– Antrą kartą iš eilės tampate Žmonos nešimo pasaulio čempionais. O dar ir per Mindaugo karūnavimo dieną. Kaip jautėtės, kai sužinojote kad vėl tapote čempionais?
– Taip, labai simboliška ir labai smagu, kad antrus metus iš eilės Lietuvos vardas ir vėliava iškilo aukščiau visų tolimame Sonkajarvio miestelyje, Suomijoje. Jausmo tikrai neina apsakyti žodžiais, nes tai buvo akimirka, kurios tu taip laukei. Nerimo buvo net finišavus, nes, kaip paaiškėjo, mus ir antroje vietoje likusius suomius skyrė 0,1 sekundės. Bet teisėjams paskelbus mus nugalėtojais, užplūdo euforija.
– Žmonų nešimo užsiėmimas: kas tai – sportas, pramoga, gyvenimo būdas? Kaip tai apibūdintumėte?
– Mums pirmiausia – tai sportas. Nes reikia labai daug sportuoti, ruoštis, treniruotis, kad pasiektum reikiamą rezultatą. Tai, be abejo, jau tapo mūsų gyvenimo būdu. Visur kartu su žmona, tai stiprina šeimą, pavyzdys vaikams (turime du berniukus – Nojus 6 metai ir Adomas 2,9 m).
– Kodėl pradėjote užsiiminėti šiuo „sportu“?
– Dar 2009 metais laikraštyje perskaičiau straipsnį apie tai, kad Suomijoje pirmąjį Pasaulio žmonų nešimo titulą laimėjo suomis Taisto Mietinen su porininke. Tą patį vakarą straipsnelį parodžiau Neringai ir pasakiau: „Pabandykime ir mes. Juk turiu iš tėčio Alvydo Kirkliausko (1992 metais stipriausio Lietuvos žmogaus) paveldėtas stiprias kojas, reikia tik pridėti greičio, ištvermės ir galbūt kažkada ir mes laimėsime Pasaulio čempionate.“
Žmona net nedvejodama sutiko. Taip ir prasidėjo mūsų sportinis kelias kartu. Tais pačiais metais laimėjome pirmą kartą suorganizuotame Lietuvos žmonų nešimo čempionate Dusetose (šiais metais įvyko jau vienuoliktasis čempionatas Dusetose). Mums pavyko laimėti 4 kartus (2009, 2014, 2018, 2019).
– Gal galite papasakoti apie šią sporto šaką, kokios taisyklės?
– Pasaulio čempionatas skaičiuoja jau 24 metus. Yra keletas taisyklių, kurių privalo laikytis visi, norintys dalyvauti šiose varžybose. Pirmiausia, abu sportininkai turi būti pilnamečiai, nešama moteris privalo sverti ne mažiau 49 kilogramus. Jei asmeninis svoris yra mažesnis, tuomet moteris privalo užsidėti kuprinę su svoriu ant pečių.
Be jokios abejonės, dėl saugumo nešama moteris privalo dėvėti šalmą. Trasos ilgis nesikeičia, jis yra 253,5 m. Trasoje yra dvi kliūtys, kurias reikia perlipti bei didžiulis 20 m ilgio ir 1,2 m gylio baseinas, kurį visos poros privalo perbristi. Kiekviename bėgime startuoja po 2 poras. Pasibaigus varžyboms laimi greičiausiai trasą įveikusi pora.
– Ar Lietuvoje šis sportas populiarus? Gal vyksta čempionatai?
– Norėtųsi, kad Lietuvoje šis sportas taip pat populiarėtų. Kad vyrai savo mylimas žmonas nešiotų. Lietuvos žmonų nešimo čempionatas vyksta Dusetose (šiais metais įvyko jau vienuoliktasis čempionatas). Mums pavyko laimėti 4 kartus (2009, 2014, 2018, 2019). Dešimt metų Šiauliuose vykdavo žmonų nešimo varžybos, kuriose reikėdavo įveikti 314 m trąsą aplink Šiaulių areną. Bet šios varžybos užgeso ir nėra vykdomos. Kaune „Ąžuolyno bėgime“, Marijampolėje „Suvalkijos pusmaratonyje“ vykdavo žmonų nešimo varžybos. Bet šie du renginiai taip pat jau neberengiami.
– Tai ne pirmas pasaulio čempionatas kuriame dalyvaujate. Ar ilgai treniravotės ir kaip?
– Tai penktas kartas, kai vykome į Suomiją dalyvauti Pasaulio žmonų nešimo čempionate.
2010 – 5 vieta, 2011 – 3 vieta, 2015 – 5 vieta, 2018 – 1 vieta, 2019 – 1 vieta.
Taip jau išėjo, kad 2018 metų čempionatui ruošėmės metus, ir šių metų varžyboms ruošėmės metus. Tai iš viso dveji metai intensyvaus pasiruošimo. Žiemą aš bėgioju vienas manieže, sporto salėje stiprinu raumenis, o atšilus orams į stadioną ar į parką keliaujame jau kartu su žmona Neringa. Ir bėgame jau atitinkamus atstumus kartu.
– Kam sunkiau rungties metu: vyrui ar žmonai?
– Manau, abiem. Vyrui tai tikras išbandymas, nes įveikęs visą trasą būni visiškai išsunktas. Moteriai tai ne ką mažesnis išbandymas, kadangi reikia kaboti žemyn galva, be to, įšokus į baseiną jos galva dalį laiko būna po vandeniu. Taigi pergalė yra abiejų nuopelnas.
– Kas yra didesnis šios sporto entuziastas jūsų šeimoje – žmona ar vyras?
– Neringa: mūsų šeimoje vyras. Jis seka rezultatus, varžybas, bendrauja su kitų šalių žmonų nešimo varžybų organizatoriais, pats organizuoja kelionę, ieško viešbučių ir t.t.
– Kokia yra jūsų sėkmės formulė?
– Pasitikėjimas vienas kitu, supratimas.
– Koks buvo prizas už pirmą vietą?
– Organizatoriai nugalėtojams ir prizininkams įteikia daug rėmėjų dovanų, be jokios abejonės, gražuolius, tik šioms varžyboms skirtus medalius. Dar viena graži tradicija yra ta, kad nugalėtojai gauna tiek suomiško alaus, kiek sveria laimėjusios poros moteris. Taigi, parsivežėm šiek tiek alaus.
– Ką su šiuo prizu darėte?
– Visus vaišiname!
– Ar suomiai ant jūsų nepyksta, kad jiems nebeleidžiate laimėti?
– Suomiai labai ramūs ir kultūringi žmonės. Jie daug emocijų neparodo, žinoma, jiems gal smagiau būtų, kad laimėtų jų šalies atstovas, bet per daug ir nepergyvena, kad laimi kiti. Taip plečiasi geografija, populiarėja sportas. Tą ypač pajautėme šiais metais, kadangi sulaukėme labai daug dėmesio iš žiniasklaidos. Vokietijos televizija kūrė laidą apie mus. Tai labai pamalonina.
– Ar jau ruošiatės kitam pasaulio čempionatui?
– Aš sportuoju jau 28 metus (anksčiau kilnojau sunkumus, dabar bėgioju), todėl be sporto negaliu gyventi. Kelias dienas pailsėsime. O tada – į sporto salę. Dėl kitų metų čempionato klausimas dar atviras, spręsime kartu su žmona. Be abejo, pakvietimą apginti čempionų titulą iš organizatorių jau gavome. Bet apie tai spręsime vėliau.
– Kaip manote, kada ši sporto šaka bus įtraukta į olimpines žaidynes?
– Būsiu atviras: nemanau, kad tai įvyks. Bet niekas dėl to tikriausiai ir nepyktų. Nes Sonkajarvi ir yra garsus visame pasaulyje būtent dėl žmonų nešimo čempionato.
– Ko palinkėtumėte šios sporto šakos entuziastams Lietuvoje ir pasaulyje?
– Mylėti savo žmonas. Ir bent kartą sudalyvauti Pasaulio žmonų nešimo čempionate Suomijoje.
– Kaip galvojate, gal reikėtų surengti Pasaulio lietuvių žmonų nešimo čempionatą?
– Mes gauname labai daug pasveikinimo žinučių ir skambučių iš užsienyje gyvenančių lietuvių. Reiškia, kad ši žinia pasiekia įvairias pasaulio šalis. Tikimės, kad tai paskatins juos sportuoti ir didžiuotis mūsų visų Tėvyne. O gal kažkada ir suburti Pasaulio lietuvius nešti savo mylimąsias!
