Pasiruošimas – pusė metų
Kaip kilo mintis apibėgti Baltijos jūrą, Aidas tiksliai nepamena. Vyras pabrėžia, kad svarbiausia jam buvo išbandyti save, o kaip tai padaryti – jau kitas klausimas. „ Prisidėjo tai, kad visi patyrę bėgikai gali šiuo bei tuo pasigirti, norėjau ir aš ką nors įsimintino nuveikti. Aišku, skatino noras garsinti Lietuvos vardą, savo profesiją. Tačiau viso to nebūtų įvykę be pagrindinio tikslo – savęs išbandymo“, – dėstė A.Ardzijauskas.
Sportininkas buvo girdėjęs, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos atletai jau buvo apibėgę Baltiją, tačiau estafete. A.Ardzijauskas nusprendė įrodyti, kad įmanoma tai padaryti ir vienam.
Bėgikas prisiminė, kad maratono aplink Baltijos jūrą „Running The Baltic Seaside ECHO Lifestyle“ organizavimas užtruko pusantrų metų. Nelengva ugniagesiui buvo susirasti rėmėjų, jiems prisistatyti ir planuoti pačią kelionę. „Sunku net nupasakoti, kiek visokių detalių reikia suplanuoti. Nuo pirmos dienos, nuo pirmos valandos iki paskutinės minutės. Būtina tiksliai žinoti maršrutą, kur miegosi, ką ir kada valgysi bei daug kitų dalykų, kurie atrodo smulkmeniški, bet yra bene svarbiausi“, – neslėpė bėgikas.
Vyras žinojo, kas pasiruošimo darbai gali užtrukti, todėl buvo numatęs dvi iššūkio datas. Dabar sportininkas džiaugiasi, kad pavyko pasirengti iki pirmosios.
 |
| Aido Ardzijausko asmeninio archyvo nuotr./Aido Ardzijausko bėgimas aplink Baltijos jūrą |
„Tai buvo pirmasis mano toks bėgimas, ir suprantu, kad nebuvau jam visiškai pasiruošęs. Neapgalvojome vėlgi – svarbių smulkmenų. Kai gyveni Lietuvoje, kur sunkiau rasti vietą, kurioje nėra interneto nei atvirkščiai, net nekyla mintis rūpintis interneto ryšiu – o reikėtų.
Pradedant Estija, Danija, Vokietija ir baigiant Lenkija bei Rusija, problemų buvo visur. Jei Lietuvoje kone kiekvienoje degalinėje gali pasinaudoti internetu, ten nėra kalbos ne tik apie nemokamą internetą – apskritai apie jį“, – nesklandumus vardijo A.Ardzijauskas.
Vyras prasitarė, kad finansinė situacija taip pat nebuvo pati geriausia, tačiau tikslui įgyvendinti pinigų užteko. Rėmėjai aprūpino bėgiką avalyne ir kitais reikiamais dalykais. Lėšų paaukojo ir keli klubo savanoriai, o visa kita – savo. 35 tūkst. litų – tiek kainavo degalai, nakvynė ir maistas. Jei pridėtume rėmėjų išleistus pinigus, susidarytų dar didesnė suma.
Bėgikas neturi galvoti, kad jam sunku, kad nenubėgs, kad kas nors nutiks.
Bėgikas paminėjo ir tai, kad daug prisidėjo ugniagesių bendruomenės ir šalių ambasados – pasirūpindavo nakvyne, kai kurios padėjo numatyti ir maršrutą.
Svarbiausia – psichologinis pasirengimas
Bėgimo aistruolis pabrėžia, kad tokiems iššūkiams reikia pasiruošti. Nors A.Ardzijaukas šioje srityje ne naujokas – bėgioja nuo 1980 metų, nelengva buvo ir jam. Ugniagesys gelbėtojas neabejoja, kad svarbiausia – psichologinis pasirengimas.
„Bėgikas neturi galvoti, kad jam sunku, kad nenubėgs, kad kas nors nutiks. Jei tokios mintys verda galvoje – tikrai nenubėgs“, – užtikrintai kalbėjo sportininkas. Ir dar priminė daugeliui bėgikų girdėtą posakį „bėgikas bėga ne kojomis, o galva“.
A.Ardzijauskas tikino, kad jo kojos tiesiog pačios dėliojosi viena po kitos, o jis tiesiog mėgavosi procesu, gamta.
„Aišku, žmogus turi būti ir fiziškai pasiruošęs. Turi bėgioti. Manau, kad jei bet kada atsikėlęs iš lovos gali nubėgti 100 km, tiesiog pasibėgiojimui, gali ir galvoti apie iššūkius“, – paklaustas, kaip sužinoti, kad esi pasiruošęs bėgimo iššūkiams, atsakė maratonininkas.
Sportininkas tikina, kad nebūtų avantiūriškai leidęsis į tokį maratoną. Bėgikas jaučia, ką gali.
Iki ilgos kelionės aplink Baltijos jūrą per devynias valstybes – Lietuvą, Latviją, Estiją, Rusiją, Suomiją, Švediją, Daniją, Vokietiją ir Lenkiją – A.Ardzijauskas jau buvo sukoręs apie 50 tūkst. kilometrų. Vyras buvo apibėgęs tris valstybes – Vatikaną, Gibraltarą ir Lietuvą, įveikęs 17 klasikinių maratonų, aštuonis kartus dalyvavęs 100 kilometrų bėgimuose, šešis kartus – 101 kilometro, 24 valandų bėgime yra įveikęs 219 kilometrų. Taip pat bėgęs aplink Balatono ežerą – 198 km.
Sunkiausia – būti tiek laiko su savimi
Visas 45 dienas sportininką lydėjo lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių ir anglų kalbas mokantis vairuotojas Vaclovas Adamovičius. Ir trys savanorės moterys – medikė Rūta Banytė, masažistė Jūratė Domeikaitė ir fotografė Živilė Burokaitė. Tiesa, jos prisijungdavo kartas nuo karto pasikeisdamos.
Maratono metu komanda vis nuvažiuodavo į priekį kelis kilometrus ir laukdavo bėgiko. „Per pietus pavalgydavau, nusnūsdavau ir vėl bėgdavau. Kaip ir buvo planuota, nepraleidau nė vienos dienos be bėgimo. Nors nesklandumų buvo“, – prisiminė A.Ardzijauskas.
Manau, kad jei bet kada atsikėlęs iš lovos gali nubėgti 100 km, tiesiog pasibėgiojimui, gali ir galvoti apie iššūkius.
Bėgikui į koją įkando kažkoks vabzdys, ji ištino, skaudėjo. Bėgti buvo sunku, neslėpė vyras, tačiau sukaupė jėgų, prisiminė tikslą ir įveikė tą vienintelę mažytę pagundą sustoti.
Aistringas bėgikas per dieną trasoje praleisdavo apie 8–9 valandas, įveikdavo po maždaug 70 km. Visą tą laiką jis būdavo vienas.
Nors A.Ardzijauskas pasakoja, kad vaizdai aplink buvo nenusakomai gražūs, tiesiog įspūdingi, visą laiką mėgautis jais vienam – nelengva. „Sunkiausia buvo šitiek laiko išbūti su pačiu savimi, su savo mintimis“, – atviravo bėgikas, dar kartą primindamas psichologinio pasirengimo svarbą.
Bėgikas su komanda galėjo įsitikinti posakiu „protu Rusijos nesuprasi“. A.Ardzijauskas pasakojo, kad prie sienos su Karaliaučiaus sritimi mašina privažiavusi jo komanda klausė pareigūnų, ar gali maratonininkas čia prabėgti. Šalia mašinos stovėjo du pareigūnai, vienas iš vienos, kitas – iš kitos pusės. Bene per žingsnį stovinčių pareigūnų nuomonės šiuo klausimu nesutapo – vienas sutiko praleisti bėgiką, kitas – ne.
A.Ardzijauskas pabrėžė, kad sutiko begalę malonių ir dosnių žmonių. Prie to, anot bėgiko, labiausiai prisidėjo Užsienio reikalų ministerija ir ugniagesiai. Jų dėka sportininkas ne tik turėjo, kur nakvoti, bet ir buvo lydimas šalių ugniagesių, sportininkų, miestų vadovų ir ambasadorių. Bėgikas neabejojo, kad tai įsimintiniausias jo maratonas.
Stiprybės suteikdavo skambutis žmonai
„Buvau suplanavęs, kiek turiu nubėgti per dieną ir maždaug per kiek laiko. Kartais nutikdavo taip, kad jausdavau – kūnas daugiau negali. Suprasdavau, kad tikslas yra suplanuotą dieną pasiekti Klaipėdos Teatro aikštę, o ne draskytis dabar“, – prisiminė nelengvas akimirkas vyras.
Tokiais atvejais tiesiog eidavo pailsėti. Prarastus kilometrus kompensuodavo dieną, kai jausdavosi geriau. Svarbiausia, anot bėgiko, savęs neprievartauti ir sau nemeluoti: „Nuovargis yra labai arti traumos, taigi jei turi tikslą – rizikuoti neverta."
Sunkiausia ir buvo būti su savimi, tas ištisas bėgimo valandas.
„Nors šis bėgimas ir buvo įrodymas pačiam sau, kad galiu. Pasitikėjimo savimi užtikrinimas. Sunkiausia ir buvo būti su savimi, tas ištisas bėgimo valandas. Tikrai nuo to pavargdavau“, – prisipažino A.Ardzijauskas.
Tada vyras skambindavo žmonai Jurgitai, pasikalbėdavo, pajusdavo didžiulį palaikymą iš namų ir atsirasdavo jėgų vėl bėgti.
Jurgita išlydėjo vyrą be entuziazmo, bet pasitiko labai audringai. Su balionais, su vaikų piešiniais – buvo įspūdinga, prisiminė A.Ardzijauskas.
Nuo gimnasto iki bėgimo aistruolio
„Bėgimas mano gyvenime atsirado atsitiktinai. Kai buvau vaikas, lankiau gimnastiką, buvau labai aktyvus berniukas. Mano ir gimnastikos keliai išsiskyrė, kai susilaužiau abi kojas. Tada medikai patarė po truputį bėgioti“, – savo aistros pradžią prisimena bėgikas.
Vyras pasakoja, kad tiesiog paklausė medikų ir ėmė bėgioti, pats nepastebėjo, kaip vis dažniau ir dažniau – patiko. Pradėjo gerėti rezultatai, mokytojai prašė varžybose atstovauti mokyklai, nes pralenkdavo visus bendraklasius. Galiausiai A.Ardzijauskas suprato, kad tai patinka ir merginoms.
 |
| Aido Ardzijausko asmeninio archyvo nuotr./Aido Ardzijausko bėgimas aplink Baltijos jūrą |
„Po truputį pradėjo augti pasitikėjimas savimi. Supratau, kad ir merginą gali sudominti ne tik rūkantis ar geriantis vaikinas, bet ir sportuojantis, sveikai gyvenantis bei gerai atrodantis“, – su šypsena prisimena bėgikas.
Labiausiai palaiko uošvis
A.Ardzijauskas džiaugiasi, kad jo aistrai bėgioti neprieštarauja šeima. Žmonos Jurgitos tėvas taip pat – bėgimo aistruolis, tad ji prie to pripratusi nuo mažens. Vyras per dieną bėgimui skiria apie 4 val., įveikia apie 48 km. Tačiau pabrėžia, kad vakare, kai šeima grįžta namo, visada stengiasi jų jau laukti. Taigi nei Jurgitai, nei vaikams Gabijai Barborai ir Matui Pijui dėmesio netrūksta.
„Aš visą laiką bėgiodavau vienas. Neturėjau, kas man palaikytų kompaniją. Po vestuvių viskas pasikeitė – uošvis bėgioja, uošvienės brolis su šeima taip pat mėgsta tokį laiko praleidimo būdą – galima sakyti, visa šeima“ – pasakojo maratonininkas.
Iki santuokos vyras bėgiodavo tik dėl savęs. Susipažinęs su į bėgimą įsitraukusia žmonos šeima ėmė ne tik galvoti apie varžybas, bet ir vis dažniau jose dalyvauti. A.Ardzijauskas tikina, kad žmonos šeima suteikė jam labai daug patirties. Sportininkas susirado naudingų pažinčių, į bėgimą pasižiūrėjo visiškai kitu kampu ir dar labiau įniko. Ir dėl bėgimo aplink Baltijos jūrą didžiausio palaikymo bei supratimo sulaukė iš uošvio.
Žmona Jurgita, kaip sako pats A.Ardzijauskas, nei labai entuziastingai palaikė, nei draudė. Vyrui buvo svarbu sulaukti žmonos „taip“. Sportininkas prisipažįsta: manė, kad bus nelengva. Todėl buvo numatęs dvi datas. Bėgikas juokauja, kad iki kitų metų balandžio būtų tikrai savo antrąją pusę įkalbėjęs jį išleisti.
Pabėgioti – kaip pavalgytiBuvau tiek kartų sulytas, peršalęs, pavargęs, bet viską įveikiau – dabar galiu didžiuotis.
„Bėgimas tiek į mane įaugęs, kad jis jau – dalis manęs. Man pabėgioti – kaip kitam pavalgyti. Tai man suteikia didelio pasitikėjimo savimi. Kaip ir per Baltijos žygį, buvau tiek kartų sulytas, peršalęs, pavargęs, bet viską įveikiau – dabar galiu didžiuotis. Man svarbiausia, kad įveikiau save, kad galiu“, – tvirtai kalbėjo sportininkas.
A.Ardzijauskas prisipažino, kad net po 45 dienų bėgimo jam nebuvo gana. Sugrįžęs iš Klaipėdos į Vilnių, po alinančių 3 500 km, praleidęs vakarą su šeima, ryte vyras jau vėl galvojo apie bėgimą. Šįkart – Vilniaus maratonas. Sportininkas šypsojosi: „Dalyvavau pirmajame maratone, todėl kilo mintis, kad norėčiau nubėgti ir dešimtajame – taip ir padariau.“
Tiesiog man labai patinka „būti bėgime“. Negaliu sau meluoti. Pavyzdžiui, Lietuvą apibėgau per 24 dienas, nors galėjau per 11–12. Patyrę bėgikai net traukia per dantį dėl to, bet mano tikslai kitokie. Man patinka būti gamtoje, man patinka procesas.
Paklaustas, ar galėtų apibėgti aplink pasaulį, su šypsenas atsako: „Aišku galėčiau. Užtrukčiau turbūt kaip visi, apie dvejus metus.(juokiasi)."
A.Ardzijausko ambicijos po bėgimo aplink Baltijos jūrą nenurimo, mintyse jau kirba kiti planai. „Galvoju apie bėgimą per Afriką arba „Route 66“ greitkeliu“, – nedrąsiai apie ateities planus pasakojo bėgikas.
