė, kad ji gali būti naudojama tik sprendimams, galintiems iš esmės pakeisti žaidimo eigą. Tai yra kai reikia nuspręsti dėl įvarčio teisėtumo, sprendimo skirti ar ne 11 metrų baudinį ar tiesioginių raudonų kortelių skyrimo.
Kas gali reikalauti peržiūros?
Nebus jokios apeliacijų sistemos, kokią matome tenise ar krikete. Tiesiog visi rungtynių veiksmai bus nuolat peržiūrimi VAR, o šį prižiūrintys žmonės įspės teisėją apie galimas klaidas. Tik mačo teisėjas gali inicijuoti peržiūrą – jis gali tai nuspręsti pats arba paklausyti VAR komandos patarimo.
Teisėjo pirminis sprendimas bus pakeistas tik tuo atveju, jeigu jis visiškai neteisingas. Kaip sakė buvęs arbitras Davidas Elleray, kuris yra vienas VAR naudojimo taisyklių kūrėjas, sistemos tikslas nėra padaryti, kad visi sprendimai būtų 100 proc. teisingi, tikslas yra kiek įmanoma sumažinti didelių, rungtynių eigą pakeičiančių klaidų skaičių: „Tai mums padėtų atsikratyti Maradonos ar T.Henry įvarčių – visiškai neteisingų sprendimų.“
Ką VAR komanda tiksliai gali matyti?
VAR komanda gali būti įsikūrusi keliais būdais. Stadione gali būti tam skirta patalpa, gali būti kilnojama VAR stotis, pvz., TV transliacijų stotys, lygos gali įkurti vieną bendrą VAR centrą, kuris su čempionato stadionais sujungtas aukšto greičio interneto ryšiu. VAR valdyti privalo buvęs aukšto lygios teisėjas su asistentu.
Stotyje taip pat yra montuotojas, kuris greitai gali atsukti ar iškirpti tam tikrą vietą. Jis turi matyti viską, ką pamato TV kameros. Tarptautinė futbolo asociacijų valdybą (IFAB) skatina VAR nenaudoti sulėtinimo efekto, pavyzdžiui, kai reikia nuspręsti pražangos stiprumą.
Kas priima sprendimą?
Norėdamas pasikonsultuoti su VAR teisėjas parodo tam tikrą gestą. Yra du galimi peržiūros tipai, kurie bus naudojami tam tikroms situacijoms. Pirmasis, kai reikia, pavyzdžiui, nuspręsti pražanga buvo už ar viduje baudos aikštelės arba ginčytinose nuošalės situacijos – VAR teisėjui sprendimą praneš. Antrasis variantas mums primins krepšinį – jei teisėjas norės pasitikslinti, ar pražanga verta raudonos kortelės, jis galės pats pažiūrėti į vaizdo pakartojimą ekrane šalia aikštės.
Kiek toli įrašas gali būti atsuktas?
Įrašai bus galimi peržiūrėti tik iki tos vietos, kai prasidėjo ataka, dėl kurios įvyko ginčytinas epizodas. Pavyzdžiui, jeigu teisėjas neteisingai nuspręs dėl iš aikštės išėjusio kamuolio, o po jo įmetimo į aikštę komanda įmuš įvartį, toks sprendimas negalės būti pakeistas. Tačiau jei atakuojanti komanda aikštėje laimės kamuolį po pražangos, kuri nebus užfiksuota, toks įvartis galės būti anuliuotas. Vaizdo peržiūra galima tik jei žaidimas nevyksta, tad jau dabar įžvelgiama vieta gudresniems žaidėjams.
Jeigu žaidėjas supras, kad prasižengė taip stipriai, jog po peržiūros gali gauti raudoną kortelę, jis gali stengtis kuo greičiau tęsti žaidimą, taip teisėjui nesuteikdamas galimybės paprašyti VAR pagalbos.
Sistemos tikslas nėra padaryti, kad visi sprendimai būtų 100 proc. teisingi, tikslas yra kiek įmanoma sumažinti didelių, rungtynių eigą pakeičiančių klaidų skaičių.
O jeigu kamuolys vis dar žaidime?
Ne po visų ginčytinų sprendimų priėmimo žaidimas sustoja, tad teisėjai tiesiog leis žaisti iki to. Panašiai kaip daroma, kai ateina eilė skelbti pirmojo kėlinio ar rungtynių pabaigą, tačiau teisėjas leidžia užbaigti ataką.
Blogiausias scenarijus
Jau dabar yra sumodeliuotas vienas blogiausių scenarijų, kurį D.Elleray vadina tikru košmaru. Įsivaizduokime, kad X komandos žaidėjas yra pražanga sustabdomas baudos aikštelėje, bet teisėjas to neužfiksuoja. Y komanda iškart perėmusi kamuolį nulekia į ataką ir įmuša įvartį. Teisėjas peržiūri epizodą priešingoje baudos aikštelėje, pamato, kad buvo pražanga ir tokiu atveju ne tik anuliuoja Y komandos įvartį, bet ir skiria 11 metrų baudinį į jos vartus.
Ar tai tikrai veiks?
Vartų linijos technologija iš pradžių irgi sulaukė daug opozicijos, tačiau vos per keletą metų tapo kone neatsiejama futbolo dalimi.
Kaip ir buvo minėta, VAR naudojamas ne su tikslu ištaisyti kiekvieną smulkų netikslumą, o tik užkirsti kelią tikrai didelėms klaidoms – pavyzdžiui, Maradonos auksinei rankai. Bendra nuomonė yra tokia, kad vidutiniškai VAR prireiks tik 1–2 kartus per mačą.
Šią savaitę žaidžiant Ispanijai ir Prancūzijai prireikė tik 40 sekundžių tam, kad teisėjas paprašytų VAR pagalbos, įrašas būtų peržiūrėtas ir Gerardo Delofeu įvartis būtų įskaitytas. Ne ką ilgesnis laikas nei tas, kurį žaidėjas būtų praleidęs ginčydamasis su teisėju. Žinoma, gali būti epizodų, kurių peržiūra užtruks ilgiau, o kai svarbiose rungtynėse bus anuliuojami įvarčiai, kils nepasitenkinimas.
Įdomu ir taip, kaip tai pakeis žaidėjų elgesį. D.Elleray tikisi, kad futbolininkams bus kur kas sunkiau apgauti teisėjus imituojant pražangas baudos aikštelėje bei išvengti baudų už nesportišką elgesį. Tai suteiks kur kas daugiau laisvės bei pasitikėjimo savimi ir arbitrams, kurie visada žinos, kad gali pasitelkti VAR sistemą. Galbūt svarbiose rungtynėse šiek tiek sumažins stresą.
Vartų linijos technologija iš pradžioje irgi sulaukė daug opozicijos, tačiau vos per keletą metų tapo kone neatsiejama futbolo dalimi. Taip, kol kas VAR sistema vis dar kelią daug klausimų, o vienas iš būdų padėti ją geriau suprasti fanams – gyvai transliuoti pokalbius tarp teisėjo ir VAR komandos. Taip, pavyzdžiui, daroma regbyje.
