Plaukimo čempionas – sujaudintas
Pirmą kartą po beveik dviejų mėnesių pertraukos Danas Rapšys pirmadienio rytą plaukė.
Viename baseino krašto take taškėsi jis, kitame take iš krašto plaukė kitas Lietuvos plaukimo rinktinės narys Andrius Šidlauskas. Viduriniai takai liko tušti dėl visiško saugumo.
Toks neįprastas vaizdas buvo Panevėžio „Žemynos“ baseine, kur karantino metu liko vanduo.
„Labai gerai, kad turime tokių gerų žmonių Panevėžyje, – galimybe grįžti į baseiną liko sujaudintas D.Rapšys. – Tiems žmonėms esu be galo dėkingas, jie supranta sportą ir atsižvelgė į mūsų interesus.
Jie vieninteliai neišleido vandens prasidėjus karantinui. Jei būtų išleidę, kas iš būtų to Vyriausybės leidimo? Niekas iš naujo dėl mūsų vandens nepripildytų. O jie išlaukė.“
Gali būti, kad kitose miestuose baseinai taip ir neatgis iki rudens. Dauguma per karantiną išleido vandenį, o po mėnesio prasidės vasara, kai baseinai įprastai priveria kuriam laikui duris, nes lankytojų sumažėja.
Kaip bus toliau nežino ir D.Rapšys. Tačiau po šešių savaičių treniruočių bute dabar jam labai smagu vėl jausti vandenį.
„Labai gera grįžti, – sakė 24 metų plaukikas, pernai pripažintas geriausiu 2019 metų Lietuvos sportininku. – Nors aiškaus plano dėl sezono nėra, viskas gal paaiškės tik po 4-5 mėnesių, bet jau galime palaikyti sportinę formą. Jaučiuosi labai dėkingas.“
Mąstė apie karjeros pabaigą?
Simona Krupeckaitė pirmadienį pagaliau susitiko minti pedalus su savo komanda.
Lietuvos dviračių treko rinktinės lyderė buvo rimtai susimąsčiusi, ką iš viso daryti su savo karjera, kai atslinkus koronavirusui olimpinės žaidynės buvo perkeltos iš 2020 į 2021 metus.
Karjeros laikrodžiui tiksint vis garsiau 37 metų dviratininkė buvo rimtai susimąsčiusi, ar pasinaudoti jau iškovotu kelialapiu į olimpines žaidynes, kurios jai būtų jau penktosios.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad minčių nebuvo. Susitaikyti dėl sprendimo nukelti žaidynes dar metams man nebuvo paprasta, – pripažino S.Krupeckaitė. – Tačiau, kai tiek padaryta, finišo tiesiojoje būtų pernelyg egoistiška iš mano pusės galvoti tik apie save. Tai būtų nesąžininga sirgalių, dviračių bendruomenės, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atžvilgiu.“
Kelias dienas rimtai pasvarsčiusi S.Krupeckaitė nusprendė, kad reikalai dviračių lenktynėse dar nėra baigti. Pastarosiomis savaitėmis ji treniravosi individualiai, o pirmadienį jau galėjo susitikti pratyboms plente su kitais Panevėžio dviratininkais.
Nors „Cido“ arenos trekas lieka uždarytas, vien jau važiuoti su kitais S.Krupeckaitei atrodė smagus pliusas.
„Komandinis darbas visada geresnis, – sakė daugkartinė pasaulio ir Europos dviračių treko čempionė. – Man patinka treniruotis lauke. Kai buvo šalta, buvo liūdniau, bet atšilus orams važiuoti smagiau, kol kas ir planuojame treniruotis lauke – nenorime rizikuoti, ketiname laikytis distancijos ir kitų karantino taisyklių.“
Suirus sporto varžybų tvarkaraščiui S.Krupeckaitė mėgaujasi tuo, kad gali minti pedalus neperkrauta galva.
„Esame ramiame laukime, apie artimiausią sezoną žinių nėra, tad laiko turime daug. Dabar geras metas persikrauti smegenis ir mintis“, – sakė buvusi pasaulio rekordininkė.
Šaudo, joja, bėga, bet špaga atakuoti nėra ką
Justinas Kinderis yra vienas iš tų atletų, kurie apie sporto sąlygas dabar žino daugiausiai, nes sporto šaka apima penkias rungtis.
Šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionas kai kurioms rungtims gali rengtis įprastu režimu, bet plaukimas yra neįmanomas – šiu metu Vilniuje uždaryti visi baseinai, dėl taupymo vanduo išleistas.
„Susivienijus kelioms federacijoms gal ir galima būtų tartis dėl kurio nors baseino atidarymo, bet tai kainuotų labai brangiai – tiek pinigų niekas neturi“, – sakė J.Kinderis, dar nežinojęs, kad Panevėžyje baseinas vis dėlto veikia.
Nuo pirmadienio J.Kinderis jau gali ateiti į fechtavimo salę, mankštintis su špaga pagal suderintą tvarkaraštį, bet ir čia kyla tam tikrų keblumų.
„Fechtavimas – tik imitacija. Galiu judėti tik vienas, treneris turi laikytis bent per porą metrų, badyti špaga negaliu – būtų pernelyg artimas kontaktas. Tad lieka tik kojų darbas“, – pasakojo J.Kinderis.
Jis džiaugėsi, kad joti gali be suvaržymų – 2013 metais pasaulio čempionu tapęs penkiakovininkas treniruojasi ant žirgo Širvintose, o 2012 metų olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė – Riešės žirgyne arčiau Vilniaus.
Penkiakovininkams nuo pirmadienio patogiau šaudyti – Vingio stadione jie turi nedidelę šaudyklą, kurioje praktikuojasi lazeriniais pistoletais. „Dabar nebereikės aplink stadioną blaškytis, viskas bus labiau civilizuota“, – sakė J.Kinderis.
Vingio parko stadione jau atsirado ir barjerai pratimams, penkiakovininkai ir lengvaatlečiai gali užsukti į treniruoklių salę prie stadiono. Tiesa, bėgimui J.Kinderis pastaruoju metu mieliau rinkosi ne Vingio parką, o takus palei Žaliuosius ežerus bei Nerį, kad paįvairintų maršrutus. Jis bėga kilnodamas ant veido medicininę kaukę.
„Užsidedu, kai pamatau artėjantį žmogų. Nuolat bėgti su kauke būtų sudėtinga. Apšilimą dar galima ir dėvint ją atlikti, bet rimčiau bėgant per kaukę jau sunku kvėpuoti, – dėstė J.Kinderis. – Anksčiau buvo madingos specialios kaukės, suteikusios tarsi treniruočių aukštikalnėse efektą. Juokaujame, kad mada sugrįžta.“
J.Kinderis tikisi sugrįžti į varžybas rudenį. Gegužę Kinijoje turėjęs vykti pasaulio čempionatas iš pandemijos starto šalies nukeltas į 2022 metus. Bet šių metų rugsėjo pabaigoje planetos pirmenybės turėtų vykti Meksikoje, o 2021 metų – Minske. Ore dar kabo klausimas dėl šių metų Europos pirmenybių.
Apibendrinant sąlygas sportui dabar, 32 metų penkiakovininkas dėlioja dviprasmiškas išvadas. „Iš pradžių viskas lyg ir skamba gerai: olimpiečiams atsidaro sporto salės, nebūtina judėti tik miške.
Bet plaukimui ir dvikovinėms sporto šakoms vis dar keblu. Fechtavimas, boksas, imtynės – galima sportuoti ant tinkamų dangų, bet kovos negali būti. Naujos sąlygos tarsi palengvina, bet visko neišsprendžia. Kita vertus, šioje padėtyje yra gerai judėti į priekį bent mažais žingsneliais.
Pats bėgioju daugiau nei įprastai, motyvacijos netrūksta. Kai tiek metų sportuoji, varžybos ir treniruotės įauga į kraują, – pabrėžė J.Kinderis. – Vis ieškome kaip save realizuoti.“
Į ežerą išplaukė pakaitinėmis valtimis
Pirmadienį į valtį pagaliau įsėdo Milda Valčiukaitė.
2016 metų olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtoja pastarąsias savaites treniravosi namų sąlygomis.
Nors Olimpinis sporto centras padėjo atsigabenti treniruoklius į namus, pratyboms buvo toli iki pilno komplekto.
Žinoma, labiausiai trūko valčių ir ežero. Lietuvos rinktinės irkluotojų valtys iki šiol yra Italijoje ir Graikijoje, iš kur vykusių stovyklų kilus pandemijai spėjo grįžti atletai, bet jų pagrindiniai įrankiai liko ten.
Tačiau pirmadienį, pagaliau gavę leidimą treniruotis ant vandens, irkluotojai rinkosi Trakuose į savo bazę ir ten apžiūrinėjo kitas valtis. M.Valčiukaitė išsirinko pakaitę valtį, Ieva Adomavičiūtė reguliavo valtį sau.
„Kai kurių pakaitinės valtys nebus geros, mano irgi nėra nauja, bet tokiu laikotarpiu ir negalime tikėtis itin gerų sąlygų, – sakė M.Valčiukaitė. – Pakentėsiu, dabar svarbiausia – atsidurti ant vandens.
Pastarosios šešios savaitės buvo labai skausmingos. Labai pasiilgome ir valties, ir trasos, ir kolegų bei trenerių.“
Olimpinius kelialapius jau užsitikrinusios M.Valčiukaitė ir I.Adomavičiūtė kol kas per pratybas irsis po vieną, o paskui persės į dvivietę.
M.Valčiukaitė girdėjo apie planus parsigabenti valtis iš Italijos vilkiku, bet kol kas nerimo nėra, nes laiko – marios. Gegužės pabaigoje turėjęs vykti Europos irklavimo čempionatas perkeltas į spalio pradžią.
„Tikiu, kad bus Europos čempionatas, o jei ne vis tiek ruošimės pagal savo tolimesnį svarbiausią planą olimpinėms žaidynėms“, – sakė 25 metų irkluotoja.
