Andriaus Bielskio WSOP tinklaraštis: įspūdžiai Las Vegase iš pirmų lūpų (pirma dalis)

Sveiki,

Grįžus iš WSOP ir šiek tiek susigulėjus įspūdžiams noriu papasakoti apie visą kelionę ir įspūdžius nuosekliau ir detaliau tam, kad jums būtų lengviau nuspręsti – verta keliauti į nuodėmių miestą ar ne. Tinklaraštyje pabandžiau paminėti viską, kas svarbiausia, bet jei norėsite kažkokių papildomų detalių, galite į mane kreiptis asmeniškai – nepasididžiuosiu ir suteiksiu papildomos informacijos.

Taigi, apie viską iš pradžių – aš labai ilgai svarsčiau važiuoti į Las Vegasą ar ne, daug planavau, bet pagrindinis dalykas, kurį patarčiau žmogui, važiuojančiam į WSOP – susirasti bent vieną ar keletą bendraminčių. Tada ir išlaidos mažesnės, ir maratoną lengviau ištverti, ir yra su kuo padiskutuoti apie žaidimo eigą, klaidas ir oponentus. Aš važiavau vienas, tad šis faktorius mane nuo kelionės stabdė ilgiausiai. Bet galų gale pasiryžau ir jau nuvažiavus į Las Vegasą viskas susidėliojo taip, kad beveik visą laiką praleidome su Justu Semaška ir Ryčiu Praninsku. Kompanijoje tikrai buvo daug smagiau. Stengėmės vienas kitą palaikyti sunkiomis akimirkomis ir pagirti sėkmingais momentais.

Skrydis:

Internete rasite daugybę variantų skrydžiams į Las Vegasą. Aš rinkausi pagal kėlionės trukmę – ieškojau skrydžio su vienu persėdimu, taip pat norėjau kiek įmanoma trumpesnio skrydžio laiko. Skridau per Frankfurtą. Iki Frankfurto keliavome apie  2 valandas, nuo Frankfurto iki Las Vegaso – apie 11 valandų. Į  priekį skrendant laukti oro uoste reikėjo apie 3 valandas, skrendant atgal – apie 7. Šis variantas nebuvo pats pigiausias, bet pats greičiausias. Buvo įvairių pigesnių variantų su keliais persėdimais, bet pavargti kelionėje prieš žaidimą tikrai nesinorėjo. Pigiausias variantas, turbūt yra skristi į Los Andželą, o iš ten atvažiuoti autobusu. Kelionė autobusu trunka apie 5 val. ir kainuoja nuo 25 JAV dolerių. Aš už skrydį mokėjau apie  4 200 litų ir ši kaina nelabai svyravo žvelgiant į skrydžio laiką. Noriu pasakyti, kad užsisakydamas bilietus prieš pusmetį, nebūčiau sutaupęs. Nemačiau akcijų i Las Vegasą, tačiau kaina neaugo kelionei artėjant. Taip pat su Justu keliaudami atgal svarstėme, kad jei esate aukštesni nei 190 cm, tai verta pagalvoti apie verslo klasę (tiesa pasakius, nežinau kainų skirtumo) ar pasistengti gauti vietas prie avarinio išėjimo, kur daugiau vietos kojoms. 11 valandų sėdėti susispaudus tikrai nebuvo paprasta.

Patarčiau susirasti bent vieną ar keletą bendraminčių. Tada ir išlaidos mažesnės, ir maratoną lengviau ištverti, ir yra su kuo padiskutuoti apie žaidimo eigą, klaidas ir oponentus. Aš važiavau vienas, tad šis faktorius mane nuo kelionės stabdė ilgiausiai.

Klimatas:

Karšta. Temperatūra viešnagės metu svyravo nuo 33 iki 45 laipsnių. Beje, naktį ji nukrenta tik iki apytiksliai 30 laipsnių pagal Celsijų. Tačiau karštis nėra labai svilinantis ar varginantis, Las Vegase vyrauja sausas, atogrąžų dykumoms būdingas klimatas. Gelbėja tai, kad visos patalpos yra kondicionuojamos ir jose temperatūra retai viršija 20 laipsniu. Taigi žaidžiant neretai reikėdavo ir megztinio, o su atvira avalyne kartais šaldavo kojos ir per pertraukas norėdavosi išlįsti į lauka sušilti. Garderobą kelionei į nuodėmių miestą reikėtų ruošti nepamirštant šių sąlygų.

Viešbutis:

Čia pasirinkimų labai daug. Galima gyventi nuo „Rio“, kuriame vyksta visas WSOP veiksmas, iki prabangiausių „Strip“ viešbučių ar ekonominės klasės viešbučių ne pagrindinėje Las Vegaso gatvėje. Mes gyvenome viešbutyje „Downtown Grand“, kuris yra senojoje  Las Vegaso dalyje. Tai buvo naujas ekonomines klasės viešbutis, nepasižymintis jokiais išskirtinumais, kaip kad „Bellagio“ su savo fontanais, „Venetian“ su viduje atkurta Venecija ar „Wynn“, „Aria“, „Ceasers Palace“ su išskirtine prabanga. Čia už 21 dieną sumokėjome 1 200 dolerių, taigi apie 60 dolerių už naktį. Pusryčiai į viešbučio kainą nebuvo įtraukti. Bet kiek teko domėtis, tai pusryčius, skirtingai nei Europoje, į kainą įtraukia įtraukia labai maža dalis viešbučių. 

Susisiekimas:

Visur važinėjome taksi. Apie kažkokį kitą transporto būdą net minčių nebuvo. Vaikščioti pėsčiomis dėl karščio įmanoma tik trumpus atstumus, o kitokių susisiekimo būdų turbūt net neverta ieškoti. Taksi nėra brangus – nuo  viešbučio iki „Rio“, kuriame vyko žaidimas, mokėdavome apie 20 dolerių. Iki „Strip“ būtų 12 dolerių. Žodžiu, praktiškai bet kur Las Vegase tilpsite į 30 dolerių sumą. Taip pat reikia žinoti vieną pagrindinę taisyklę – negalima stabdyti taksi gatvėje. Bet paprastai prie visų viešbučių ar populiaresnių turistų lankomų vietų jų yra nuolatos ir pakankamai. Vairuotojai, teikiantys šią paslaugą labai įvairus – nuo visus „mother****eriais“ vadinančio amerikiečio iki meksikiečiu ar imigrantų iš Afrikos, pastoviai telefonu kalbančių neaiškia kalba. Buvo ir tokių, kurie mums bandė padėti rasti sprendimus sunkiuose padalinimuose, kai išklausę sakė: „You gotta call man, you have a straight“. Daugelyje taksi galima atsiskaityti ir kortelėmis, jei nebus tokios galimybės, taksistas, paprastai įspės prieš įlipant.

Visur važinėjome taksi. Apie kažkokį kitą transporto būdą net minčių nebuvo. Vaikščioti pėsčiomis dėl karščio įmanoma tik trumpus atstumus, o kitokių susisiekimo būdų turbūt net neverta ieškoti.

Maitinimas:

Variantų irgi labai daug, bet reikia suprasti, kad Amerika vis tik yra greito maisto šalis. Bulvytės, aliejuje kepta maistas, kečupas – tai pagrindines jų raciono sudėtinės dalys. Įprastai pusryčiaudavome viešbučio kavinėje arba nuvykę i „Rio“, kuriame buvo vadinamasis „Food court“ žaidėjams. Savo viešbučio meniu galėjom rasti įvairių sumuštinių, kelis mėsainių variantus, aliejuje keptų vištienos gabaliukų. „fish and chips“, keletą kiaušinienės variacijų ir tai beveik viskas. Kainos svyruoja nuo 10 dolerių už mėsainį ar sumuštinių porcija (viskas, aišku, su bulvytėmis) iki 15 dolerių už įmantresnį omletą ar 18 dolerių už žuvį (kurios tikrai daug). „Rio Food court'e“ buvo įvairesnis pasirinkimas – ten gali rinktis iš Azijos ar Meksikos virtuvės patiekalų, taip pat gali rasti picų, na ir, aišku, mėsainių ar dešrainių. Viskas greitai paruošiama ir kainuoja  apie 15 dolerių.

Taip pat pusryčiams imdavome įvairiu rūšių „smoothies“ – ledų kokteiliai iš įvairiausių sulčių su jogurtu ar be. Mano mėgstamiausi buvo tropinių vaisių (ananasai, mango, apelsinai) ar „red berries“ (granatai, šilauogės, gervuogės, burokėliai). Su pietumis būdavo kiek sudėtingiau, nes visi žaidėjai į pietų pertrauką traukdavo vienu metu ir rasti laisvų vietų aplink žaidimo sales nebūdavo paprasta. Tad eidavome arba i „Food court“ arba į „Rio“ esantį kinų restoraną. Čia įprastai užtekdavo 20-25 dolerių sočiai pavalgyti.

Vakarienės buvo įvairesnės – ėjome ir kepsnių, ir picų, valgėme žuvį restorane. Priklausomai nuo vietos, buvo ir geriau ir blogiau. Paprastai, porcijos didelės ir jų tikrai užtenka. Dažnai imdavome picą išsinešimui, kurios užtekdavo visiems trims. Tokia stora, amerikietiška, Pepperoni kainuoja 14-18 dolerių. Alus nėra pigus ir kainuoja 5-10 dolerių, priklausomai nuo vietos. Kartais pusryčiams nusipirkdavome vaisių ar sumuštinių iš prekybos centro. Kainos čia nėra dideles – trikampių sumuštinių pakuotė kainuoja 3-4 dolerius, vaisių kainos panašios.

Alus parduotuvėse kainuoja 1.5-2 dolerius už butelį. Čia rasite daugelį pasaulio rūšių ir vietinių bravorų siūlomus gėrimus. Mes dažniausiai gerdavome „Corona“, „Heineken“ arba vietinį kvietinį alų „Blue Moon“.

Taip pat išbandėme ir maistą gatvėje – jei „hot dog'ai“ už 5 dolerius buvo tikrai prasti, tai „Tacos“ po 2 dolerius – tikrai neprasti. Kaip jau supratote, maitinimo įstaigų galima rasti įvairiausiems įpročiams ir skoniams. Matėme, bet nesilankėme, užeigoje “„Heart Attack Grill“, kurie skelbiasi, kad gamina mėsainį, Gineso rekordininką, kuriame beveik 10 tūkstančių kalorijų. Čia įėjus tave aprengia kaip ligoninėje, aptarnauja medicinos seselės, o vėliau, jeigu neįveiki savo maisto porcijos, muša lazda. Kiti WSOP dalyviai mėgo ir dažnai valgė „All American Dave“, kuris pasižymi sveiku maistu ir nenaudoja riebalų. Užsisakius per socialinius tinklus ar jų vagonėlyje, jie pagamindavo ir paskui atnešdavo užsakymą prie žaidimo stalo. Man valgyti prie stalo nelabai prie širdies, todėl jų paslaugomis nesinaudojau, bet, kiek žinau, Laurynas Levinskas ir Tomas Tamašauskas juos tikrai mėgo. Kaip ir daugelis ryškiausių WSOP žvaigždžių.

Laukite tęsinio.

Norite pirmieji sužinoti svarbiausias pokerio pasaulio naujienas? Prisijunkite prie mūsų socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“ – „15min Pokeris“ ir @Pokeris15min