„Žinau, kad palaikyti rinktinės į čempionatą Slovakijoje važiuos nemaža dalis tų, kurie patys žaidė Europos pirmenybėse 1998-aisiais. Deja, aš pats negalėsiu dėl darbų klube“, – pridūrė buvęs rinktinės įžaidėjas.
Jis jau ketverius metus iš eilės dirba aukščiausio lygio rankinio varžybose – EHF Čempionų lygoje. Iš pradžių į elitą išvedęs Suomijos miestelio Ryhimekio „Cocks“ ekipą, dabar G.Savukynas antrus metus treniruoja ambicingą Zaporožės „Motor“ klubą Ukrainoje, šiuo metu užimantį 6 vietą grupėje ir pretenduojantį į kitą rankinio Čempionų lygos etapą.
Pats G.Savukynas prieš 24-erius metus buvo rezultatyviausias žaidėjas Lietuvos rinktinėje Europos čempionate – kartu su Daliumi Rasikevičiumi pelnė po 21 įvartį. Lietuviai tada, prieš metus planetos pirmenybėse finišavę 10-ti, Europoje užėmė 9 vietą. Tai išlieka aukščiausiais pasiekimais Lietuvos rankinio istorijoje.
Vėliau sekė ilga, net ketvirčio amžiaus pertrauka, kurią nutraukti bandė ir pats G.Savukynas, vadovavęs Lietuvos rinktinei 2009-2014 metais. Ko pritrūkdavo, kiek kainuotų aukščiausio lygio rankinio klubas Lietuvoje ir ką mūsų rinktinei reiškia Aidenas Malašinskas, vedantis į pergales ir „Motor“ klubą – G.Savukyno interviu su 15min.
– Pradėkime nuo Zaporožės – kokia tai vieta?
– Nėra tai įspūdingo grožio miestas, toks labiau industrinis – daug gamyklų, pramonės, darbininkų. Bet sportą Zaporožė itin myli. Rankinis ten turi gilias tradicijas ir yra matęs didžių pergalių. Prieš vyrų rankinio komandą „Motor“ Zaporožėje buvo labai stipri moterų ekipa tokiu pačiu pavadinimu, kuri laimėjo Europos taurę (2001 metais, – past.).
1983-iaisiais Europos taurę laimėjo ir vyrų ZTR klubas. Zaporožė tikrai yra Ukrainos rankinio lopšys.
– Ir dabar jūsų treniruojamas „Motor“ žaidžia aukščiausiame lygyje – rankinio Čempionų lygoje. Turbūt mėgaujatės?
– Profesiniu požiūriu terpė tikrai aukšto lygio. Komanda – ambicinga, su ambicingais tikslais. Vadovybė tikrai labai daug prie to prisideda.
Klubo savininkas, visos „Motor Sich“ gamyklos prezidentas Viačeslavas Boguslajevas pats yra buvęs rankininkas, palaiko sportą ir tik jo dėka Ukrainoje yra aukščiausio lygio rankinis.
– Ar galėtų panašaus lygio rankinio klubas susikurti Lietuvoje? Kokio biudžeto tam reikėtų?
– Susikurti galėtų visur, bet tam reikia entuziastų, truputį dėl rankinio pamišusių žmonių, kurie ir patys dirbtų, ir finansais tokiame lygyje padėtų. Turėjau patirtį šiek tiek žemesniame lygyje, Suomijos klube (2016-2020 m. G.Savukynas treniravo Ryhimekio „Cocks“, – past.). Ten klubas – pusiau profesionalus, bet dvejus metus žaidėme Čempionų lygos grupių etape. Vienas verslininkas išlaiko komandą, neišlaidauja, renka adekvačius žaidėjus, trenerius, kad komanda būtų konkurencinga. Tai irgi vieno žmogaus ambicija.
Jeigu Lietuvoje atsirastų toks žmogus, kuriam prie dūšios būtų ši, arba kita – ne taip svarbu, sporto šaka – tuomet toks klubas galėtų susikurti. Kiek pinigų reikėtų? Manau, be 3-4 mln. eurų Čempionų lygoje nelabai yra ką veikti. Aišku, rankinio Čempionų lygoje klubų yra visokiausių. Pavyzdžiui, PSG biudžetas – 17 mln. eurų. Tai dvigubai daugiau nei bet kurio kito Prancūzijos klubo. Rankinio grandai – tiek „Kiel“, tiek „Barcelona“ – turi apie 10-12 mln. eurų. Kiti šiek tiek mažiau, bet su 3-4 mln., manau, jau būtų galima kažką nuveikti.
– Nusikelkime į praėjusį tūkstantmetį. Buvote vienas tų pirmųjų, pravėrusių pasaulio ir Europos čempionatų duris. Kartu su Daliumi Rasikevičiumi buvote rezultatyviausi rinktinėje 1998-ųjų pirmenybėse (pelnė po 21 įvartį, – past.). Ką prisimenate?
– 1998-aisiais Italijoje jau buvome labiau patyrę, jei lygintume su pasaulio čempionatu, prieš metus vykusiu Japonijoje. Tuomet į traukinį įšokome pirmą kartą, viskas buvo nauja. Vien kelionė į Japoniją buvo įspūdinga, kaip premija, į tokią tolimą šalį. Daug dalykų mus ten nustebino, visiškai kitokios kultūros šalis. Išlipome iš autobuso prie viešbučio ir visi žmonės nusilenkė beveik iki žemės. Mes dairomės vienas į kitą, nesuprantame, ką dabar mums daryti (juokiasi).
Užėmėme 10 vietą pasaulyje. Tai vis dar geriausia, kas yra nutikę Lietuvos rankiniui ir būtų labai smagu, jei kažkada pasikartotų.
Į Italiją jau vykome pamatę paties aukščiausio lygio, metais labiau patyrę. Aišku, to parako šiek tiek jau buvome ragavę ir su Kauno „Granitu“, kurio pagrindas tuo metu sudarydavo rinktinę ir su kuriuo kasmet žaisdavome Čempionų taurėje. Pamenu, pirmose rungtynėse sužaidėme lygiosiomis (20:20, – past.) su Prancūzija. Sukūrėme sensaciją, nes prancūzai buvo 1995-ųjų pasaulio čempionai. Vėliau ir vokiečiams tik dviem įvarčiais pralaimėjome (18:20, – past.).
Įsimintiniausios turbūt paskutinės rungtynės su čekais dėl 9 vietos. Iš pradžių atrodė, kad laimėsime lengvai, bet galiausiai prireikė net dviejų pratęsimų, kad nugalėtume (38:36, – past.).
– Tame čempionate užėmėte 9 vietą. Prieš tai planetos pirmenybėse – dešimtą. Tikrai aukšti pasiekimai, bet kito čempionato Lietuvos rankiniui teko laukti net 25-erius metus. Kodėl?
– Sudėtingas klausimas. Manau, kad 1997-ųjų ir 1998-ųjų čempionatams didelę sėkmės įtaką turėjo tai, kad didžioji komandos dalis ilgą laiką žaidė kartu. Mūsų branduolys „Granite“ rungtyniavo drauge nuo 1990-91 metų. Buvo tas pats braižas, tas pats treneris (olimpinis čempionas Valdemaras Novickis, – past.).
Šiandien Lietuvoje tokio, atraminio, klubo neturime. Dauguma žaidėjų žaidžia skirtingose ekipose, o treneriai rinktinėje neturi tiek laiko, kad subalansuotų komandą per tas trumpalaikes stovyklas. Skiriasi ir žaidėjų fizinis pasiruošimas, ir taktikos įpročiai. Šiandien aukščiausio lygio klubuose žaidžia turbūt tik (Aidenas) Malašinskas, (Jonas) Truchanovičius ir (Gerdas) Babarskas. Tai irgi turi įtakos.
– Ir pats treniravote rinktinę šešerius metus, ne sykį trūko labai nedaug. Ar tai, kad galiausiai pavyko, gali padėti Lietuvos rankiniui įsitvirtinti tarp stipriausių komandų Europoje?
– Mes tikrai ne vieną kartą buvome labai arti patekimo į čempionatą. Sakyčiau, smulkių detalių vis pritrūkdavo, kad įveiktume tą paskutinį laiptelį. Smagu, kad kažkuriai kartai, kažkuriuo etapu tai galiausiai pavyko. Džiugu, kad Lietuvos rankinis laikosi. Yra čempionatas, iš kurio žaidėjai išvažiuoja į užsienį, ne į paskutinius klubus ir ten užsikabina.
Norėtųsi, kad daugiau lietuvių žaistų Čempionų lygos ar vedančiuose Vokietijos, Prancūzijos klubuose. Kol kas tokių yra vienetai, bet prisimenant mūsų istoriją, po tų čempionatų 1997 ir 1998 metais, mes visi pasirašėme sutartis su užsienio klubais. Arba gavome pasiūlymus. Ir ne po vieną.
Rinktinės žaidėjams tikrai atsiveria galimybės. Jei jiems pavyktų pritraukti aukštesnio lygio klubų dėmesį ir į juos patekti – mūsų rinktinė nuo to būtų tik stipresnė. Žiūrint į ateitį, šis čempionatas tikrai gali tapti tuo tramplinu – tiek populiarumui Lietuvoje, tiek pačių žaidėjų ateičiai.
– Ar gali rinktinė nustebinti šiame Europos čempionate?
– Bus sunku. Žaidėjams tai bus debiutas tokiame lygyje. Automatiškai tai reiškia, kad silpnų varžovų mums nebus. Atrankos varžybose tokių vis tiek pasitaiko. Čia nebus. Kita vertus, prieš kelerius metus namuose esame nugalėję ir tuos pačius norvegus. Tai tikrai motyvuoja.
Šiame čempionate norvegai dalyvaus su didžiulėmis ambicijomis laimėti medalius. Nežinau, kiek šansų žaisdami su jais mes turėsime. Rusai irgi turi pakankamai stabilų, gero lygio čempionatą bei neblogų žaidėjų užsienyje. Bet, manau, juos galima gaudyti, juolab, kad tai bus pats pirmas mačas.
Realiausias varžovas, kurį galima nugalėti – Slovakija, bet ji žais namuose. Slovakai bus motyvuoti, tiesa, esame su jais žaidę atrankoje ir ne sykį juos įveikę. Manau, su slovakais ir rusais žaisti galima, o su norvegais bus sunku (atsidūsta).
– Ryškiausią mūsų žaidėją, rinktinės lyderį Aideną Malašinską kasdien matote treniruotėse Zaporožėje. Kiek jis svarbus rinktinei?
– Jeigu palygintume su krepšiniu, tai jis būtų kaip Šarūnas Jasikevičius žaidėjo laikais. Tai yra rinktinės galva, įžaidėjas. Jis ima kamuolį į rankas, vadovauja, kartais gal net per daug tos iniciatyvos imasi, norėdamas spręsti reikalus vienas. Kartais pavyksta, kartais sudega.
Aišku, vienas galva sienos nepramuši, bet jei pavyks organizuoti visus, komanda judės taip, kaip nori treneris – Aidenas tikrai gali ir pats daug įmesti, ir komandai vadovauti. Mano galva, įžaidėjui nėra būtina pelnyti daug įvarčių, svarbiausia, kad pavyktų vadovauti komandai, visi būtų įsukti ir vykdytų trenerių nurodymus, sumanymus.
Prieš čempionatą „Motor“ pratęsė sutartį su Aidenu dar dvejiems metams. Manau, ir jam dėl to ramiau, stabiliau. Naują sutartį jis gavo ne dėl gražių akių ar gražios šukuosenos – jis tikrai svarbus sraigtas mūsų klubo žaidime. Ir Lietuvos rinktinei nuostabu turėti tokį žaidėją, kuris vos ne kiekvieną savaitę daro tvarką Čempionų lygos rungtynėse.
– Kitam jūsų auklėtiniui Zaporožėje, Jonui Truchanovičiui, sudalyvauti čempionate nepavyks dėl traumos...
– Liūdna... Liūdna ir kalbėti, ir žiūrėti. Jis tiesiog dega noru, pilnas motyvacijos. Šalia Aideno ir Gerdo jis būtų vienas pagrindinių variklių, motyvatorių ir lyderių, kuris gali užvesti rinktinę ir jai padėti. Ypatingai gynyboje. Nesuklysiu pasakydamas, kad Lietuvoje jis yra geriausias gynėjas ir net visoje Europoje yra vienas iš stipriausių.
Klausimas yra kaip jį vėl pastatyti ant kojų, kad jis vėl galėtų tęsti savo rankininko karjerą. Pajungti yra geriausi medikai ne tik Lietuvoje ir Ukrainoje, bet ir Europoje. Bet šiuo metu situacija yra liūdna.
