Gyvenimo sportą atrado atsitiktinai ir vos spėjo į pradedančiųjų amžiaus limitą
Marijos likimą lėmė į mokyklą netikėtai užsukusi meninės gimnastikos trenerė, kviesdama mergaites išbandyti tada dar mažai kam Lietuvoje girdėtą sportą: „Tuo metu meninės gimnastikos sportininkes buvau mačiusi tik kelis kartus per televizorių, mažai apie šį sportą žinojau. Tačiau vos jį išbandžiusi, pajutau stiprią trauką. Nors mama visiškai neplanavo manęs išleisti į sportą, nuo pat pradžių labai palaikė. Ir kai nuėjau į pirmąją treniruotę – mano nuomonė visiškai nepasikeitė. Būdama salėje akimirksniu supratau – man čia patiks.“
Marija teigia, kad pagal dabartinius standartus pradėjo sportuoti gana vėlai. „Šiais laikais pradėjus meninę gimnastiką nuo aštuonerių metų neįmanoma kalbėti apie jokius profesionalius pasiekimus. Dabar ypač vertinamas įrankių valdymo sudėtingumas, todėl sportuoti reikia pradėti dar ankstyvoje vaikystėje ir tinkamu lygiu įvaldyti techniką. Tėvai mergaites į treniruotes atveda labai anksti, 4–5 metų, o Rusijoje ir Baltarusijoje, kur ši sporto šaka labiausiai pažengusi – kone su sauskelnėmis, tikrai beprotiškai anksti,“ – vaizdingu palyginimu pasidalijo pašnekovė.
Pradėjusi mėgėjiškai, vėliau išbandžiusi ir kitą sporto šaką – šokius su gimnastikos elementais, Marija nusprendė, kad jos širdis priklauso tik meninei gimnastikai ir būdama vienuolikmetė pradėjo treniruotis profesionaliai pas trenerę Tatjaną Maziną.
Nuo mažens disciplinuotą mergaitę aplenkė paauglystės krizė
Buvusi gimnastė pasakoja, kad dažnai 12–13 metų amžiaus meninę gimnastiką lankančias mergaites aplanko vadinamoji sporto krizė, o tuo pat metu – ir stiprus noras palikti šį sportą. Visgi Marija to išvengė. „Kadangi aš pradėjau sportuoti vėliau, paauglystės krizė mane apėjo. Iš tiesų net būdama maža mergaitė jau buvau linkusi į discipliną, o sportas šią mano savybę tik dar labiau įtvirtino. Paauglystėje lengvai atsispirdavau pagundoms ilgai vaikščioti prekybos centruose ar sėdėti kavinėse su draugėmis. Vietoje to treniruodavausi. Siekdama sutaupyti kiekvieną minutę, namų darbus darydavau iškart, kai tik juos užduodavo, ir pakeliui į treniruotes ar varžybas, na o artimiausios draugės žinodavo – Marija negali, Marija sportuoja, susitiksime sekmadienį,“ – šypsosi pašnekovė.
Nors dėl įtemptų treniruočių mergaitė praleido daug švenčių ar progų, to nesigaili ir sako, kad tik išnaudodama laiką efektyviausiai, galėjo pasiekti aukštų rezultatų: „Mano dienotvarkė visada buvo labai įtempta. Iš ryto mokykla, po mokyklos – trijų-keturių valandų treniruotės šešis kartus per savaitę, po treniruočių – namų darbai ir ruošimasis anksti miegoti, nes nuo ryto vėl ta pati rutina. Paskutiniais sportinės karjeros metais, kai rimtai treniruodavausi bei dalyvavau varžybose, taip pat pradėjau dirbti ir trenere. Kai pagalvoju dabar, kaip viską suspėdavau ir suplanuodavau, net pati savimi stebiuosi – atrodo neįmanoma! Tiesa, nei paauglystėje, nei dabar neturiu laiko Facebook ar Instagram skrolinimui, bet tuo tik džiaugiuosi.“
Artimo žmogaus netektis nesutrukdė toliau siekti aukštų rezultatų
Marijai įpusėjus sporto karjerą, įvyko tragedija – nuo sunkios vėžio formos 2014 m. mirė merginos pirmoji trenerė T.Mazina. „Trenerei vėžį nustatė 2013 m., man tada buvo 17 metų, pats treniravimosi įkarštis... Mane ši žinia išties labai sukrėtė, emociškai buvo be galo sunku ją priimti, Tatjana man buvo ne tik trenerė, bet ir labai artimas žmogus.
Pamenu tą periodą kaip labai intensyvų ir emociškai sunkų. Prieš metus, 2012-aisiais, jau buvau pakviesta į Lietuvos rinktinę ruoštis Europos čempionatui, kur atstovavau meninės gimnastikos grupinių pratimų komandą. Beveik metus treniravausi pas Sigitą Mackonienę ir Rasą Židonienę, o netrukus klastinga liga pasiglemžė mano pirmąją trenerę,“ – skaudžiais prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Marija pabrėžia, kad pirmosios trenerės T.Mazinos atsidavimas darbui ją labai įkvėpė ir juo žavisi iki pat šiol: „Po pirmos operacijos mano trenerė sugrįžo į darbą ir dar apie pusę metų treniravo mažas mergaites! Tai, ką ji parodė, galiu apibūdinti kaip didžiulį atsidavimą ir meilę šiai profesijai – iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Tai labai reta ir kilnu.“
Buvusi profesionali sportininkė priduria, kad savo pirmąją trenerę prisimins visą gyvenimą ir dėl to, kad tai buvo vienintelis žmogus, suteikęs jai šansą siekti savo svajonės: „Jei ne mano pirmoji trenerė, apskritai nebūtų mano sportinės karjeros, nes niekas nenorėtų priimti vienuolikmetės mergaitės, atėjusios iš mėgėjiško lygio, treniruoti profesionaliai. O ji padarė išimtį ir patikėjo manimi. Kai susirgo, sakė, kad privalau tęsti treniruotes su Sigita Mackoniene ir siekti dar aukštesnių rezultatą. Už tą suteiktą šansą ir beribį tikėjimą visąlaik jai būsiu dėkinga.“
Jau paauglystėje tvirtai žinojo, kokią profesiją rinksis užaugusi
Lietuvos nacionalinės rinktinės narė M.Gardiuk pabrėžė, kad nors daugiausiai ruošėsi individualiems pasirodymams, treniruotės vykdavo gausioje mergaičių apsuptyje. Visgi pašnekovė teigia, kad intrigų niekada nejautė ir pati nekurstė, nes dar nuo paauglystės trenerės S.Mackonienės buvo mokoma gerbti konkurentes: „Žinojau, kad viskas priklauso nuo manęs, todėl svarbiausia gerai atlikti savo darbą, o vėliau teisėjai sprendžia, kokius įvertinimus rašyti. Nors ne su visomis komandos mergaitėmis tapome geriausiomis draugėmis, visas jas gerbiau ir palaikiau gerus santykius. Man buvo svarbiausia telkti dėmesį į savo treniruotes, ne į apkalbas ar intrigų kurstymą. Trenerė mus mokė rodyti gerą pavyzdį jaunesnėms merginoms – juk jos mumyse ieško autoritetų, tai dar labiau skatino išlaikyti savo pamatines vertybes.“
M.Gardiuk dar ankstyvoje paauglystėje svajojo, kad užaugus ir pati taps trenere. Šis noras nepasikeitė ir mergina 2018 m. pradėjo dirbti trenere, o 2020 m. atidarė savo meninės gimnastikos klubą „MG Gymnastics“, kuriame veda grupines ir individualias treniruotes 4–9 metų mergaitėms. Paklausus, ar nebuvo baisu atidaryti verslą pandemijos laikotarpiu, meninės gimnastikos trenerė atsako, kad geresnio laiko, ko gero, ir nebūtų sulaukusi: „Taip, dabar yra pandeminiai laikai, tačiau juk bet kada yra sunku pradėti naują veiklą – nesvarbu, pandemija ar ne pandemija. Mintis įkurti savo klubą galvoje kirbėjo porą metų, nenorėjau daugiau atidėlioti. Tvirtai tikiu, kad sėkmė šypsosi tik tiems, kurie nebijo, bando ir daro, todėl išdrįsau priimti šią riziką.“
Treniruojamos mergaitės mokosi ne tik pratimų, bet ir ugdo psichologinį atsparumą
Trenerė dalijasi patarimais, kaip savo treniruojamoms mergaitėms padeda išsiugdyti ir palaikyti psichologinį atsparumą: „Pirmiausia stengiuosi akcentuoti, kad save lyginti su kitomis – ne tik žalinga, bet ir neefektyvu. Reikia lyginti pačią save su savimi – kokia tu buvai vakar, prieš savaitę, mėnesį. Kiekvieną dieną stengtis būti geresne už save pačią. Visos mergaitės yra skirtingos ir kiekviena turi savo privalumų, savo trūkumų. Todėl pirmiausia būtina nugalėti pačią save.“
Daugkartinė Lietuvos meninės gimnastikos grupinių pratimų čempione pridūrė, kad sporte, kaip ir gyvenime, labai svarbu išlikti sąžiningai sau: „Savo ugdytinėms sakau, kad jei kažkur giliai širdyje jaučia, kad nepadarė taip, kaip reikia, bet vis tiek bando save įtikinti, kad viskas gerai – tai kaip yla iš maišo išlįs per varžybas. Todėl siekiant išvengti nusivylimų, reikia visada treniruotis tam šimtu procentų atsidavus, neieškoti sau pasiteisinimų ir neapgaudinėti savęs, tik tada galėsi jaustis padariusi viską, ką galėjai“.
Paskutiniaisiais karjeros metais sportininkei prireikė profesionalios psichologo pagalbos
Prisimindama save, sportininkę, Marija teigia, kad visiškai išvengti psichologinio palūžimo nepavyko: „Buvo tokių momentų, kai turėjau visus šansus užimti aukščiausias vietas Lietuvos čempionate ir išsikovoti kelialapį į Europos ar pasaulio čempionatą. Bet dėl savo pačios klaidų, padarytų per varžybas, tiesiog netekau tų galimybių. Dažnai nesugebėdavau to ramiai išgyventi – kaltindavau save ir būdavau labai pikta ant savęs. Būdavo graudu, jausdavausi pavedusi savo trenerę, kuri manimi tikėjo, kuri įdėjo daug pastangų ir štai – man nepavyko.“
Kiti sunkūs laikotarpiai, kaip teigė pašnekovė, būdavo tada, kai mergina patirdavo traumas – net kelis kartus susilaužė pėdą: „Labiausiai skaudindavo tai, kad traumas patyriau būtent tada, kai jaučiausi įgavusi pačią geriausią sportinę formą. Prieš akis laukdavo labai daug svarbių startų, bet sėdėdama su gipsu supranti, kad apie bet kokias varžybas gali pamiršti, net sunku savarankiškai be ramentų į kitą kambarį nueiti... Visgi manau, kad kiekvienas toks išbandymas yra mums duotas ne šiaip sau, turime iš to pasimokyti, pergalvoti elgesį. Gali būti, kad kažką tuo metu darome ne taip, kažką būtina keisti.“ Marija juokiasi, kad net su gipsu ir ramentais ateidavo į salę treniruotis su įrankiais tam, kad palaikytų tuo metu kiek įmanoma geresnę bendrą fizinę formą.
M.Gardiuk neslepė, kad savo karjeros pabaigoje nebesugebėdavo susiimti ir kreipėsi intensyvios pagalbos į psichologą: „Supratau, kad man neužtenka mano turimo psichologinio pasiruošimo, greičiausiai nemoku tinkamai nusiteikti varžyboms. Per varžybas svarbu gebėti būti čia ir dabar, „nenukeliauti“ mintimis į svarstymus pavyks ar nepavyks, kas bus, kokią vietą užimsiu, kaip pasisekė ar nepasisekė praeitą kartą. Mano atrastas psichologas man iš tiesų labai padėjo su tuo nerimu ir visų detalių pergalvojimu kovoti. Manau, atradusi anksčiau šią pagalbą, būčiau pasiekusi dar geresnių rezultatų. Apmaudu, kad Lietuvoje šia tema vis dar paplitęs iškreiptas požiūris ir labai daug sportininkų gėdijasi kreiptis pagalbos.“
Buvusi gimnastė teigė, kad nors išgyveno sunkių momentų savo sportinėje karjeroje, niekada nebuvo kilusi mintis mesti meninę gimnastiką, o užsispyrimas, pasak jos, atsipirko ir padėjo įgyti itin vertingų patirčių.
Lietuvė Italijoje vykusioje stovykloje dirbo kartu su pasaulinio garso žvaigžde
Marija Gardiuk yra viena iš nedaugelio lietuvių sportininkų, dirbusių tarptautinėse meninės gimnastikos stovyklose. Pirmąkart mergina pravedė meninės gimnastikos treniruotę Italijoje, kai jai tebuvo 23-eji: „Man, kaip gimnastei ir pradedančiajai trenerei, pasisekė bendradarbiauti su Italijos meninės gimnastikos klubu „Estense Otello Putinati“ Feraros mieste. Džiaugiuosi, kad turėjau progą pamatyti, kaip treniruojasi gimnastės viename stipriausių Italijos klubų, apsikeisti patirtimi bei pasimokyti iš puikių trenerių.“
Kaip įvardija Marija, kita išskirtinė patirtis jos gyvenime buvo vienos savaitės treniruočių vedimas tarptautinėje klubo „Arteritmica di Tarquinia“ stovykloje Tarkvinijos mieste Italijoje, kurioje treniruotes vedė ir daugkartinis meninės gimnastikos čempionas iš Rusijos Aleksandras Buklovas. Nors lietuvės vardas Italijoje buvo mažai kam žinomas, į stovyklą atvyko būrys įvairaus amžiaus susidomėjusių gimnasčių, kurios aktyviai dalyvavo Marijos vedamose treniruotėse.
„Labai džiaugiuosi, kad tik pabaigusi sportininkės karjerą ir pradėjusi trenerės turėjau tokią ypatingą ir unikalią patirtį. Mane į didelio masto stovyklą, į kurią atvyko mergaitės iš Italijos, Švedijos, Kanados ir kitų šalių, pakvietė aktyvus Italijos lietuvis Donatas Atkočiūnas ir Italijos trenerė Arriana Girardi. Jaučiausi labai pagerbta ir įvertinta, sulaukusi tokio pakvietimo, taip pat labai pradžiugino ir miesto mero padėka už nuopelnus dėl sporto plėtojimo,“ – pasakojo M. Gardiuk.
Pašnekovė šypsosi, kad nors meninę gimnastiką laiko išskirtinai merginų sporto šaka, pamačiusi, kaip grakščiai pratimus atlieka Rusijos čempionas A.Buklovas, sulaužė savo įsitikinimą: „Tai, kaip jis valdo įrankį, yra fantastika – be galo aukštas lygis. Buvau priblokšta jo profesionalumo – tiek kaip sportininko, tiek kaip trenerio.“
Taip pat meninės gimnastikos trenerei nusišypsojo sėkmė savo patirtimi pasidalyti ir su Romos „Tupone Ritmica Tuscolana“ klubo sportininkėmis: „Kai vedžiau šią vienos dienos stovyklą, puikiai atsimenu, laikas praskriejo tiesiog žaibiškai. Į treniruotę atėjusios mergaitės gėrė kiekvieną mano žodį – jų akyse mačiau didžiulį norą perimti mano žinias ir atkartoti kiekvieną judesį. Ir visai nesvarbu, koks mergaitės sporto lygis – pradedančioji ar pažengusi, visos jos buvo tokios užsidegusios! Man, kaip trenerei, su susidomėjusiais vaikais dirbti smagiausia – tada daug lengviau užsimezga abipusis ryšys, greičiau pasiekiami rezultatai, o ir treniruočių mergaitės laukia kaip švenčių.“
Meninė gimnastikos populiarumas Lietuvoje iš lėto auga, bet be tėvų finansavimo – nieko nebūtų
Palygindama požiūrį į meninę gimnastiką Lietuvoje ir užsienyje, Marija atsidūsta, kad kitose šalyse, kur šis sportas yra vertinamas, sudaromos kur kas geresnės sąlygos treniruotis: „Kai vedžiau treniruotes Tarkvinijoje, net ir mažame 16 000 gyventojų kurortiniame mieste prie jūros, mes turėjome kuo puikiausią, labai erdvią sporto salę aukštomis lubomis, su dviem dideliais kilimais. Galėjome ten treniruotis kada tik norime – ir ryte, ir vakare. Šios sąlygos yra geresnės negu tos, kurias turime Vilniuje. Nors tai Lietuvos sostinė, neturime bazės, kurioje galėtume pastoviai sportuoti ar salės, atitinkančios visus standartus. Tenka ieškoti salių paprastose mokyklose, kuriose galime sportuoti tik konkrečiu ir trumpu nustatytu laiku, tarp krepšinio ir kitų treniruočių... Manau, kad tai yra didelė problema ir į ją valstybė turėtų atkreipti dėmesį.“
Nepaisant to, kad tinkamų sąlygų sportininkėms dar trūksta, Marija patikina, kad meninės gimnastikos žinomumas Lietuvoje pamažu didėja. Tam didelę įtaką, pašnekovės teigimu, daro legendinė buvusi gimnastikos čempionė Dalia Kutkaitė, kuri prieš kelerius metus grįžo į Lietuvą su tikslu atgaivinti šį sportą. „Kai tik pradėjau sportuoti, manęs dažnai klausė, kas čia per sportas, kas ta meninė gimnastika, ar dar tokia yra? Dabar situacija, nors ir po truputį, gerėja – prie to stipriai prisidėjo Dalios Kutkaitės kiekvienais metais organizuojami turnyrai, į kuriuos atvažiuoja pasaulinio lygio gimnastikos žvaigždės, o jų pasirodymais, primenančiais nedidelį spektaklį, žavisi žiūrovai. Taip publika atranda ir įsimyli šio sporto grožį ir pamato, kokia tai išskirtinė sporto šaka ir kokio didelio meistriškumo reikalauja.“
Tuo pačiu pašnekovė pasidžiaugia augančiais Lietuvos meninės gimnastikos sportininkų pasiekimais – Lietuvos jaunių pratimų rinktinė 2017 m. užėmė šeštą vietą Europos čempionate, o 2019 m. – penktą vietą viename iš finalų jaunimo pasaulio čempionate. Visgi čia Marija atkreipia dėmesį dar į vieną probleminį klausimą: „Nors lietuvių pasiekimų šioje sporto šakoje daugėja, deja, viskas laikosi tik dėl tėvų iniciatyvos ir finansavimo. Jei ne tėvų materialinis palaikymas – nieko ir nebūtų. Iš valstybės neturime ne tik elementarių sąlygų treniruotis tiek, kiek norime, bet ir tinkamo finansavimo.“
Marija svajoja, kad meninės gimnastikos perspektyvas ir grožį atrastų kuo daugiau lietuvių
Profesionali trenerė mano, kad meninė gimnastika turėtų populiarėti tarp mergaičių dar labiau ir pateikia argumentus, kodėl: „Manau, kad ši sporto šaka Lietuvoje tikrai turėtų susilaukti daugiau dėmesio. Ji ypač naudinga mažoms mergaitėms, nes lavina laikyseną, lankstumą, padeda ugdyti gerus įpročius, discipliną ir prisijaukinti sveiką gyvenimo būdą. O ir kiekvienas meninės gimnastikos pasirodymas – kaip mažas spektaklis. Jam kuriamas įvaizdis, siuvami labai gražūs kostiumėliai, todėl mergaitės gali pasijausti ne tik sportininkės, bet ir savotiškos aktorės, tuo pat metu – nugalėti scenos baimę, ugdyti pasitikėjimą savimi.“
Marija pasakojo, kad šią vasarą Italijos lietuvio D.Atkočiūno iniciatyva buvo planuojama dar viena meninės gimnastikos stovykla Italijoje, tačiau dėl pasaulinės viruso pandemijos ji greičiausiai bus atšaukta, dėl ko lietuvei apmaudu. Visgi Marija tiki, kad šis kruopščiai planuotas renginys, jungiantis Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimo tiltus, įvyks kitais metais ir džiaugiasi, kad į internetinę erdvę laikinai perkeltos treniruotės pamažu grįžta į sales. „Mano svajonės dabar labai žemiškos. Noriu, kad kuo greičiau pasibaigtų pandemija, kad daugiau nebereikėtų treniruotis nuotoliniu būdu, o varžybos vyktų su žiūrovais – juk jų palaikymas sportininkams yra toks svarbus! Taip pat noriu tobulėti kaip trenerė, vystyti savo klubo veiklą, atrasti naujų talentų ir padėti mergaitėms siekti aukštų rezultatų. Esu įsitikinusi, kad meninė gimnastika nusipelnė būti žinoma ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, todėl ir toliau stengsiuosi prisidėti prie jos sklaidos ir populiarinimo,“ – pokalbį užbaigė profesionali trenerė ir Lietuvos grupinių pratimų čempionė M.Gardiuk.
