- Kaip dabar bėga jūsų dienos, kai nereikia anksti keltis ir eiti į darbą?, - paklausėme buvusį ilgametį Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentą A.Poviliūną.
- Kaip ir anksčiau, dienos bėga labai greitai. Šeštą valandą jau būnu atsikėlęs. Pasižiūriu pačią naujausią informaciją per televiziją, perskaitau laikraščius. Dabar rūpesčiai truputį kitokie, bet darbų netrūksta. Iš LTOK atsivežiau visą savo archyvą, pamačiau tokių dalykų, kurių ir pats negalvojau, jog turiu. Jau tris dėžes perverčiau, liko dar kelios.
Viskas labai įdomu ir tikiu, jog tie archyvai kada nors išvys dienos šviesą kaip dokumentai, kurie reikalingi Lietuvos sportui. Per tą trumpą laiką tų visų dalykų dar negalėjau sutvarkyti. Esu užsiėmęs ir naujos knygos baigimu, jos redagavimu – kartu su bendraautoriumi Aloyzu Urbonu parašėme knygą kol kas dar sąlyginiu pavadinimu „Antroji olimpinio medalio pusė“, kurioje norėjosi parodyti visą tą virtuvę, kurios, gal būt, visuomenė ir nelabai žino, tiktai jos paviršių.
Knyga daugeliu atveju yra susijusi ir su pastaraisiais Lietuvos sporto įvykiais. Niekada nenoriu įžeisti ir įskaudinti nė vieno žmogaus – man būtų nemalonu ta prasme, jog žmonės kalbėtų, kad, va, Poviliūnas yra ambicingas ar turi kažkokių nuoskaudų bei pan. Žinoma, kai kurios nuoskaudos buvo, yra ir bus, bet ne tokios, jog galėčiau įžeisti ar pažeminti kurį nors žmogų.
Be to, esu Vilniaus edukologinio universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto docentas, dirbu ketvirčiu etato su neakivaizdinio skyriaus studentais. Po ilgo darbo Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete man tai šioks toks naujas darbas, labai malonus ir įdomus. Kadangi anksčiau dirbau ir tuomečiame Kūno kultūros institute, noriu vadovybei pasiūlyti peržiūrėti neakivaizdininkų programas, kadangi laikai truputėlį keičiasi, reikia naujų vėjų.
Esu kviečiamas į įvairias mokslines konferencijas, kuriose turiu dalyvauti pagal savo naujo darbo profilį. Mano visos mintys ir darbai yra susiję su sportu. Norisi kažką gero padaryti sportui ir parodyti kai kuriuos sporto užkulisius, kuriuos aš gerai žinau, tiktai jokiu būdu neįžeisdamas ir nepažemindamas žmonių.
- Kada pasirodys jūsų naujoji knyga?
- Knygos išleidimo nenoriu skubinti, bet dabar, kai turiu ilgesnes naktis, dirbu išsijuosęs. Jeigu viskas klostys sėkmingai, gal būt, knyga gali pasirodyti dar ir šiais metais. Pastarieji sporto įvykiai Lietuvoje – tai tiktai dalis tos knygos. Yra ir politinių, analitinių dalykų.
Prisimenu ir tuos įvykius, kada politikai 2008 metais mums neleido dalyvauti Maskvos jaunimo sporto žaidynėse, kurios tada dar nesivadino olimpinėmis jaunimo sporto žaidynėmis. Viskas sutapo su mums skaudžiais birželio įvykiais.
Bet mes sugebėjome įrodyti Lietuvos politikams, jog Lietuvos jaunųjų sportininkų dalyvavimas žaidynėse, kurias globojo Tarptautinis olimpinis komitetas, yra būtinas. Mūsų sportininkai žaidynėse dalyvavo prisisegę Lietuvos emblema su juodomis juostelėmis ir jie pražygiavo per visą Lužnikų areną. Tai buvo didelis furoras visiems.
Stipriai velnių gavau ir aš, paskutiniais žodžiais per spaudą mane iškeikė tuometis Maskvos meras Jurijus Lužkovas. Bet tai nebuvo toks spaudimas, kaip dėl Donatos Rimšaitės.
Visi tie dalykai labai subtilūs ir mažai kam žinomi, kad sportas – tai didžiulė politika. Kol vardan olimpinių, pasaulio ar Europos čempionų kyla vėliavos ir grojami himnai – tol sportas ir liks politika.
Praktiškai beveik visos šalys labai stengiasi parodyti, jog jos kurioje nors srityje yra labai stiprios. Sovietų Sąjungoje buvo ta sistema, kur buvo galvojama, jog ji turi geriausius sportininkus, geriausius kosmonautus, geriausią baletą, tai mes ir geriausiai gyvenom. Tačiau gyvenimas visai nepriklauso nuo šitų dalykų.
Žmonėms buvo ir bus didžiulis moralinis pasitenkinimas, kai jie mato, jog mūsų sportininkai kažką laimi. Tačiau – tai tik paviršius. Savo knygoje noriu papasakoti apie tą atvirkštinę pusę, su kuria susiduriame ir Tarptautiniame olimpiniame komitete, kitur.
Už to medalio slypi ne tiktai didžiulės trenerių, rėmėjų, organizatorių, medikų pastangos, bet yra ir kitokių niuansų, apie kuriuos mes mažai žinome.
LTOK prezidento rinkimai – tai tik dalelytė to, apie ką kas bus rašoma knygoje. Ją noriu parodyti kiek galima atviresnę, tačiau pasikartosiu, neįskaudindamas žmonių.
- Jūsų knyga, ko gero, bus panaši į prezidento Valdo Adamkaus dienoraščius?
- Praktiškai galima sakyti, kad taip. Tiktai mudviejų truputį kitoks stilius. Knygą rašo du autoriai: bus mano ir rašytojo Aloyzo Urbono komentarai. Bus išspausdinti ir interviu su iškiliausiais žmonėmis (Valdu Adamkumi, Kazimieru Motieka, Arvydu Juozaičiu, Česlovu Juršėnu ir kitais) apie olimpinį judėjimą, asmenybes ir, be abejo, parodyta gilesnė pusė, kur sportiniame gyvenime ne viskas būna taip gražu.
Tačiau knygoje nekertu šakos, ant kurios sėdėjau, visko nenoriu atskleisti. Į tą dėmesį, kurį turi išsikovojęs sportas, lygiuojasi ir kultūra, menas, švietimas. Mano knyga bus subtili, noriu, kad žmonės mane suprastų, jog ne viskas yra tiktai paviršiuje.
Esate užimtas, o ar nuo jūsų šiandieną nenusisuko tie žmonės, su kuriais dirbote bendrą darbą?
Labai graužiuosi dėl to, kad nepavyko surasti laiko ir nesugebėjau pakviesti buvusio savo kolektyvo – LTOK direktorato žmonių, kurie atlieka pagrindinį darbą, ir su jais pabendrauti. Manau, kad artimiausiomis savaitėmis būtinai susitiksime pasišnekėti prie vyno taurės. Nesame jau tokie senyvi, kad ruoštumės iškeliauti į Anapilį, tas atsisveikinimas yra sąlyginis.
Tiems žmonėms, vadovaujamiems Vytauto Zubernio, labai noriu padėkoti už tuos darbus, kuriuos jie nuveikė. Kolektyvo žmones stengiausi išlaikyti, bet nežinojau, kaip viskas susiklostys su mūsų loterijos sistema. Ypatingai noriu susitikti su tais žmonėmis, kurie rengiasi išeiti į užtarnautą poilsį ar į kitą darbą.
Kažkada buvau pasižadėjęs, kad ir žurnalistus, su kuriais man buvo malonu bendrauti, būtinai susitiksime, jiems irgi noriu padėkoti, nes daug metų kartu bendravome. Straipsnių buvo įvairių, bet nebuvo nė vieno žurnalisto, kuris mane užgautų. Kritiką visuomet priimdavau kaip norą pasitempti, padaryti kažką geriau.
Tiesą sakant, nelabai pripažįstu dabar labai populiariųjų ryšių, nes man atrodo, kad įvaizdis turi būti daromas darbu, o ne parodant norimą už esamą.
Yra nemažai populiarių dalykų, kurie man kartais atrodo nesolidūs. Pavyzdžiui, skaitau spaudoje, kad mūsų naujajai LTOK prezidentei automobilis, kuriuo aš važinėjau, yra per didelis.
Tačiau tai buvo ne mano, o mūsų rėmėjų automobilis, skirtas reprezentacijai. Jeigu atvažiuodavo užsienio svečiai, jų negalėdavau sodinti į „Žigulius“ ar kitus menkos klasės automobilius. Tai nėra priimta. Visuomenei susidarė įspūdis, kad tokiu prabangiu automobiliu važinėjo Olimpinio komiteto prezidentas.
Dabar, kai einame vakarietišku keliu, mums reikia kitokio įvaizdžio. Nuvažiavus į užsienį, mus irgi sutinka su gero lygio automobiliais. Tačiau, manau, viskas susikratys ir bus gerai. Perlenkti lazdos į vieną ar kitą pusę nereikia. Jeigu mes patys nebūtume žiūrėję šitų dalykų, tai galėjome labai išlaidauti.
Tačiau jeigu mums rėmėjai suteikė tokį šansą – aukščiausios klasės automobilį jį panaudoti mūsų užsienio svečiams, reprezentacijai, tai mes tuo ir naudojomės.
- Ar domitės, kuo dabar gyvena Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete?
- Žinoma. Negaliu nesidomėti, kas vyksta Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete. Su naująja LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte kartu pasveikinome Valdą Adamkų, kuris lapkričio 3 d. šventė savo gimtadienį, kalbėjomės ir apie sportą. Kol kas nenoriu kištis ir dažnai rodyti Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete kol dar jie visko nesusitvarkė.
Iš antrosios sėdynės tikrai nenoriu vadovauti Lietuvos olimpiniam judėjimui. Noriu, kad suburta nauja komanda pati viską tvarkytųsi, patarimų jai, žinoma, negailėsiu.
Bendra mūsų filosofija turi išlikti. Džiaugiuosi, kad man skambina kolegos ir užsienio, jie nori su manimi ir toliau bendrauti. Man be galo malonu, kad nemažai mūsų buvusių rėmėjų irgi nori susitikti bei padėkoti už mūsų bendrą darbą.
Nepakartojamas dalykas, kai žmonės tave prisimena. Tačiau turiu ypatingai daug darbų, gal būt, netgi esu labiau užsiėmęs, nei dirbau savo tiesioginį darbą LTOK. Tačiau tokia gyvenimo formulė, nesu jaunuolis, reikia viską susidėlioti, apmąstyti, perskaityti.
Paskutiniuoju tarpsniu esu laimingas, kad manęs neužmiršta, kad galiu bendrauti su aukščiausiais valstybės vadovais, kurie mane įvertina ir kviečia į savo renginius, gimtadienius, man dedikuoja savo knygas. Matau, kad ne veltui dirbau.
Visada galvoju apie sporto ateitį, nerimauju dėl tolesnio Lietuvos sporto finansavimo, ar išliks mūsų loterijų sistema ir tie 8 proc., kurie yra skiriami sportui. Kai dabar spaudoje pasiskaitau, jog lieka tas pats sporto biudžetas, o gal ir šiek tiek netgi sumažės, tai apima nerimas.
Suprantu dabartinę gyvenimo realybę, kadangi taip buvo beveik visada. Ir toliau reikia dirbti darbą su Vyriausybe, Seimu, Finansų ministerija, su tais žmonėmis, kurie sprendžia tuos dalykus ir spręsti taip, kad sportininkams būtų kiek galima geriau.
Tiesą pasakius, valstybės vadovai turi žymiai daugiau problemų (švietimas, sveikatos apsauga, socialinės, kultūra ir t.t.), kartais pagalvoju, gal pinigų padidinti sportui ir nereikia, bet iš valstybės vadovų pozicijos ir bendros situacijos, kuri yra Lietuvoje, sportas, kaip mes jį bemylėtume ir begerbtume, yra mažiau remiamas.
- Tad ko norėtumėte, kad iš esmės pasikeistų?
- Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad iš esmės pasikeistų valstybės požiūris į sudaromas sąlygas sportuoti. Nekalbu apie užsimenamus sporto centrus, bet apskritai apie baseinus, stadionus, sporto aikšteles ir t. t. Valstybė turi ir anksčiau turėjo sudaryti sąlygas ne vien tiktai didelio meistriškumo sportininkams, bet ir masiniam sportui, žmonių sveikatai stiprinti.
Apie tai šnekame daug metų. Kadangi buvau Prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus visuomeninis patarėjas, tai mano asmeninė klaida buvo ta, jog jų nesugebėjau įtikinti, kad iš esmės reikėtų spręsti tas problemas. Suprantu valstybės vadovus: jie tą žinojo.
Bet jiems reikėjo ne tiktai pasakyti, jog reikėtų to ir to, bet paimti ir suorganizuoti bendrus susitikimus su mūsų Vyriausybe, ministerijomis ir konkrečiai viską įrašyti į kažkokius nutarimus, jog būtent tada ir tada turi būti pastatytas vienas ar kitas sporto kompleksas.
Negaliu sakyti, kad dabar stovima nulio vietoje. Ne. Kyla ir nauji sporto objektai, plaukimo baseinai. Tačiau ne taip greitai, kaip mes norėtume, kaip aš bent pats to asmeniškai norėčiau. Iš vaikų išauga didelio meistriškumo sportininkai.
Kai jaunas vaikas pamato tuos rezultatus, kurie pasiekiami per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, jis irgi nori sportuoti bei užaugti toks, kaip tie didieji mūsų čempionai.
