33-ejų iš Kauno kilusi I.Sorokaitė Italijoje gyvena beveik du dešimtmečius, o rinktinei atstovauja nuo 2013 metų, tačiau į olimpines žaidynes ji išvyko pirmąsyk.
Pirmu numeriu pažymėtus marškinėlius vilkinti 188 cm puolėja aikštėje pasižymi galingais šuoliais ir puikiu žaidimu prie tinklo, o 2019 metais ji jau svariai prisidėjo prie italių iškovotų bronzos medalių Europos pirmenybėse.
Bet svajonę Tokijuje išpildžiusiai lietuvei kur kas sunkiau kalbėti apie gimtąją šalį, kur tinklinis nė neturi Lietuvos rinktinės, jau nekalbant apie pasirodymus žemyno čempionate ar olimpinėse žaidynėse.
Dar skaudesnė tema I.Sorokaitei yra pilietybės klausimas. Atsiėmusi Italijos pasą, ji neteko gimtosios šalies pilietybės, kurios susigrąžinti negali iki šiol.
Pokalbyje su 15min I.Sorokaitė papasakojo savo įspūdžius iš Tokijo, kalbėjo apie skausmą keliančią pilietybės istoriją ir atskleidė savo ambicingus planus, kuriuos imsis vykdyti iš karto po turnyro Japonijos sostinėje.
Išvažiavo atostogauti, grįžo tobulėti
Tinklinį nuo mažens pamėgusios I.Sorokaitės gyvenime esminis lūžis įvyko prieš 19 metų.
Tuomet paauglė išvyko atostogauti su tėvais į Italiją, bet jau netrukus sugrįžo į šią šalį su kitu tikslu – semtis tinklinio pagrindų.
I.Sorokaitės tėvai įžvelgė galimybes, kurias jų dukteriai gali suteikti tinklinį ypač mėgstanti šalis, o vos 14-os metų į Apeninus išvykusi tinklininkė ten liko iki šiol.
„Atvykau būdama mergaite, o dabar esu moteris. Niekada negalvojau, kad visą laiką liksiu Italijoje. Bet augau ir priaugau, kad turiu dvigubą kultūrą, dvigubą požiūrį, – 15min pasakojo I.Sorokaitė. – Nuo mažų dienų svajojau žaisti tinklinį, o galimybė atsirado netyčia, atvažiavus atostogauti. Tėvų padedama pasirinkau šį kelią ir juo einu iki dabar.“
Niekada negalvojau, kad visą laiką liksiu Italijoje.
Daug metų ji atstovavo Italijos klubams, bet nuo 2013-ųjų žaidžia ir Italijos rinktinėje.
Tam, kad galėtų atstovauti kitos šalies nacionalinei komandai, I.Sorokaitė turėjo priimti Italijos pilietybę, bet tai reiškė ir automatišką Lietuvos pilietės statuso netekimą.
Šiam žingsniui I.Sorokaitė ruošėsi ilgai, kol galiausiai pribrendo tik jau būdama solidžia ir pripažinta tinklininke.
„Italijos pilietybę priėmiau tik po 10 metų (nuo atvykimo į Italiją – aut. past.). Italija man daug davė, bet tai buvo labiau psichologinis dalykas, o ne kažkokių dokumentų trūkumas. Aš visada treniruodavausi su jaunimo rinktinėmis, mane kviesdavo ir klausdavo, kodėl aš neturiu itališko paso. Man būdavo skaudu sakyti, kad aš turiu netekti Lietuvos pilietybės tam, kad gaučiau Italijos. Bet galiausiai priėjau tokį momentą, kai pribrendau ir padariau tokį pasirinkimą“, – sakė I.Sorokaitė.
Jei Italijoje jos žingsnis buvo sutiktas palankiai, tai Lietuvoje netrūko kreivų žvilgsnių į Italijos rinktinėje ėmusią žaisti lietuvę.
Kaip ir Lietuvos pilietybę į JAV pasą iškeitęs krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas, taip ir I.Sorokaitė sulaukė daug nemalonių epitetų ir kritikos už tokį sprendimą.
„Anksčiau daug klausimų sulaukdavau apie dvigubą pilietybę, bet nelengva apie tai kalbėti. Buvau pavadinta ir išdavike, ir kitais epitetais. Bet jei mane kas nors pažintų, jie suprastų, kad aš esu didelė patriotė – ir Italijos, ir Lietuvos. Visą laiką sakau, lyg būtų du tėvai ir pasakyti, kad vieną myli labiau ar vieno atsisakyti neįmanoma“, – tikino tinklinio žaidėja.
Bet jei mane kas nors pažintų, jie suprastų, kad aš esu didelė patriotė – ir Italijos, ir Lietuvos.
Nors nebeturi Lietuvos paso, I.Sorokaitė seka situaciją ir žingsnius, kuriuos jos gimtoji šalis žengia link dvigubos pilietybės įstatymo priėmimo.
Lietuvoje ji nebegyvena beveik 20 metų, bet išlaiko artimą ryšį su šia šalimi bei vos tik pasitaikius progai norėtų susigrąžinti prarastą Lietuvos pilietės statusą.
„Labai seku šį klausimą ir žinau, kad atsiranda vis daugiau išeičių. Džiaugiuosi, kad vis daugiau apie tai kalbama, nes tokių, kaip aš, yra vis daugiau – ir sporte, ir išvažiavusių tėvų ar jaunimo, kurie galėtų garsinti Lietuvą turėdami dvigubą pilietybę. O dabar Lietuvoje, galima sakyti, atimama pilietybė, nes tu jos neatsisakai – niekas neatsisakytų, aš taip pat nedrįsčiau to padaryti. Automatiškai tampi kitos šalies piliete, bet dokumentas, kurį tu turėtum pasirašyti, kad „aš, Indrė Sorokaitė, atsisakau Lietuvos Respublikos pilietybės“ – aš tokio nepasirašiau. Dviguba pilietybė tokiai šaliai, kaip Lietuva, tik pagelbėtų, nes tai mažytė valstybė. Ypač kalbant apie sportą“, – įsitikinusi Italijos rinktinės žaidėja.
Netradicinės žaidynės emocijų neužtemdo
Žaidimas Italijos rinktinėje I.Sorokaitei leido įgyvendinti vieną didžiausių sportinės karjeros svajonių – dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Lietuvė kartu su italų delegacija žygiavo Tokijo žaidynių atidarymo ceremonijoje ir jau savaitę gyvena olimpinėje svajonėje.
„Įspūdžiai nepakartojami. Daug kas rašo man ir palaiko, nes Italijoje tinklinis labai sekama sporto šaka. Dalinuosi su visais nuotraukomis, vaizdo įrašais, nes žodžiais tas jausmas neapsakomas“, – pasakojo I.Sorokaitė.
Papildomo džiugesio jai sukėlė tai, jog žaidynės vyksta ne kur kitur, o Japonijoje.
Šios šalies klubuose žaidė du sezonus – 2013–2014 ir 2020–2021 m. – bei grįžo ne tik su gerais prisiminimais, bet ir susiradusi draugų.
„Man labai patinka Japonijos kultūra. Japonija panaši į Lietuvą, neimant ekstremalių situacijų. Japonai turi aukšto lygio pagarbą vyresniems, ką ir Lietuvoje jaučiu. Taisyklės ir nerašytų taisyklių laikymasis, nevėlavimas, kas yra visiškai skirtinga nuo Italijos, – pasakojo I.Sorokaitė. – Japonijoje turėjau draugių – šiais metais žaidžiau su viena panele, su kuria žaidžiau pirmais metais Italijoje, kai man buvo 17-ka. Ji – Japonijos simbolis. Miela susitikti olimpiniame miestelyje, tiesiog pamatyti, kokį mes kelią nuėjome ir paspausti viena kitai ranką. Iš Japonijos sulaukiu didelio palaikymo, daug žinučių, nes čia tai populiari sporto šaka.“
Tiesa, pirmosios žaidynės I.Sorokaitei nėra eilinės – jos vykdomos COVID-19 sąlygomis.
Tuščios sirgalių tribūnos, nuolatinis testavimas, atstumų laikymasis ir kelių šimtų puslapių taisyklių rinkinys – tai pasitiko olimpinių žaidynių dalyvius.
Ar tai neužtemdo olimpinių žaidynių debiutantės patirčių Tokijuje?
„Labai daug tarpusavyje apie tai kalbėjome. Yra merginų, kurios buvo ir Londone, ir Rio. Vakarais kalbame, kaip buvo tada. Sakė, kad gaila, jog nėra publikos, nes su ja būdavo kitaip. Bet aš galvoju, kad emocija pačiam sportininkui yra iš tos simbolikos, jog tu atėjai iki pačios aukščiausios karjeros vietos. Net kol laukėme atidaryme, kad galėtume įeiti į stadioną, per valandą susipažinome su kitų sportų atstovais. Buvo galimybė apkalbėti, nutarėme, kad jeigu ne Japonijoje, šitos žaidynės greičiausiai iš viso nebūtų įvykusios. Tik Japonijoje yra maksimalus saugumas, didelis dėmesys COVID-19 protokolams. Esame patenkinti, kad tai vyksta. Vieniems tai pirma olimpiada, kitiems po daug metų. Emocijos dėl to tikrai nėra mažesnės“, – tikino I.Sorokaitė.
Tokijuje lietuvės atstovaujama Italijos rinktinė jau sužaidė du mačus ir abu juos laimėjo – įveiktos Rusijos olimpinio komiteto ir Turkijos komandos.
Olimpiniame tinklinio turnyre Italija priskiriama prie favoričių, o ir I.Sorokaitė pripažįsta, jog tikslai Japonijos sostinėje – aukščiausi.
„Sportininkai garsiai apie tikslus nekalba. Bet mūsų tikslai yra aukščiausi. Žinome, kad yra galimybių tuos tikslus įgyvendinti. Puikiai suprantame, kad lengvų rungtynių nebus, nes čia žaidžia stipriausios komandos pasaulyje. Skiriame kiekvienam varžovui maksimalų dėmesį. Turime aukščiausius tikslus, bet Italijoje esame pratę žaisti tokio lygio varžybose. Reikia tik apšilti kojas, nes olimpinio miestelio atmosfera, kiti sportininkai, jų jau laimėti iškabinti medaliai, tai kelia emocijas“, – sakė tinklininkė.
Su kitų sporto šakų Italijos sportininkais I.Sorokaitė susitinka dažnai, o ar olimpiniame kaimelyje jau spėjo pasimatyti su Lietuvos atletais?
Tinklininkė atskleidė, kad dar ne, tačiau vylėsi, jog galės nusifotografuoti ir susipažinti su kažkuriais iš 41 Tokijuje esančių Lietuvos sportininkų.
„Vis stebiu, bet mūsų grafikas labai įtemptas. Bet mačiau, tik nesinorėjo trukdyti. Manau, kad vėliau tikrai prieisiu, nes labai norėčiau ir nusifotografuoti, ir susipažinti. Nenoriu praleisti galimybės, nes didelė garbė matyti Lietuvos sportininkus, atstovaujančius ir garsinančius mūsų šalį. Tai puiki galimybė kitiems sportams parodyti, kad jie egzistuoja, kad nėra tik krepšinis. Žinoma, krepšinis yra religija, to nepakeisi ir nereikia keisti, bet manau, kad kiti sportai ir sportininkai įrodo, kad ir jiems reikia skirti ir finansines galimybes, ir dėmesio iš žiniasklaidos“, – tikino I.Sorokaitė.
O ar ji pagalvojo, koks jausmas būtų dalyvauti žaidynėse, jei jose ant aprangos būtų ne itališka, o lietuviška trispalvė?
„Kaip sakoma – galite pririški vilką, bet vilkas vis tiek bus atsisukęs ir žiūrės į mišką. Italija yra mano namai, bet taip pat ir Lietuva. Aš kilusi iš ten ir mano kraujas lietuviškas. Būtų be galo didelė emocija žaisti Lietuvos rinktinėje“, – tikino tinklininkė.
Ateities planuose – Lietuva
Nors giliai įleido šaknis Italijoje, I.Sorokaitė savo ateitį sieja su Lietuva.
33-ejų tinklininkė jau žvalgosi į karjeros pabaigą, o ruoštis ateičiai pradėjo dar prieš kelerius metus.
2019 m. ji surengė pirmąją tinklinio stovyklą Lietuvoje, kurioje supažindino vaikus ir paauglius su jausmu, ką reiškia būti profesionaliu tinklinio žaidėju.
„Apgyvendinimas, maitinimas ir visas ritmas buvo tokie, kokius patiria ir aukščiausio lygio profesionalai. Tai buvo pirmasis žingsnelis, kad suprastume, koks yra lygis ir noras Lietuvoje. Itališka sistema Lietuvoje galėjo ir nepritapti, nes čia kitoks mentalitetas, kitokie vaikai, bet iš tikrųjų likau labai sužavėta, nes vaikai turi be galo didelę aistrą. Noras yra pagrindinis dalykas, kuris veda į priekį. O techniką vėliau jau galima išvystyti“, – prisiminimais apie prieš dvejus metus vykusią stovyklą dalijosi Italijos lietuvė.
Pernai stovykla dėl koronaviruso neįvyko, bet šiemet I.Sorokaitė stengsis pratęsti gražią tradiciją.
Po olimpinių žaidynių, rugsėjį, ji sugrįš į Lietuvą ir rengs antrąją stovyklą.
„Iš karto po olimpiados grįžtu į Druskininkus. Noriu pasidalinti su Lietuvos vaikais ir treneriais savo žiniomis ir bagažu. Aš būdama vaiku būčiau norėjusi, kad kas nors į Lietuvą būtų atvažiavęs ir man parodęs, koks tinklinis yra pasaulyje“, – sakė I.Sorokaitė.
Vis dėlto tai ne viskas, ką yra suplanavusi bene garsiausia šių dienų lietuvė tinklininkė.
Jos mintyse ir planuose yra ir tinklinio akademijos įkūrimas, o šis ambicingas tikslas bus įgyvendintas jau netrukus.
„Nuo rugsėjo mėnesio vystysiu dar didesnį projektą – atidarysime Indrės Sorokaitės tinklinio akademiją. Per daug metų su manimi susisiekė daugybė tinklininkų, kurie manęs ieškodavo įvairiais klausimais. Būtų gaila nepasinaudoti tuo, kad galiu būti tiltu tarp Italijos ir Lietuvos. Italijos tinklinis yra aukščiausiame lygyje ir jaunimo lygmenyje, ir vyrų, ir moterų, tad pagalvojau, jog visa tai perteikus Lietuvos tinklininkams būtų galima įgyvendinti dar vieną mano svajonę – kad Lietuva pagaliau turėtų tinklinio rinktinę, nes dabar jos nėra. Suprantu, kad visi dideli tikslai pradedami nuo pagrindų. O pagrindas yra populiarinti tinklinį Lietuvoje ir sudaryti sąlygas sportininkams ir treneriams“, – sakė I.Sorokaitė.
Pagrindas yra populiarinti tinklinį Lietuvoje ir sudaryti sąlygas sportininkams ir treneriams.
Ji tikisi, kad baigusi karjerą galės ilgam įsikurti gimtojoje šalyje.
„Aš dar žaisiu tinklinį metus ar dvejus, bet einu link to, kad baigusi karjerą norėčiau sugrįžti ir savo šeimą turėti Lietuvoje“, – teigė 33-ejų sportininkė.
