Abi prapliupo garsiai juoktis.
Pavienio irklo dvivietė – itin tikslios technikos reikalaujanti rungtis, bet mūsiškėms susiklijuoti į darnią komandą pavyko itin greitai.
„Nors iš pradžių sukomės ratu“, – nusijuokė šalia stovėjusi Kamilė Kralikaitė.
„Neįtikėtina, ką padarėme per tokį trumpą laiką“, – pakartojo abi beveik choru. Taip pat darniai, kaip ir irklavo.
Penktadienio rytą jos prikaustė visos Lietuvos dėmesį. Buvome arčiausiai pirmojo medalio Paryžiuje, kai žaidynių debiutantės pasileido į širdį stingdančias lenktynes dėl bronzos.
Olimpiniame Vero prie Marnos kanale saulę paslėpė debesys. Pilkas dangus ir nenuspėjamas vėjas – jeigu ne milžiniška 24 tūkst. vietų tribūna dešinėje, sausakimša ir itin triukšminga kone kasdien, galėjai pagalvoti, kad irkluoji Trakuose.
Kad sąlygos čia itin panašios į lietuviškas, pabrėžė ne vienas mūsiškis.
Žinoma, ne tada, kai kepina 38 laipsnių karštis. Tačiau penktadienio rytą čia buvo tik 24. Visai kaip Trakuose.
Tiesa, prieš pat finalą sąlygos dar sykį pasikeitė. Debesis nuslinko, išlindo saulė, o vėjas – kaip, matyt, ir visa Lietuva – sulaikė kvapą.
Vaikytis svajonės didžiajame moterų finale išlėkė 23-ejų kaišiadoriškė Kamilė Kralikaitė ir 29-erių kaunietė Ieva Adomavičiūtė.
Pavienio irklo meistrės varžėsi beprotiškai įtemptose dviviečių valčių lenktynėse. Intriga išsilaikė beveik iki pat paskutinių metrų.
Suprasti akimirksniu
- 23-ejų kaišiadoriškė K.Kralikaitė ir 29-erių kaunietė I.Adomavičiūtė debiutuoja olimpinėse žaidynėse.
- Pastaroji jau turi ir įspūdingų titulų – 2018 m. su Milda Valčiukaite tapo pasaulio čempione.
- I.Adomavičiūtė aktyviai ruošėsi ir Tokijo žaidynėms, bet jas teko praleisti dėl teigiamo dopingo testo.
- 2020-ųjų pabaigoje, likus metams iki Tokijo olimpiados, irkluotojos organizme rasta higenamino. Irkluotoja aiškino, kad taip galėjo atsitikti dėl pamėgtos azijietiškos virtuvės, teikė skundą Tarptautiniam sporto arbitražo teismui (CAS), bet į sportą galiausiai sugrįžo tik 2022-ųjų rugsėjį, pasibaigus dvejus metus trukusiai diskvalifikacijai.
Trispalve papuošta lietuvių valtis didžiajame finale buvo vienintelė, iki šių žaidynių neturėjusi jokios olimpinių žaidynių patirties.
Bet mūsiškės startavo drąsiai. Pusiaukelėje jos vis dar buvo trečios, o likus 500 metrų – ketvirtos, bet vos 0,08 sek. atsilikdamos nuo rumunių.
Pastarosios tuomet taip šovė į priekį, kad sugebėjo išplėšti netgi sidabrą (7:02.97). Auksas atiteko nuo pradžios iki pabaigos užtikrintai besiyrusioms olandėms (6:58.67). Bronza – australėms (7:03.54).
Apmaudžiai lietuvėms išslydo ir ketvirtoji vieta. Atrodė, kad jos šiek tiek priekyje, bet paskutinį yrį sėkmingiau atliko amerikietės (7:05.31).
Paskutines jėgas atidavusios K.Kralikaitė ir I.Adomavičiūtė nuo jų atsiliko vos 0,03 sekundės (7:05.34) ir užėmė 5 vietą.
Už tokį pasiekimą joms priklausys ir valstybės premija – 25 190 eurų.
Suprasti akimirksniu
- Mūsų šalies atletai Paryžiuje jau trečią sykį užima 5 vietą. Geriausią kol kas Lietuvos atletų pasiekimą fiksavo ne tik irkluotojos K.Kralikaitė ir I.Adomavičiūtė, bet ir plaukikai Danas Rapšys bei Kotryna Teterevkova.
Po finišo irkluotojos tradiciškai susikibo rankomis ir padėkojo viena kitai už kovą. Svajonių išsipildymo dar teks šiek tiek palaukti.
Kaip teko palaukti ir sportininkių komentaro. Iš karto po finišo jas atsitiktinai pasikvietė dopingo kontrolieriai.
„Daug darbo buvo įdėta. Daug sezonų darbo, kad čia būtume. Kad patektume į finale. Tai – didelis laimėjimas. Ir kovoti iki pat paskutinio yrio su pačiomis geriausiomis mūsų sporto varžovėmis“, – interviu pradžioje šypsojosi K.Kralikaitė, bet buvo justi, kad pačios irkluotojos tikėjosi šiek tiek daugiau.
– Visa Lietuva, sulaikiusi kvapą, stebėjo jūsų lenktynes. Buvo beprotiškai įtempta. O jums, valtyje, irgi taip pat?
K.Kralikaitė: Aš sėdžiu bumbulo pozicijoje, tad jaučiau situaciją. Pirmą kilometrą varėme taip, kaip varėme. Antrajame jau stebėjome situaciją. Žinojom, kad visos suka į finišą. Tą patį darėm ir mes. Pradėjom sukti anksčiau. Nelaukėme iki paskutinio yrio ir sukom (irklavom, – past.) taip, kaip dar niekada nesukom.
I.Adomavičiūtė: Aš, tiesą sakant, nelabai, ką mačiau. Stengiausi justi valties ritmą, nes mano užduotis jį užduoti. Žiūrėjau, kad būtų aktyvus, greitas yris, gera technika. Nelabai dairiausi, tik girdėjau Kamilės žodžius, kad mes „trečios, trečios, trečios“... Darėme viską, ką galime. Šiek tiek pritrūko...
– Medalius laimėjo tos pačios įgulos, kaip ir praėjusiame pasaulio čempionate.
I.Adomavičiūtė: Kaip ir minėjau. Olandės yra olimpinės prizininkės, austrės – olimpinės čempionės, tik kitoje valčių klasėje, rumunės – Europos čempionės. Konkuravome su tikrai tituluotomis sportininkėmis. Žinojome, kad tas trejetas – labai stiprus. Buvo smagu pasivaržyti. Būti čia, tarp geriausiųjų.
– Pritrūko vos 0,03 sek. iki ketvirtosios pozicijos, kuri būtų kol kas geriausia Lietuvai čia, Paryžiuje. Ar labai gaila?
I.Adomavičiūtė: Pilat druską ant žaizdos (juokiasi). Gaila, žinoma. Bet toks tas sportas. Padarėme viską, ką galėjome. Tikrai nepasidavėme ir neatidavėme tos vietos. Būtų kur kas liūdniau, jei tiek būtų pritrūkę iki trečios pozicijos. Nėra daug ir dvi sekundės (iki bronzos trūko 1,8 sek., – past.), bet reikia pasidžiaugti. Tai – aukščiausio lygio varžybos ir jose galbūt dalyvauti tik vieną kartą gyvenime.
K.Kralikaitė: Daug laimėjimų čia šiandien įvyko. Aš, pavyzdžiui, nuo 2015 metų beveik visą karjerą irklavau vienvietę ir niekada nepavyko net priartėti prie graikių. Šįkart jas aplenkėme. Per vienerius metus, dar būnant ir atskirai, pavyko taip motyvuotai ir stipriai dirbti, kad sugebėjome nuo 11 vietos (pernai pasaulio čempionato, – past.) pakilti iki penktos ir atsidurti prie pat medalių. Pernai mes net nebuvome varžovėmis toms lyderėms. Jos apie mus net negalvojo. Aišku, kaip sportininkui, visada norisi laimėti, bet ir tai, kas mums pavyko per tokį trumpą laiką, manau, yra didelis laimėjimas.
– Vis dėlto girdisi iš jūsų šioks toks nusivylimas. Kaip manote, kada ateis ir tas džiaugsmas, kad esate penktos olimpinėse žaidynėse?
I.Adomavičiūtė: Mes labai tikėjome. Labai. Kad galime būti trejetuke. Ir kurį laiką buvome jame. Juokaujame dabar tarpusavyje, kad Los Andžele distanciją bus trumpesnė (1500 m, – past.), gal užteks?
K.Kralikaitė: Yra tas džiaugsmas. Jis yra. Gal tiesiog šią akimirką jaučiasi tokia tuštuma, kad atidavėme visiškai viską. Tuštuma sieloje ir kūne, kai atiduodi viską – emocijas, adrenaliną ir jėgas.
I.Adomavičiūtė: Ir nebuvo taip, kad sakytų, jog mums pasisekė, viskas labai gerai sukrito. Mes žinojome, kad galime. Rodėme gerus rezultatus ir treniruotėse, ir „Gintariniuose irkluose“. Tikrai tikėjom. Gal dėl to...
– Finale jums teko pirmasis takelis, toliausiai nuo tribūnos. Dėl to buvo lengviau, ar sunkiau?
I.Adomavičiūtė: Matėme vakar, kaip laimėjo auksą pirmajame takelyje.
K.Kralikaitė: Kaip ir sakėte, vėjas nurimo. Oras buvo toks, kad turėjai varyti visiškai iš savęs. Joks vėjas tavęs nepaneš, nepapūs. Oro sąlygos visiems buvo lygios. Kalbant apie tą pirmąjį takelį, tai gal yrininkui sunkiau jausti, kur tu esi, nes viskas – toli. Iš kitos pusės, buvome labai arti medalio. Sportininkui svarbu ir tai, kad jis būtų arti, kovoje.
– Ar jautėte, kad įelektrinote Lietuvą?
K.Kralikaitė: Jautėsi didelė vienybė. Atrodo, kad Lietuva susivienijo. Aš, pavyzdžiui, esu iš Kaišiadorių. Apie mane niekada nerašė, kol nepatekau į olimpiadą. Kaip sakant, tiek tereikia, kad apie tave parašytų (juokiasi). Suvienijome ir Kaišiadorius, ir Kauną, ir Lietuvą, ir Ameriką. Daug ir australų už mus sirgo, nes turiu daug draugų ten. Mes visą energiją skyrėme viena kitai ir irklavimui, bet jautėme tą vienybę.
– Labai techniška rungtis – pavienis irklas. Jau ir pačios užsiminėti apie kitas žaidynes, kurios 2028-aisiais vyks Los Andžele. Planuojate ateitį drauge?
I.Adomavičiūtė: O gal Kamilė nori pabandyti su dviem irklais irkluoti? Kas čia žino, gal pamatysime ją su dviem irklais?
K.Kralikaitė: Kalbant apie techniką, manau, ją labiausiai ir pamatome finiše. Kaip gali finišuoti, kai esi tobulai susiirklavęs. Tai, kiek mes pasiekėme per tuos porą sezonų – skamba, kaip ilgas laiko tarpas, bet irklavime tai mažiau nei trys mėnesiai viską sudėjus – tai yra daugiau nei gali svajoti. Reikia būti ir dėkingai, kad taip viskas susiklostė.
I.Adomavičiūtė: Turiu vaizdo įrašą telefone iš praėjusių metų, kai sėdome kartu į vieną valtį. Tai buvo, tiesiogine to žodžio prasme – tragedija (juokiasi).
– Sukotės ratu?
– Buvo ir taip (atsako choru).
– Nedrąsiai kalbate apie ateitį. Nėra aišku, ar irkluosite drauge?
I.Adomavičiūtė: Kol kas jokių planų. Apie nieką negalvojame. Reikia pasimėgauti buvimu čia, olimpiadoje. Pasimėgauti akimirka.
– Kiek metų reikia praleisti valtyje drauge, kad galėtumėte pilnai išnaudoti savo potencialą?
I.Adomavičiūtė: Nesakyčiau, kad svarbus laikas. Svarbiau – kokybė. Noras.
K.Kralikaitė: Aišku, su laiku gali mažiau galvoti valtyje. Tiesiog sėdi ir irkluoji. Mes pasiekėme labai aukštą rezultatą per turbūt trumpiausią įmanomą laiką.
I.Adomavičiūtė: Pasiruošimui turėjome 7 savaites. Kiekvieną dieną išnaudojome maksimaliai, tarsi paskutinę. Kiekvieną treniruotę darėme kaip galima geriausiai, nes žinojome, kad laiko turime labai nedaug.
K.Kralikaitė: Labai nuoširdžiai atsidavėme darbui. Tuo metu, atrodė, kad daugiau niekas nerūpėjo. Tik siekis pagauti save ir stiprėti drauge. Nebėgome ir nuo to spaudimo. Sportininkui, manau, reikia išmokti tuo džiaugtis, padrąsinti save. Atvarėme į startą ir net drebėjome, kaip norėjome jame būti. Nebėgome nuo to. Drąsiai varėme nuo pirmo yrio. Tokiu tempu, kokiu dar nesukome, tokiu startu, kokio dar neturėjome ir tokiu finišu, kokio negalvojome, kad galime. Psichologija yra labai svarbi. Ypač olimpiadoje, kuri visi žino, kad arba dabar – arba po 4-erių metų. Arba niekada.
– Gal jums lengviau, nes turėjote trumpą pasiruošimą? Negalvojote apie šį startą metų metus?
I.Adomavičiūtė: Tas mūsų pasiruošimas nebuvo toks, kad ruošėmės tik 7 savaites. Individualiai sportavome labai ilgai. Esame labai geros fizinės formos, tik kad susėdome į vieną valtį prieš 7 savaites.
– Rytoj laukia dar vienas irklavimo finalas Lietuvai. Jame pasirodys Viktorija Senkutė, su kuria abi esate sėdėjusios vienoje valtyje skirtingais karjeros momentais. Gal turite prognozę?
K.Kralikaitė: Viktorija pasiruošusi. Ji – drąsi. Šimtu procentų žinome, kad ji padarys patį geriausią savo startą. To jai ir linkime. Kas pasidžiaugtų, pasimėgautų akimirka, nes tai praeina greitai.
I.Adomavičiūtė: Visą vasarą sportavome drauge. Viktorija yra labai gerai pasiruošusi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Manau, kad rezultatas gali būti labai geras.
K.Kralikaitė: Viktorija ir Ieva (kreipiasi į komandos draugę, – past.) yra pavyzdžiai, kad gali iš savęs išspausti tiek, kiek dar niekada nespaudei – nesvarbu, ar yra aplinkinių palaikymas, ar ne. Viktorijai buvo situacija, kai ji nebebuvo reikalinga irklavimui. Nuo Ievos dalis žmonių taip pat nusisuko, kai jai buvo sunku. Bet buvo tokių, kurie liko. Esmė, kad rezultatus tu spaudi iš savo sielos, iš savęs. Sportininkas pirmiausia nori įrodyti sau. Ne kažkokiam Juozui ant sofos ar mamai. Nori įrodyti sau, kad tu esi kietas, kad tu dirbi nuo vaikystės, kad tu paaukojai savo paauglystę ir gyvenimą, gerąja to žodžio prasme, ne šiaip sau, o dėl kažko gero. Labai smagu, kai matai pavyzdžius, kurie išspaudžia iš savęs tiek, kiek, atrodo, netikėjo niekas, kad išspaus. Bet tau ir nesvarbu, kad niekas netikėjo. Svarbiausia, kad tu tikėjai savimi.
Suprasti akimirksniu
- Olimpinėse irklavimo varžybose Paryžiuje startavo 5 lietuvių įgulos.
- Dėl medalio rytoj dar kovos Viktorija Senkutė, patekusi į istorinį Lietuvai moterų vienviečių valčių finalą.
- Pavienę dvivietę valtį irkluojančios K.Kralikaitė ir I.Adomavičiūtė dramatiškame finale finišavo penktos.
- Broliai dvyniai Domantas ir Dovydas Stankūnai B finale užėmė 2 vietą. Bendroje įskaitoje jiems tai lėmė 8 poziciją ir valstybės premiją.
- Mažajame finale rytoj irkluos ir vienvietininkas Giedrius Bieliauskas.
- Didžiausios viltys sietos su pasaulio ir Europos vicečempionėmis Donata Karaliene ir Dovile Rimkute, bet jos netikėtai liko paskutinės ir savo atrankos plaukime, ir paguodoje. Galiausiai prabilta apie vieną iš sportininkių kankinusias dideles sveikatos bėdas.
Dar vieną šansą iškovoti pirmąjį medalį turėsime rytoj, kai į olimpinį finalą leisis Viktorija Senkutė.
Prieš kelerius metus senosios irklavimo federacijos nurašyta sportininkė, tuomet persėdusi ant dviračio ir netgi tapusi šalies vicečempione, sugrįžusi į valtį jau atvertė naują lapą Lietuvos istorijoje.
28-erių trakiškė – pirmoji šalies moteris, patekusi į vienviečių valčių didįjį finalą olimpiadoje.
