Pirmadienio rytą Lietuvos pokerio mylėtojus pasitiko išskirtinės naujienos – daugelis vos prabudę skubėjo stebėti „PokerStars“ kambaryje vykstančio jubiliejinio „Sunday Million“ turnyro, kurio lemiamoje fazėje kovojo vilnietis A.Bielskis. Tautiečių palaikymas nenuėjo veltui – save pokerio mėgėju vadinantis vyras nužengė toliau už beveik 50 tūkstančių oponentų ir iškovojo svaiginančią pergalę. Praėjus kelioms valandoms po šio triumfo pakalbinome naujai iškeptą milijonierių.
– Andriau, sveikiname su fantastiška pergale. Trumpai papasakok apie save, - 15min.lt paklausė A.Bielskio.
– Esu pokerio mėgėjas, o ne profesionalas. Pokerį žaidžiu be ypatingų taisyklių. Žaidžiu savo malonumui – ne dėl pinigų, o dėl pergalių. Man greitai sueis trisdešimt treji, turiu žmoną ir vaiką, kuriam už kelių savaičių sueis dveji metukai. Dirbu tarptautinės logistikos kompanijos skyriaus vadovu. Šioje sferoje dirbu jau seniai – trylika metų. Ir kol kas nieko keisti neplanuoju.
– Nėra minčių mesti darbus ir tapti pokerio profesionalu?
– Tikrai ne. Galbūt panašių minčių anksčiau būdavo. Tačiau man svarbu ne tik uždarbis, tačiau ir visa socialinė sfera – skaičiuoju mokesčius, pinigus kaupiamus pensijai. Pokeryje reikėtų tikrai daug laimėti, kad šiuos dalykus užsitikrinčiau. Žinoma, jei kartą per metus laimėčiau tokį turnyrą, kaip šis, turėtų užtekti (šypsosi).
– O pirmadienio rytą nereikėjo mesti pokerio ir skubėti į darbą?
– Pirmadienis darbe man svarbi diena. Jau 7 valandą ryto per pertraukėlę susiruošiau – buvau pasireingęs tik iškritęs iš turnyro skubėti į darbą. Tuo metu buvo sunkus periodas, tikrai vargau. Bet atsigavau, tad teko rašyti žinutę, jog vėluosiu. Galų gale darbe buvau apie pirmą valandą dienos.
– Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado pokeris?
– Anksčiau žaidžiau kitą kortų žaidimą – bridžą. Žaidžiu ir dabar tik rečiau. Tai žaidimas, kuris moko disciplinos, nes ten visai kitokia sistema, kitas supratimas – daug sudėtingiau kažką „priburti“. Ten išmokta kantrybė tikrai padeda ir pokeryje. O pokerį pradėjome žaisti su draugais per bridžo išvykas.
– Nuo kada pokeriu susidomėjai rimčiau?
– Tiksliai pasakyti sunku – su draugais pažaisdavome jau gan seniai. O aktyviau žaisti pradėjau, kai buvo įkurta Lietuvos sportinio pokerio federacija (2010 metų pavasarį). Panašiu metu užsiregistravau ir į „PokerStars“ kambarį.
– Netrūksta motyvacijos žaisti sportinį pokerį be piniginių prizų?
– Gal kažkiek ir trūksta. Bet man pokeris yra hobis. Jį daugiau žaidžiu ne dėl pinigų, o dėl pergalių – kaip šiame turnyre, taip ir sportiniame. Būtent pergalės pokeryje man yra daug svarbesnė motyvacija už pinigus.
– Visgi, kokie buvo didžiausi tavo laimėjimai iki šio sekmadienio?
– Esu pasiekęs dalybas „The Big $22“ ir „The Big $11“ turnyruose, kur gavau atitinkamai 7 ir 11 tūkstančių dolerių. Didžiausias gyvo pokerio laimėjimas – „PokerNews LT“ taurė, kur laimėjau 11 tūkstančių litų.
– Kuriuo metu „Sunday Million“ turnyre buvo sunkiausia?
– Likus apie 150 žaidėjų turėjau vos 7 privalomuosius statymus. Vienąsyk įstūmiau viską ir negavau atsakymo, o antrą kartą pirmoje pozicijoje sustūmiau aštuoniukes, o oponentas didžiojo privalomojo statymo pozicijoje rado tūzus. Teko gaudyti setą (šypsosi). Išties, turnyre sekėsi puikiai – laimėjau tikrai daugiau nei pusę monetos metimų. Kai pasisekdavo oponentams – nerizikavau visais žetonais. O lemiamais momentais sėkmė šypsojosi man.
– Kokios buvo pirmosios mintys ar artėjant prie pabaigos, kai supratai, kad tikrai laimėsi didžiulę sumą?
– Tikrai nebuvo tokių minčių, kad „tuoj tapsiu milijonieriumi“. Žetonai lieka žetonais. Juk niekas nestovi už durų su maišu pinigų, kuriuos pradės barstyti po kambarį. Tiesiog žaidi, žinai kad reikia pabaigti kovą.
– Nejau nejautei jaudulio ir spaudimo dėl pinigų?
– Rankos tikrai nedrebėjo. Nebuvau „išsigandęs pinigų“ (angl.: scared money) – net pačiam keista. Dar prieš finalinį su tūzais laimėjau prieš karalius ir iš žaidimo pašalinau pavojingą priešininką iš Vokietijos. Su juo buvau gan daug žaidęs – jis yra agresyvus oponentas, galintis drąsiai permušinėti. Prieš tokius žaisti sunkiau. Jį išmetus psichologiškai tapo lengviau, nes dauguma likusių nebuvo tokie aštrūs.
– Vos suformavus finalinį stalą vyko derybos dėl dalybų. Tuomet tau siūlė apie 770 tūkstančius dolerių, tačiau nesutikai, sakydamas, kad nori milijono…
– Žinojau skirtumus tarp laimėjimų ir tuo metu turėjau apie 40 procentų visų žetonų, tad pasiūlyta suma atrodė maža. Žinoma, tas milijonas buvo daugiau simbolinė suma. Visgi pasiūlymas atrodė neadekvatus, nes antram būtų atitekę gal tik pusantro šimto tūkstančių mažiau, nors jis turėjo keturis kartus mažiau žetonų. Iš kitos pusės – beveik visi finalininkai norėjo dalybų ir tai parodė, kad jie jaučia pinigų spaudimą. Taigi, norėjau žaisti.
– Tačiau po trijų žaidėjų dalybų gavai net šiek tiek mažiau.
– Tuomet jau situacija buvo visai kita – pralaimėjęs su tūzu ir devynake prieš tūzą ir dešimtakę buvau mažiausias iš trijų, su 20 privalomųjų statymų, tad tos dalybos buvo man palankios. Be to, ateina nuovargis, tapo sunku susikoncentruoti. O pasiūlyta suma nuo pradinės skyrėsi tik kokiais 75 tūkstančiais dolerių. Žinoma, tai tikrai didelė suma, bet ten žvelgiant į skaičius tas skirtumas nebeatrodo lemiamas.
– Per naktį uždirbai virš 2 milijonų litų. Kaip tai pakeis tavo gyvenimą?
– Su laiku gal kitaip pasirodys, bet dabar nemanau, kad labai pakeis. Man tai vis dar yra laimėti žetonai, o ne pinigai. Bet šiaip mano gyvenimas yra sutvarkytas ir kardinalių pokyčių nebus. Jokių planų dėl pirkinių kol kas dar tikrai neturiu. Greitai tėčio šešiasdešimtmetis – gal kokią įžūlesnę kelionę padovanosiu. Išties dabar dar sunku viską vertinti. Galbūt daugiau gyvų turnyrų pažaisiu, gal nuvažiuosiu į Pasaulio pokerio seriją, sužaisiu Europos pokerio ture. Bus matyti.
– O anksčiau esi žaidęs tarptautiniuose gyvuose turnyruose?
– Esu žaidęs „Estrella“ pokerio ture, tačiau ten prizinių vietų pasiekti nepavyko. Planavau praėjusiais metais daugiau pasivažinėti, tačiau nelabai išėjo. Gal dabar bus daugiau galimybių.
– Kaip į tavo pergalę reagavo žmona?
– Žmona mane tikrai palaikė. Atsikėlusi maždaug aštuntą ryto ji buvo šalia, viską stebėjo. Ji turbūt jaudinosi net labiau už mane. Buvo net situacija, kai prašė neatsakinėti su tūzu ir devynake (tuomet Andrius atsakė į sustūmimą ir laimėjo prieš valetą bei devynakę). Bet aš gerai orientuojuosi kortų diapazonuose, tad žaidžiau standartiškai. Vasarą esu turėjęs pamoką su Liutauru Armanavičiumi, o neseniai mokiausi ir pas Paulių Mikaliūną. Tai padėjo išmokti geriau vertinti diapazonus, o su statymų dydžiais problemų niekada neturėjau.
– O kada nudžiuginai kitus artimuosius?
– Pokerio bendruomenė stebėjo mano žaidimą vėlyvoje turnyro fazėje, apie tai visi rašė „Facebook“ tinkle. Taigi, sesuo apie viską sužinojo ir paskambino apie finalinio stalo vidurį. Tėtis taip pat žinojo – jis dirba su vienu mano draugu. Turnyrui pasibaigus pats jam paskambinau. Visi tikrai džiaugiasi dėl tokios sėkmės.
– Kaip tavo šeimoje žiūrima į pokerį? Giminės nelaiko to azartiniu žaidimu?
– Ne, požiūris tikrai normalus. Mes nereguliuojame vieni kitų gyvenimų.
– Bene įdomiausias klausimas lietuviams – ar ketini nuo šios sumos mokėti mokesčius?
– Taip, mokesčius mokėti tikrai ketinu. Negaliu sakyti, kad veržčiausi tai daryti, bet visgi geriau viską susitvarkyti. Emigruoti su laimėjimu tikrai nesiruošiu.
