Po nepriklausomybės atkūrimo kuklesnį medalių kraitį Lietuva surinko tik 1996-aisiais metais, kai Atlantoje iškovojo vienintelę bronzą.
Tuomet paskutinę olimpiados dieną vienintelį medalį į mūsų taupyklę įdėjo krepšinio rinktinė.
Ilgai savojo apdovanojimo Lietuva laukė ir šią vasarą. Šiuolaikinės penkiakovės žvaigždė L.Asadauskaitė tautą pradžiugino tuomet, kai iki uždarymo buvo likusios vos trys dienos.
„Tai yra visos Lietuvos medalis, – iš karto po sidabrinio finišo kalbėjo sportininkė. – Mačiau, kaip šio medalio laukė visa šalis.“
Olimpinės žaidynės | Sportininkai | Iš viso | Vieta | |||
---|---|---|---|---|---|---|
1992 Barselona | 47 | 1 | 0 | 1 | 2 | 34 |
1996 Atlanta | 61 | 0 | 0 | 1 | 1 | 71 |
2000 Sidnėjus | 61 | 2 | 0 | 3 | 5 | 33 |
2004 Atėnai | 59 | 1 | 2 | 0 | 3 | 45 |
2008 Pekinas | 71 | 0 | 3 | 2 | 5 | 56 |
2012 Londonas | 62 | 2 | 0 | 3 | 5 | 33 |
2016 Rio de Žaneiras | 67 | 0 | 1 | 3 | 4 | 64 |
2020 Tokijas | 42 | 0 | 1 | 0 | 1 | 77* |
Panašiai Japonijos sostinėje vykusias batalijas įvertino ir LTOK vadovė D.Gudzinevičiūtė.
Jai ši olimpiada buvo jau devintoji. Legendinė šaulė ir 2000-ųjų olimpinė čempionė yra dalyvavusi penkiose tokiose šventėse kaip sportininkė ir po du sykius į vasaros ir žiemos olimpines žaidynes vyko kaip LTOK vadovė.
„Šios žaidynės tikrai buvo kitokios. Ir ne tik dėl tų griežtų reikalavimų, ribojimų ir tuščių tribūnų. Žinoma, buvome išgelbėti nuo kamščių, stumdymosi eilėse, bet sportininkai jautė žiūrovų trūkumą. Iš kitos pusės galima paklausti ir Lauros – ar jai tas medalis bent kiek mažiau vertingas, nes buvo iškovotas stadione be žiūrovų? Visi sportininkai suvažiavo, stengėsi, atidavė visas jėgas didžiulėje konkurencinėje kovoje. Visi prisimins šias žaidynes kaip išskirtines, bet svarbiausia, kad jos įvyko. Galvojant apie sportininkus, tai yra svarbiausias dalykas“, – pokalbį su 15min pradėjo LTOK prezidentė.
– Kaip vertinate Lietuvos pasirodymą?
– Tikiuosi, kad tai bus olimpinės žaidynės – pamoka. Rezultatus galiu vertinti tik matydama pasiekimų lentelę ir kalbėdama su sportininkais. Mes neplanuojam rezultatų ir negalime už juos atsakyti. Sportininkų planuojamas vietas, kurias vėliau tvirtina LTOK vykdomasis komitetas, numatome ne mes, o sporto šakų federacijos. Taip yra todėl, kad nuo 2017-ųjų mes neruošiame sportininkų, prisidedame prie finansavimo, bet nesame atsakingi už jų pasirengimą. Nuo to laiko viskas atiduota į vienas – federacijų – rankas.
Mes neplanuojam rezultatų ir negalime už juos atsakyti. Sportininkų planuojamas vietas, kurias vėliau tvirtina LTOK vykdomasis komitetas, numatome ne mes, o sporto šakų federacijos.
Visgi matome, koks yra atgarsis visuomenėje, pamatėme, kaip Lietuva laukia tų medalių. Dėl šių priežasčių, manau, kad požiūris, jog tai, kad valstybė visiškai nedalyvauja sportininkų rengime, yra neteisingas. Apie tai jau kalbame senokai. Manau, jog tai turėtų būti daroma kooperuotomis lėšomis, geriausias sportininkas privalo gauti viską, ko nusipelnė, kad galėtų ramiai ir kryptingai ruoštis. Juk olimpinių žaidynių dalyviai yra pavyzdys visiems kitiems sportuojantiems mėgėjams, vidutinio lygio sportininkams ir pan.
Taip, mes neturime tiek medalių, kiek norėtume. Lygiai taip pat neturime kažkur apie 20 sportininkų, kurie galėjo būti šiose žaidynėse, jei atrankos varžybos būtų išlikusios nepakitusios. Tai yra praradimas – tiek mums, tiek patiems sportininkams, smūgis jų motyvacijai.
– Vienas sidabro apdovanojimas nėra tas laimikių skaičius, apie kurį Lietuva svajojo prieš šias olimpines žaidynes. Jeigu ne paslaptis, kiek medalininkų tikėjotės jūs?
– Apie tai galiu pasakyti tik savo asmeninę nuomonę, kaip žmogus, kuris labai ilgai yra sporte ir bendrauja su sportininkais, žino jų problemas. Puikiai žinojau, kokios yra motyvuotos mūsų irkluotojos merginos Donata Karalienė ir Milda Valčiukaitė, kaip sunkiai dirbo ir troško medalio Andrius Gudžius, kaip visa tauta tikėjo Danu Rapšiu. Laura Asadauskaitę pažįstu labai seniai, ji visada buvo mano viena didžiausių favoričių. Jos medalis – lauktas ir tikėtas. Visi šie išvardinti sportininkai galėjo taikytis į apdovanojimus, bet ne visada pavyksta taip, kaip planavai...
– Kiek šiuos kuklius rezultatus lėmė bendra mūsų sporto situacija, apie kurią kalbama vis garsiau, ir kiek prie to prisidėjo pandemija?
– Pandemija stipriai pareguliavo visus planus, bet nuo to bendras medalių skaičius nesumažėja. Sportininkų skaičius taip pat nesumažėjo. Galime pažiūrėti į estus ir latvius – jų pasiekimai tik išaugo. Vadinasi, kai kuriems vartai kaip tik atsivėrė. Pavyzdžiui, olimpinė vicečempionė Laura kaip tik neslepia, jog tie papildomi metai jai išėjo į naudą. Panašiai kalbėjo ir pernai ligoninėje ilgai gulėjęs Mindaugas Griškonis. Jei ne tie papildomi metai, jo galbūt išvis nebūtume matę Tokijuje. Vieniems padėjo, kitiems – pakenkė, bet pasakyti, kad tai buvo pagrindinis veiksnys negalime. Visada lyginamės su latviais ir estais. Jie pasitempė, nors sportininkų abi šalys netgi turėjo mažiau nei Rio de Žaneire.
– Ar buvo lietuvių sportininkų, kurie maloniai nustebino?
– Negaliu sakyti, kad kažkas nustebino, noriu labiau kalbėti apie sportininkų nusiteikimą ir startus, kurie pradžiugino. Neišmanau kiekvienos sporto šakos techninių niuansų, tad nuo ekspertinės nuomonės susilaikysiu. Visgi maloni yra septinta Livetos Jasiūnaitės pozicija, trekininkių Miglės Marozaitės ir Simonos Krupeckaitės užimta penktoji vieta ar M.Griškonio šeštas rezultatas.
– Medalių kraitis šiemet nėra toks, kokio tikėtasi ir laukta, tad apie šalies sporto skaudulius buvo kalbama vis garsiau net olimpinėms žaidynėms nepasibaigus. Ko reikia, kad situacija pasikeistų ir po trijų metų Paryžiuje turėtume daugiau progų džiaugtis ir didžiuotis?
– Jau buvome susitikę su švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene, daug bendravau su pačiais sportininkais. Esame organizacija, kuri daugiausiai bendrauja sportininkais. Per šią olimpiadą sulaukėme iš tiesų daug skambučių, šnekamės, vienijamės. Sugrįžę iš karto imsimės darbų ir bursimės. Turime naują sporto federacijų sąjungos prezidentą Darių Šalugą, kuris labai nori permainų, daug bendraujame su savivaldybių atstovais, sportininkai taip pat pradėjo vis garsiau kalbėti. Nuomonių yra daug, bet dabar ką galime padaryti – burtis į vieną organizaciją vienu svarbiausių prioritetų iškeliant medicinos klausimą. Nors laiko nėra daug, tikiu, kad galime pasitempti. Jei tai sugebėtume, Paryžius atrodytų visai kitaip.
– Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas kolegai iš DELFI Aurimui Kuckailiui duotame interviu brėžė išvis niūrią prognozę apie tai, jog ateityje džiaugsimės, jei olimpinėse žaidynėse turėsime ir dešimt atletų. Kaip vertinate šiuos specialisto žodžius?
– Jei situacija nesikeis, nutikti gali visko. Tai susiję su visa finansavimo sistema. Kai kurie sportininkai gauna tik mūsų lėšas pagal įvykdytus kriterijus, o federacijos dėl vienokių ar kitų priežasčių nepadeda ir nepalaiko. Tai nėra gerai. Būtinas valstybės koordinavimas, mūsų prisidėjimas taip pat svarbus. Reikia žiūrėti ir į didžiąsias šalis. Mokslas, medicina, rekomendacijos, testavimai – be viso to šiuolaikinis sportas tiesiog yra neįmanomas.
– Kai kurie mūsų sportininkai į šalies sporto skaudulius dūrė iš karto po nesėkmingų savo startų. Ar nėra tai tiesiog bandymas pasiteisinti, nukreipiant atsakomybę nuo savo pečių?
– Galiu prisiminti ir save, kai dar sportavau. Po nepavykusio starto tau skauda visaip – tiek fiziškai, tiek emociškai. Bandai tiek sau, tiek žurnalistams atsakyti į klausimą, kodėl taip nutiko. Iš viešųjų ryšių pozicijos teisingiausiai būtų sakyti: „Va, susidirbau...“. Bet taip nebūna. Bandai ieškoti atsakymų ir kartais tie pasiteisinimai skamba keistai.
Visgi, žmonėms, kurie niekada nebuvo sporte, visa tai suprasti yra sunku. Tik praėjus kiek daugiau laiko tu gali kažką pasverti: galbūt kažkokia neišgydyta trauma, galbūt trūko pasirengimo.
Įsivaizduokit, jeigu Laura būtų nelaimėjusi medalio ir pasakiusi, jog sausį ir vasarį negalėjo treniruotis, nes Vilniaus baseinas buvo uždarytas. O taip galėjo būti...
Taigi tie pasiteisinimai ne visada yra tokie, kaip jie iš karto po finišo nuskamba. Sportininkų nekaltinu – jie stengiasi paaiškinti, bet dėl streso ir kitų panašių priežasčių to gal nepavyksta padaryti tinkamai ir sklandžiai. Reikia suvokti, kad įtampa čia yra didžiulė – ruoštasi ne ketverius ar penkerius metus, o visą gyvenimą. Kai nepavyksta, klausimų labai daug ir ne visada lengva surasti atsakymus.
Kai nepavyksta, klausimų labai daug ir ne visada lengva surasti atsakymus.
– Jums tai jau yra devintos olimpinės žaidynės, tad turite su kuo palyginti – ar japonams pavyko susidoroti su tais organizaciniais iššūkiais pandemijos fone? Taip pat ar galima šias olimpines žaidynes vadinti geriausiomis istorijoje?
– Aš, kaip IOC narė, su organizacinėmis kliūtimis tikrai nesusidūriau – viskas dirbo kaip laikrodis. Visgi mūsų misijos vadovai Einius Petkus ir Agnė Vanagienė to paties pasakyti negalėtų. Jie tikrai susidūrė su biurokratiniais sunkumais, kai atsakymo į klausimus tiesiog nebūdavo. Paprastas pavyzdys, prieš kelionę namo japonai prašo vieno neigiamų testų dokumento, o Lietuvos institucijoms reikia visai kito sertifikato. Mūsų atstovai tikrai turėjo įvairių problemų, nors sportininkai ir treneriai kartais irgi ne viską apskaičiuoja, tad buvo ir tokių atvejų, kai teko problemas spręsti paskutinę minutę. Visgi, mano galva, tiek japonai, tiek mūsų delegacija su tais organizaciniais rūpesčiais susitvarkė gana gerai.
– Ar IOC nariams suvaržymų buvo mažiau nei likusiems olimpiados dalyviams?
– Aš kiekvieną dieną priduodu savo seilių testą, taip kaip ir kiti olimpiniame kaimelyje. Lygiai taip pat 14 dienų negalėjau niekur išeiti, net aplankyti kolegų, kuris yra už 300 metrų. Buvau uždaryta IOC viešbutyje ir galėjau vykti tik į tuos objektus, kurie įtraukti į manąjį veiksmų planą. Šiose olimpinėse žaidynėse visi nacionaliniai komitetai neturėjo papildomų akreditacijų, jokių panašių privilegijų neturėjo ir IOC nariai. Valstybių vadovų atvykimas į Japoniją taip pat buvo stipriai apribotas, galbūt dėl to neturėjome ir savo šalies svarbiausių asmenų.