Akmenslydį žmonės vadina ir šlavėjų, ir lygintuvų laidytoju sportu, o kartais iš viso vengia pavadinti sportu. Vis dėlto mažai kas žino, kad ši 16-ame amžiuje Škotijoje gimusi sporto šaka dar 1924 metais debiutavo olimpinėse žaidynėse. O 2018 metais Pjongčange, Pietų Korėjoje, vyksiančiose žaidynėse pirmą kartą jau bus galima stebėti ir naują akmenslydžio discipliną – mišrių dvejetų kerlingą (komandoje viena moteris ir vienas vyras). Taigi akmenslydį galima vadinti ir labai sena, ir naujausia olimpine sporto šaka.
Šiuo metu yra puiki galimybė susipažinti su šia egzotiška sporto šaka iš arčiau, nes lapkričio 19–26 dienomis Škotijoje vyks Europos akmenslydžio čempionatas, tiesiogines transliacijas iš kurio bus galima stebėti ir „Youtube“ kanale. Ta proga kalbiname Lietuvos kerlingo asociacijos generalinį sekretorių Vygantą Zaliecką.
Tarp šios sporto šakos žaidėjų yra nusistovėjusi unikali tradicija – nugalėjusi komanda pralaimėjusią vaišina gėrimais ir keturiais dešrainiais.
– Kas yra akmenslydis, arba liaudiškai „su kuo tas kerlingas valgomas“?
– Akmenslydis nėra valgomas, nors galima sakyti, kad su maistu šiek tiek susijęs. Mat tarp šios sporto šakos žaidėjų yra nusistovėjusi unikali tradicija – nugalėjusi komanda pralaimėjusią vaišina gėrimais ir keturiais dešrainiais.
O jei rimčiau, akmenslydis yra olimpinė žiemos sporto šaka, kurioje dvi komandos, kuriose yra po 4 žaidėjus, pasikeisdamos ledu leidžia 16 granitinių akmenų (kiekviena komanda po 8). Ta komanda, kurios akmuo žaidimo pabaigoje būna arčiau centro, laimi tašką arba taškus, priklausomai nuo to, kiek jos akmenų yra arčiau centro palyginti su varžovų komandos akmenimis. Ir taip, priklausomai nuo susitarimo, žaidžiami 6, 8 ar net 10 kėlinukų, kurie gali trukti nuo pusantros iki beveik trijų valandų.
– Neatrodo labai sudėtinga?
– Ir nėra. Taisyklės tikrai daug paprastesnės nei futbolo ar krepšinio, tačiau šiuos sportus mes natūraliai išbandome vaikystėje, todėl „dvigubas varymas“, „trijų sekundžių taisyklė“, „neštas kamuolys“ ir panašūs mums atrodo normalu, o „šlavimas“ prieš akmenį – nesąmonė, tačiau kol neišbandei, negali taip sakyti.
– Ir vis dėlto, kas ten vyksta, kodėl yra šluojama prieš akmenį?
– „Šlavimas“ tikriausiai nebėra tikslus terminas šiuolaikiniame akmenslydyje ir tikrai neprisideda prie akmenslydžio, kaip sporto šakos, įvaizdžio stiprinimo. Šlavimas yra daugiau judesys iš kairės į dešinę, kuris nuo paviršiaus nuvalo šiukšles. Akmenslydyje tai yra svarbu, nes net ant idealaus ledo kartais atsiranda plaukas ar rūbo siūlė, kurie gali ir pristabdyti, ir kardinaliai pakeisti slystančio akmens kryptį.
Tai, ką daro žaidėjas, yra trynimas, kai šluotelė ne tik kuo greičiau judinama pirmyn atgal, tačiau ant jos žaidėjas dar ir perkelia visą savo svorį, užgula ją. O greičio ir spaudimo kombinacija sušildo ledą, dėl ko ant jo paviršiaus akimirkai atsiranda plonas vandens sluoksnis per kurį akmuo slysta toliau ir tiesiau, nei jeigu slystų netrinamas.
Akmenslydyje svarbu tai, kad akmuo prieš paleidžiant yra pasukamas – pagal laikrodžio rodyklę arba prieš. Todėl, jeigu jūs paleidžiate akmenį tiesiai, bet pasukate, kad jo rankena suktųsi, kaip laikrodžio rodyklė, jis nuslys į dešinę aikštelės pusę. Lietuviškai kerlingas vadinamas akmenslydžiu, nors iš esmės turėtų būti akmensukiu nuo angliško „curl“ (suktis). Kodėl reikia, kad akmuo slystų toliau ar tiesiau?
Lietuviškai kerlingas vadinamas akmenslydžiu, nors iš esmės turėtų būti akmensukiu nuo angliško „curl“ (suktis).
Pavyzdžiui, jeigu žaidėjas per silpnai paleidžia akmenį, o trynėjai tai jaučia, jie gali prailginti jo slydimo kelią daugiau nei 3 metrais, bet, kad pasiektų tokį trynimo efektyvumą nepakanka tiesiog žaisti savaitgaliais – reikia lankytis ir sporto klube. Dar dažniau trinama tam, kad akmuo pravažiuotų pro kitus akmenis – dėl trynimo vyksta, pavadinkime, akmenų slalomas. Akmenslydis, galima sakyti, yra vienintelė sporto šaka, kurioje metimo tikslumą galima koreguoti jau po metimo.
– Ar akmenslydis yra labiau komandinis žaidimas negu futbolas arba krepšinis?
– Subjektyviai vertinant – taip. Ir taip yra dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, komandos kapitonas, kuris dažniausiai leidžia paskutinius akmenis, bus bejėgis „ištraukti“ žaidimą, jeigu komandos draugai iki tol neįvykdė jiems skirtų užduočių. Jauni akmenslydininkai dažnai galvoja, kad žaisti pirmu numeriu yra nesmagu, nes neva jo metimai yra nesvarbūs. Tačiau tai yra netiesa. Vienas žymus škotų treneris net yra pasakęs, jog formuodamas komandas jis, visų pirma, pradeda nuo kapitono, o vėliau ieško gero pirmojo žaidėjo, nes nuo jo sugebėjimo atlikti keliamas užduotis, priklauso kėlinuko strategija.
Vienas žymus škotų treneris net yra pasakęs, jog formuodamas komandas jis, visų pirma, pradeda nuo kapitono.
Jeigu jam nepavyksta – kortų namelis griūva ir tada jau tenka suktis iš situacijos. Dėl sudėtingų strateginių sprendimų akmenslydis dažnai vadinamas šachmatais ant ledo, skirtumas tik tas, kad šachmatuose sugalvoji sprendimą ir jį padarai, o kerlinge sugalvojimas yra tik 50 proc. darbo, dar reikia ir gerai paleisti akmenį, patrinti, jeigu reikia ir panašiai.
Antras dalykas – akmenslydis iš principo yra socialus žaidimas. Sunku tikėtis suburti futbolo ar krepšinio komandą, kur tarp visų žaidėjų vyrautų puiki chemija, nebūtų užkulisinių kalbų, nes šie kolektyvai yra gana dideli. Tuo tarpu akmenslydžio komandoje yra keturi žaidėjai, kurie keliaudami į varžybas dažnai net gyvena viename kambaryje.
Jeigu tau su likusiais trimis komandos nariais nėra smagu, tai vargiai tu ilgai norėsi siekti aukštų rezultatų. Čia tas pats, kas uždirbti didelius pinigus dirbant nemylimą darbą. Tik nereikia bijoti, kad jeigu esi intravertas, tai šis sportas nėra tau. Jau vien tai, kad tave ir dar kažką domina ši nišinė sporto šaka, reiškia, kad jus kažkas vienija. Visai neseniai teko skaityti, jog Kanadoje, kur šis sportas beprotiškai populiarus, jau yra ir homoseksualių žmonių lyga su keliomis dešimtimis klubų. Taip, o kodėl gi ne?
– Iš tiesų, ar egzistuoja kažkoks tipinis akmenslydininko portretas? Amžius? Lytis? Profesija? Pomėgiai?
– Akmenslydis tuo ir yra unikalus, kad tinka žaisti kiekvienam. Lietuvoje daugiau žaidė vyrai nei moterys, tačiau prieš porą metų atsiradus porai moterų komandų Kaune, šis santykis kiek pasikeitė. Pastaraisiais metais jaučiamas vaikų antplūdis. Viskas prasidėjo nuo to, kad į treniruotes vaikus atsivedė patys akmenslydininkai, bet žinot, kaip būna su vaikais – jie paskui ima dygti iš niekur.
Jau ne pirmi metai Vilniuje treniruojasi neįgaliųjų komanda ir tik vienoje srityje dar trūksta pagausėjimo – senjorų.
Jau ne pirmi metai Vilniuje treniruojasi neįgaliųjų komanda ir tik vienoje srityje dar trūksta pagausėjimo – senjorų. Tiesa, Lietuvoje yra senjorų komanda, kuri jau yra žaidusi ir pasaulio čempionate, tačiau šia linkme dar tikrai yra kur tobulėti – bandant išmušti iš galvų požiūrį, kad vyresnieji sportą gali tik stebėti.
Dažnai akmenslydį atranda tie, kurie studijų metu ar po jų atranda sveikesnį gyvenimo būdą, nors tuo pačiu supranta, kad su profesionaliu sportu jie jau pavėlavo. O akmenslydis daugeliu atveju vis dar yra mėgėjų sportas – net aukščiausiame lygyje žaidžiantys sportininkai dažnai turi kasdienius darbus. Dar kiti ieško kažko naujo,
– Tai gal akmenslydis yra anti-krepšinis, anti-futbolas?
– Taip tikrai nėra. Tarp akmenslydininkų yra ir žaidusių krepšinį ir vis dar žaidžiančių futbolą ar tenisą, tinklinį. Vis dėlto akmenslydžio aukso amžius yra kiek brandesnis nei daugelio kitų sporto šakų, tad galima sakyti, kad pradėti žaisti akmenslydį niekada nevėlu.
Svarbu pabrėžti vieną dalyką – akmenslydis turi didelį potencialą, nes yra tinkamas žaisti bet kokio amžiaus žmonėms, o viskas, ko tam reikia, tai akmenslydžio aikštelė. Viskas. Čia jums ne bobslėjus ar slidinėjimas, kuriems būtinos žiemiškos sąlygos.
Akmenslydis jau seniai nuo užšalusių ežerų persikraustė į uždaras sales, tad vos tik atšąla orai ir prasideda sezonas, mes galime turėti tokias pačias sąlygas sportui, kaip ir šveicarai, škotai ar kanadiečiai. Tai kad dėl klimato mes turime vos kelis šiltus mėnesius sportui vasarą ir turime mažai tam alternatyvų nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario, tikrai neprisideda prie geros mūsų žmonių sveikatos.
– Sakote „mes galime turėti tokias pačias sąlygas, kaip šveicarai...“, bet, kaip suprantu, neturite?
– Neturime. Jau 10 metų bandome gauti patalpas, rasti sklypą – nieko. Valdžia vis žada, kartais jau atrodo, kad jau tuoj, tuoj susitarsim, bet ir vėl... Tai atsiranda kiti, kam reikia labiau, tai sklypo savininkai ir taip jau daug metų. Turime ir investuotoją, kuris padengtų palyginti didelius arenos statybos, įrengimo kaštus, tačiau panašu, kad kol kažkam neįkiši į kišenę, tol ir į arenos statybas nereiks nieko kišti. Kartais atrodo, kad arenos reikia ne miestui, ne jo žmonėms.
Jau 10 metų bandome gauti patalpas, rasti sklypą – nieko.
– Bet žmonės žaidžia. Kur galima išbandyti akmenslydį?
– Taip, žaidžia, bet tai nėra akmenslydžiui tinkamas ledas. Nežaidžiantys dažnai nesupranta, kuo toks ypatingas tas mūsų ledas, bet tame nėra jokios magijos – tiesiog pabandykite įsivaizduoti biliardo stalą, kurio viena koja yra 10 centimetrų aukščiau už kitas, o ant paviršiaus daugybė duobučių, vingių ir kalniukų ir bus aišku.
Pradedantiesiems, raumenų tonuso bei entuziazmo palaikymui tinka ir toks ledas, tačiau tokios sąlygos netinka norintiems siekti kažko daugiau nei tiesiog iščiuožti nenugriuvus. Juoba, bent jau Vilniuje, ledo trūksta, todėl arba geru laiku turi mokėti labai dideles sumas arba rinktis sekmadienio rytais, kas ne visiems yra priimtina. Lietuvos rinktinės treniruojasi ir Lietuvos akmenslydžio čempionatas vyksta Rygoje – artimiausioje tikroje kerlingo arenoje.
Akmenslydis yra buvęs ir Klaipėdoje, Šiauliuose, yra planų dėl Panevėžio, Elektrėnų, tačiau šiuo metu realiai išbandyti galima tik Vilniuje ir Kaune. Galima tiesiog ateiti pasižiūrėti pirmą kartą, galima iš karto pabandyti – visada bus žmogus, kuris užsiims naujokais.
Nemaža dalis žmonių akmenslydžiu susidomėjo per mūsų organizuojamus komercinius akmenslydžio seminarus įmonėms. Būna, ateina su kolegomis, pasilinksmina, o vėliau koks vienas kitas grįžta sau vienas artimiausią savaitgalį ir lieka. Jeigu žmonės turi kokių klausimų, visada galima paklausti tiek mūsų puslapyje „Facebook“, tiek internete.
– Ar tiesiog taip? Nereikia nieko turėti, atsinešti?
– Akmenslydininkai atsineša savo šluotas, batus, bet pradžiai viską duodame. Svarbiausia šilta, tačiau patogi, sportinė apranga. Džinsai netinka, nebent norite per klyną juos suplėšyti. Akmenis, kurių vienas kainuoja apie 500 Eur turime, šluoteles duodame, o vietoje bato su tefloniniu padu (žaidėjai taip lengvai slysta ledu būtent todėl) gausite slidžią šliurę. Vis tik, svarbiausia yra atsinešti gerą nuotaiką – su ja ir kristi ant ledo yra smagu, o be jos ir laimėti nelabai seksis.
