Šveicarų komandai Dzūkijos miškuose pirmadienį šiek tiek po 15 val. teko leistis prieš savo norą – danguje susidarius skrydžiui netinkamiems debesims, be to, vėjas nešė Baltarusijos, kurios erdvė nebuvo atverta varžybų dalyviams, link. Jau būdami ant žemės oreiviai, kuriems meistriškai pavyko prasmukti į Lietuvą per tarpą tarp Rusijos ir Baltarusijos, negailėjo gerų žodžių mūsų šalies gamtai ir ant žemės sutiktiems paslaugiems kolegoms.
Tragiška patirtis Baltarusijoje
Varžybų dalyviai – 15 komandų po du pilotus iš Austrijos, JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos (kai kurioms šalims atstovavo po du-tris ekipas) – startavo Torunėje šeštadienio, rugpjūčio 21-osios vakarą.
Balionų judėjimą buvo galima sekti internete realiu laiku, tad besidomintieji šiuo sportu ištisas valandas (mat varžybos trunka kelias dienas) stebėjo, kaip sekasi sportininkams.
Didžiumą komandų vėjas iš Lenkijos šiaurinės dalies nunešė vakarų, vėliau – pietvakarių kryptimi (Vokietijos ir Šveicarijos ar Prancūzijos link).
Trys komandos – amerikiečų, austrų ir lenkų – buvo priverstos nusileisti prie Ukrainos sienos, mat šios šalies, kaip ir Rusijos, Baltarusijos, Islandijos bei Maltos, oro erdvė nebuvo atverta šių varžybų dalyviams.
Beje, pagrindinis JAV ekipos pilotas Markas Sullivanas turi tragiškos patirties iš šių kraštų. 1995 m. vykusioje Gordono Bennetto taurėje jis su dabar jau mirusiu sportininku Davidu Levinu įskrido į Baltarusijos teritoriją.
Du kartu besivaržę ir ten pat atsidūrę jų tautiečiai žuvo nukritę, šios šalies kariuomenei apšaudžius jų balioną. Dar vienas amerikiečių pilotų duetas nusileido baltarusių reikalavimu, M.Sullivanas ir D.Levinas analogiškam nurodymui nepakluso, bet prieš tragediją nusileido savo noru, mat oro sąlygos nebeleido tęsti skrydžio. Jie dar buvo sulaikyti kaip patekę į Baltarusijos teritoriją be vizų.
Debesys sutiko nedraugiškai
Lietuvos oreivių akys buvo nukreiptos į du balionus – prancūzų ir šveicarų, kurie skrido mūsų šalies kryptimi. Pirmieji nusileido visai prie pat sienos, už 300 km nuo starto vietos ir galutinėje įskaitoje liko 12-i.
Trečiajai šveicarų komandai pavyko pataikyti į vadinamąjį Baltijos šalių / Kaliningrado koridorių (organizatorių teigimu, antriems per varžybų istoriją) – Lietuvos-Lenkijos sienos ruožą. Iš pradžių jie skrido šiaurėn ir atrodė, kad, išvengę Rusijos bei Baltarusijos oro erdvės, galės sėkmingai tęsti varžybas.
Bet netrukus jų kryptis pasisuko į vakarus, tad oreiviai, nerizikuodami įskristi į Baltarusiją, nusileido Dzūkijos miškuose.
Jau vėliau oreiviai pasakojo (šveicarai šiame įraše kalba nuo maždaug 2 min.), kad naktį prieš tai svarstė, ar aukščiau ieškoti greitesnio vėjo ir nusileisti dieną, ar leistis žemyn, prilėtėti ir ieškoti geros vietos nusileisti.
Atrodė, kad gali pavykti pagauti rytų vėją, todėl pilotai ėmė aukštėti ir džiaugėsi nelengvai (mat buvo sunku balioną išlaikyti stabiliai, kad skristų reikiama kryptimi) prasmukę Lietuvon.
Bet jų planus tęsti skrydį sugriovė konvekciniai debesys. Jie susidaro, kai vasarą nuo įšilusio Žemės paviršiaus įšyla oras, jo tankis sumažėja, todėl šiltas oras kyla viršun, o šaltesnis ir tankesnis leidžiasi žemyn. Šiltas ir drėgnas oras kildamas vėsta, todėl vandens garai kondensuojasi, sudarydami kamuolinius debesis. Skristi per juos su dujų balionu negalima.
Todėl, vos ištrūkę iš debesies, šveicarai nusprendė leistis pirmoje tinkamoje vietoje. Kadangi jie jau buvo virš Dzūkijos nacionalinio parko, aplink driekėsi didžiulis miškas. Leistis teko tarp kiek rečiau augančių medžių – jaunuolyne. „Buvo kietas nusileidimas, bet saugus“, – prisiminė antrasis šveicarų pilotas Balthasaras Wicki.
Sportininkai negalėjo patikėti, kad jų žemės komanda, visą laiką sekusi iš paskos, sugebėjo juos surasti tokioje vietoje ir jau po kelių minučių pasirodyti.
Pastarajai padėjo Lietuvos oreiviai. Jie, sekę balionų judėjimą ir pamatę, kad šveicarai kirto sieną, iškart juos pasveikino ir pasiūlė pagalbą. Pilotai paprašė informacijos apie vėjo kryptį ir greitį įvairiuose aukščiuose. Pora pilotų pamatavo ir nusiuntė prašomus duomenis, kiti sutiko žemės komandą ir pasišovė jiems padėti.
Oreiviai vilniečiai dar pranešė šveicarams, kad vakare sostinėje planuojamas daugiau nei 10 balionų pakilimas. Šie atsakė, kad tikisi prisijungti. Bet šio plano taip ir nepavyko įgyvendinti.
Balioną supakavo studentai
Vytautas Rudžianskas, vienas iš šveicarams padėjusių pilotų, ryte bevažiuodamas į darbą prisiminė, kad vyksta varžybos. Telefono programėlėje pamatęs, kad šveicarai jau pasiekė Lazdijus, patraukė į Merkinę ir ten sutiko jų žemės komandą.
Oreiviai prisėdo kavinėje pasikalbėti. Tuo metu balionas lėtai slinko virš galvų. Netrukus vienas iš pilotų paskambino žemės komandai, tad lietuviui teko pasidalinti patarimais.
Jis nieko paguodžiančio negalėjo pasakyti, mat tinkamų vietų nusileisti aplink vargiai buvo galima rasti, o priekyje laukė dar blogiau – Čepkelių raistas ir Baltarusija.
„Sako: aišku, bandysim gal patabaluoti dar naktį, o rytoj turėtų papūsti į šiaurę, – sportininkus citavo portalo 15min pašnekovas. – OK, sakau, važiuoju darban, jei kas – skambinkit.
Ir patraukiau Alytaus link. Bet po valandėlės paskambino, sako, viskas, nusileidom į mišką, reikia pagalbos. Klausiu: kokios? Emergency services or people (angl. skubios pagalbos ar žmonių)? Jie: people, just hands (angl. žmonių, tik rankų).“
V. Rudžianskas dar suspėjo šį pagalbos prašymą paskelbti oreivių grupėje socialiniame tinkle „Facebook“ ir nuskubėjo pas šveicarus. Bet pagalbos jiems jau nebereikėjo – nusileidimo vietoj jau buvo pilna botanikos studentų iš Vilniaus universiteto, kurie ten atlieka praktiką.
Gausi kompanija netruko supakuoti balioną. Sportininkai su savo komanda ir pagalbininku lietuviu galėjo grįžti į Merkinę.
Jau iš ten per tiesioginę transliaciją varžybų kanale „Facebook“ šveicarai džiaugėsi tokiu sutikimu nusileidus. Jiems buvo sunku patikėti, kad iškart sulaukė žemės komandos ir buvo sutikti kolegų pilotų, tarp kurių buvo net Nemunaičio oreivių klubo vadovas Gintaras Šurkus.
Nors rezultatu – 399,65 km – šveicarai nebuvo itin patenkinti, jie džiaugėsi jaudinančiomis varžybomis, o ypač – tuo, kad pavyko per palyginti siaurą tarpą tarp dviejų „neleistinų“ valstybių prasmukti į Lietuvą.
Jie negailėjo pagyrų Lietuvai. „Nuostabi, neįtikėtina šalis, lyg kitas pasaulis. Nuostabus kraštovaizdis – lygumos, upės, didžiulis miškas… Mes priblokšti. Tikrai verta apsilankyti!“, – iš svečių lūpų liejosi komplimentai.
Yra dalyvavę ir lietuviai
Nors „lietuviškųjų“ šveicarų (iš viso jų šaliai atstovavo trys komandos) pasiektas rezultatas nedžiugino - jis ne tik kelis kartus trumpesnis ne tik už rekordą, bet ir gerokai atsilieka nuo įprasto gero šių varžybų rezultato, jie užėmė 8 vietą. Dauguma kitų komandų nusileido ir anksčiau, ir arčiau starto vietos.
Varžybos dar nesibaigė - antradienio popietę tebeskrido trys balionai. Lyderiaujanti viena iš Prancūzijos komandų ore praleido daugiau nei 2 dienas ir 16 valandų, nuo starto vietos ji nutolo daugiau nei 1,1 tūkst. km.
Gordono Bennetto taurė yra bene žinomiausios, įdomiausios ir turbūt sunkiausios balionų varžybos, taip pavadintos JAV milijonieriaus, spaudos magnato ir sportininko garbei.
Jų dalyviai turi nuskristi be nusileidimo kaip įmanoma toliau, matuojant tiesią liniją nuo starto vietos. Faktiškai nuskristas atstumas ir sugaištas laikas neturi reikšmės.
Kaip tik tokios lenktynės, kurias finansavo minėtas turtuolis, buvo surengtos 1906 m. Tąmet iš Paryžiaus Tiuilri rūmų sodų pakilo 16 balionų.
Kadangi šiose varžybose skrendama dujų, o ne daugeliui įprastais karšto oro balionais, pilotai gali įveikti šimtus kilometrų, perskristi ne vieną valstybę ir ore praleisti keletą dienų.
Šios varžybos suburia geriausius planetos dujinių balionų pilotus (jie skrenda komandomis po du), tad yra ir oficialus dujinių balionų pasaulio čempionatas.
Jose yra dalyvavę ir lietuviai – patyręs karšto oro balionų pilotas Robertas Komža su sūnumi Laurynu.
2016-aisiais per varžybas beveik 20 valandų ankštame krepšyje praleidę oreiviai pasiekė iškart tris Lietuvos rekordus skrendant dujiniu balionu – skrydžio trukmės, ilgio ir aukščio.
