Pasitraukimas įspraudė į nežinios kampą
Lietuvos golbolas pradeda naują etapą. Be rinktinės vyriausiojo trenerio K.Levickio ir pagrindinio savo ramsčio bei kapitono Genriko Pavliukianeco.
35-erių treneris K.Levickis šalies golbolininkus treniravo nuo 2000 metų. Vadovaujant jam, komanda tapo viena stipriausių planetoje, nuolat kopė ant aukščiausių Europos ir pasaulio čempionatų garbės pakylos laiptelių, Pekino parolimpiadoje iškovojo sidabrą, o viską vainikavo Rio de Žaneire nuskintas auksas.
Visgi po šios saldžios pergalės K.Levickis nusprendė padėti tašką. Treneris aiškino, kad tokį sprendimą priėmė dėl nuovargio ir norėdamas atkreipti dėmesį į šios sporto šakos finansavimo problemas.
Tai buvo mano asmeninė auka.
Vos tik grįžęs iš Rio, specialistas neslėpė, jog pasigedo tiek Vilniaus, tiek valstybės indėlio į šią pergalę. K.Levickis prasitarė, kad ruošiantis svarbiausioms ketverių metų varžyboms, jam buvo sumažintas atlyginimas ir jį, kaip ir visą komandą, į priekį vedė tik svajonės troškimas.
„Tai buvo mano asmeninė auka, bet parolimpinės žaidynės – mano svajonė ir džiaugiuosi, kad neišklydau iš šio kelio. Tai tik padėjo dar labiau susikaupti ir susikoncentruoti į bendrą tikslą“, – samprotavo statybų sektoriuje taip pat dirbęs ir ten kur kas didesnį atlygį gaudavęs K.Levickis.
Lietuvos golbolo rinktinės treneris neslėpė, jog Lietuvoje pasigenda aiškios ir teisingos sporto strategijos bei neslėpė, kad trintis tarp jo ir komandos narių pastaraisiais mėnesiais gerokai išaugo.
„Esame pavargę vieni nuo kitų“, – priimdamas ryžtingą sprendimą, pripažino treneris.
Misija neįmanoma?
Tačiau bandymai surasti įpėdinį, panašu, jog gali tapti neįmanoma misija. Už naujojo stratego paieškas atsakingos Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) prezidentas Juozas Miliauskas neslepia, jog yra atsidūręs akligatvyje.
„Būsimasis treneris turi pasižymėti komandiškumu, noru kovoti dėl pergalių, būti demokratiškas ir padėti komandai siekti aukščiausių tikslų“, – rašoma Nacionalinės golbolo asociacijos išplatintame skelbime.
Pažymima, kad pirmenybė bus teikiama asmenims, turintiems sporto krypties išsilavinimą ar studijuojantiems sporto studijų programose, taip pat turintiems sporto veiklos leidimą ar licenciją.
Kadangi visi nacionalinės rinktinės nariai yra vilniečiai, naujajam strategui teks prisitaikyti prie komandos ir surasti galimybių atvykti į treniruotes sostinėje.
Norinčių neatsirado
„Kandidatų nėra, jų laukiame, tačiau vargu ar sulauksim, – bendraudamas su 15min, atviravo LASF prezidentas. – Aktyviai ieškome, kontaktuojame su universitetų vadovais, platiname ir viešiname šį darbo skelbimą, tačiau užčiuopti realią naudą niekaip nepavyksta. Situacija liūdnoka.“
Kandidatų nėra, jų laukiame, tačiau vargu ar sulauksim.
Tačiau net ir likusi be vairininko golbolo rinktinė tikrai neturėtų išnykti.
„Dėsime visas pastangas, kad taip nenutiktų. Puikiai suprantame, kad tai labai specifinė sporto šaka. Prieš Naujuosius metus buvome radę vieną susidomėjusį vaikinuką iš Kauno. Jis kiekvieną dieną važinėjo į sostinę savo automobiliu. Galiausiai jam pasirodė šios kelionės per brangios ir šio darbo atsisakė. Tikrai gaila, nes ir vaikinams naujasis specialistas tiko, gerai jį priėmė į savo kolektyvą. Tačiau viskas remiasi į pinigus“, – atsiduso J.Miliauskas.
Lietuvos nacionalinės rinktinės nariai net ir be trenerio toliau treniruojasi tris kartus per savaitę. Jiems padeda buvusi K.Levickio asistentė Adelė Markevičiūtė.
Pasitraukė tik lyderis
Lietuvos golbolo rinktinę Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse sudarė G.Pavliukianecas, Justas Pažarauskas, Mantas Brazauskis, Mantas Panovas, Nerijus Montvydas ir Mindaugas Suchovejus.
Iš karto po triumfo 40-etis komandos lyderis G.Pavliukianecas pranešė baigiantis karjerą. Visi kiti penki auksinės rinktinės nariai tęsia treniruotes ir galvoja apie naujus iššūkius.
„Genrikas išėjo ir kol kas neaišku, kokiu keliu jis pasuks, galbūt kurs savo verslą. Su juo bendrauti man dar neteko“, – prisipažino LASF prezidentas.
Paklaustas, ar rezultatyviausias parolimpinio turnyro žaidėjas negalėtų perimti komandos vairo iš K.Levickio, J.Miliauskas tik gūžčiojo pečiais ir tokią galimybę vertino skeptiškai.
„Bandėme ir kalbėjomės su juo, tačiau Genrikas neturi trenerio licencijos, o Vilniaus savivaldybei priklausanti „Tauro“ sporto mokykla priima tik specialistus su licencija“, – pasakojo J.Miliauskas.
Anot LASF vadovo, šiuo metu šalyje golbolo sporto šaką aktyviai kultivuoja apie tris dešimtis sportininkų. Kasmet organizuojamas šalies čempionatas, kuriame varžosi keturios komandos, tačiau nė viena jų vyriausiojo trenerio neturi.
„Jie patys sau treneriai, savamoksliai, kurie sportuoja tik savo malonumui“, – šypsojosi J.Miliauskas.
Nesantaika – dėl požiūrio skirtumo
J.Miliausko įsitikinimu, sunkiai įsivaizduojamas ir scenarijus, kad K.Levickis persigalvotų ir sutikti komandą treniruoti vėl.
Dar prieš Rio de Žaneiro parolimpiadą K.Levickis džiaugėsi, kad jo auklėtiniai nesiskundžia įtemptu treniruočių grafiku ir supranta, kad siekiant pergalės tenka kai ką aukoti.
Tačiau panašu, kad pasiekus istorinę aukštumą, atmosfera rinktinėje gerokai suprastėjo. Tarp trenerio ir jaunų rinktinės žaidėjų atsirado trintis, privedusi kolektyvą prie skyrybų.
Tarp žaidėjų ir K.Levickio įsiplieskusių kibirkščių nesistengė gesinti ir J.Miliauskas.
„Čia kolektyvas turėtų viską pergalvoti ir perdėlioti savo mintis. Kažkam reikėtų susitaikyti, kažkam nuryti nuoskaudas ir trenerį priimti. Tačiau nepanašu, kad taip galėtų įvykti. Žaidėjai Karolio atsisakė, trintis jau kurį laiką jautėsi. Man atrodo, kad K.Levickis buvo labai reiklus ir sąžiningas žmogus. Jaunimui akivaizdu, kad tas reiklumas nelabai patiko“, – svarstė J.Miliauskas.
