– Brigita, esate daugkartinė Lietuvos ir Europos čempionė, Pasaulio vicečempionė. Kaip prasideda čempioniška karjera? Kodėl pasirinkote būtent karatė? Juk stereotipiškai tai neatrodo mergaitiškas sportas.
– Viskas prasidėjo labai paprastai. Daugiau nei prieš 10 metų. Mano sesuo Magdalena sportavo karatė mokykloje „Budora“ ir aš nusprendžiau prisijungti.Grupėje buvo nemažai mergaičių, todėl tuo metu net nekilo tokių minčių, kad šis sportas gali būti skirtas tik berniukams. Tėvai taip pat palaikė ir pritarė. Galbūt vėliau, kai pradėjome šiek tiek nespėti su mokslais, atsirado traumos, tėvai pasiūlydavo mesti, bet mes jau buvome pamilę šį sportą, tad mesti buvo jau per vėlu.
– O ar esate išbandžiusi kitų sporto šakų?
– Prieš karatė lankiau plaukimą. Taip pat, norėdama papildyti savo technikos ir įgūdžių arsenalą, ėjau į Muay thai, klasikinį boksą, Taekwondo ir kitas kovines sporto šakas. Tačiau tai buvo daroma tik tam, kad tapčiau stipresnė karatistė.
– O kada supratote, kad šioje sporto šakoje galite pasiekti daug, kad ji skirta būtent jums?
– Man jau pirmose varžybose gerai sekėsi. Visada buvau aukštesnė už savo varžoves, tai buvo ir yra vienas iš mano privalumų. Tai pradžioje leido įgyti pasitikėjimo savimi. Šiek tiek vėliau, augant mano ir oponenčių meistriškumui, atsirado sunkumų, pradėjau ir pralaiminėti. Tai buvo ženklas, kad vien ūgio jau neužteks ir reikia pradėti dirbti daug sunkiau ir daugiau. Taip pamažu atsidūriau ten, kur esu dabar. Viskas atsiremia į darbą ir planavimą. Matai, kokie čempionatai laukia, nori juose sudalyvauti ir pradedi jiems ruoštis.
– Kaip atrodo Jūsų pasiruošimas būsimiems turnyrams?
– Visa rutina keičiasi prieš artėjančias varžybas. Taip pat priklauso ir nuo metų laiko. Po vasaros reikia daugiau laiko įsivažiuoti, suderinti mitybą, poilsį ir krūvius. Jei tai labai svarbus čempionatas, tada ruoštis pradedu beveik prieš du mėnesius. Vietoje įprastų 1-2 treniruočių, sportuoju 2-3 kartus per dieną. Dažnai pasidarau treniruotę ir šeštadienį. Likus dviems savaitėms krūvis lengvėja. Treniruotės tampa trumpesnės, bet intensyvesnės. Prieš savaitę krūvį visai sumažinu ir daugiau saugau save, nes, kai įgauni gerą formą, tada labai lengva susirgti.
– Ar po tokių krūvių ir varžybų maratono neištinka krizė, kad viską norisi mesti?
– Ne, man krizės niekada nebuvo. Žinoma, būna, kad po čempionato pavargsti ir savaitę ar dvi visiškai atsiriboji nuo sporto, tačiau vėliau vėl grįžti ir dirbi.
– Tarp daugybės titulų, kuris jums pats svarbiausias? Kurį buvo sunkiausia iškovoti?
– Galiu išskirti visus 2015 metus. Tada Rusijoje tapau suaugusiųjų Pasaulio vicečempione. Tais pačiais metais kartu su sese tapome Europos jaunimo čempionėmis savo svorio kategorijose. Tai buvo išskirtinis čempionatas ir dvigubas džiaugsmas.
Sunkiausios kovos išskirti negalėčiau. Prisimenu visas, kurios trunka 9 minutes – ilgiausiai kiek galima. Kiekvienais metais kiekviename turnyre atsiranda kovotojų, kurios nustebina, yra neparankios ir būna sudėtinga kovoti. Žinoma, visada stiprios Japonijos sportininkės, bet kitaip būti ir negali. Taip pat galiu paminėti rusus, vengrus, bulgarus ir lenkus. Jei pamatai, kad ir nežinomą sportininkę iš tos šalies, žinai, kad teks paprakaituoti.
– O kokias Lietuvos sportininkes galite išskirti, kaip didžiausias savo oponentes? Galbūt pastebite ir jaunų, kylančių sportininkių?
– Mano svorio kategorijoje yra Nora Vaznelytė ir Diana Balsytė. Su jomis paskutinius metus visada varžomės tarpusavyje ir kovojame dėl vietos į Pasaulio ir Europos čempionatus. Vienais metais viena stipresnė, kitais kita. Tarp jaunų sportininkių galėčiau išskirti Moniką Ryžkovaitę iš Klaipėdos. Ji šiemet pirmą kartą dalyvavo suaugusiųjų varžybose ir visus nugalėjo. Po to išvyko į Europos čempionatą ir ten iškovojo sidabrą. Tai puikus rezultatas.
Taip pat turiu paminėti ir Daivą Kriščiūnienę, kuri šiemet ant tatamio grįžo po 11 metų pertraukos ir Lietuvoje bei Europoje laimėjo pirmą vietą. Iš jos niekas to nesitikėjo ir net nemanė, kad po tokios pertraukos tai įmanoma, bet Daiva parodė, kad, kai nori – viskas galima.
– Karatė pasaulyje esate dešimtmetį. Kaip vertinate bendrą Lietuvos karatė lygį ir sporto šakos populiarumą? Ar kas nors keičiasi?
– Karatė populiarumas Lietuvoje vienareikšmiškai didėja. Sulaukiame vis daugiau ateinančių vaikų ir norinčių sportuoti suaugusiųjų. Turnyruose dalyvauja apie 500 dalyvių. Tad ateitis tikrai šviesi. Jei kalbame apie merginas, tai sunku pasakyti. Man savo draugių kol kas prikalbinti nepavyko (juokiasi).
Lietuva visada buvo stipri karatė valstybė. Turnyrai pas mus rengiami retai todėl, kad niekas nenori atvažiuoti ir pralaimėti. Žinoma, dabar vyksta kartų kaita. Vyrų karatė paliko tas pats „Budoros“ įkūrėjas Donatas Imbras, pas moteris pasitraukė Margarita Čiuplytė, kiti sportininkai. Pasaulio čempionate merginos iškovojo tik du bronzos medalius. Tad veteranų pasitraukimas tikrai jaučiasi. Tikrąjį lygį pamatysime po 2-3 metų, kai pilnai įsivažiuos jaunesni sportininkai.
– Esate ne tik sportininkė, bet ir trenerė. Ar sunku treniruoti vaikus ar visi sportininkai gali tai daryti?
– Ne visi nori ir, greičiausiai, tikrai ne visi gali būti treneriais. Šis darbas yra ypatingas. Reikia turėti santykį, ypatingą ryšį su vaikais. Žinoma, darbas nėra lengvas. Dienos pabaigoje būni visiškai išsišnekėjęs, atsibendravęs. Taip pat išgyveni dėl jų pasiekimų, nesėkmių, reikia padėti įveikti krizes.
Vienaip dirbti su mažaisiais, kurie karatė pradeda lankyti nuo darželio. Čia reikia įvesti drausmės, išmokyti vaikus nusiraminti ir pabūti tyliai, pamilti sportą. Kitoks darbas su paaugliais, kuriuos reikia mokyti pagarbos.
Karatė nėra tik kovos menas. Treniruotėse laviname ne tik kūną, dirbame fiziškai, bet ir yra labai daug psichologinių dalykų. Yra stereotipas, kad čia vaikai išmoksta spardytis ir muštis, o yra priešingai. Mes mokiname vaikus suvaldyti agresiją, ją slopinti, padėti kitiems.
– Turbūt ne daug kam žinoma, kad greta karatė esate baigusi ir skulptūros bei kulinarijos studijas. Atrodytų, kad jos visai nedera su karatė. Kaip jos atsirado jūsų gyvenime?
– Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nedera, tačiau karatė man labai padėjo studijose. Kalbu ne tik apie įgytos disciplinos ir užsibrėžtų tikslų siekimą, tačiau labai daug mano skulptūros darbų kilo būtent iš šio sporto.
Grįžtant į priešistorę, tai meniška asmenybė buvau nuo vaikystės. Visada mėgau labai piešti. Baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Vėliau sekė Dailės Akademija.
Kulinarija atsirado, kai turėjau laisvo laiko ir nusprendžiau patobulinti savo įgūdžius, o meilė gaminimui yra nuo tada, kiek tik prisimenu save. Kol kas šiems hobiams neturiu tiek daug laiko, tačiau po sportinės karjeros, manau, kad jiems skirsiu tikrai daugiau dėmesio.
