Netikėtą žinią apie 32-ejų R.Navardausko karjeros pabaigą ketvirtadienio vakarą paskelbė Prancūzijos laikraštis „La Provence“.
„Praradau malonumą“, – Prancūzijos laikraščiui teigė R.Navardauskas.
Iš Kvėdarnos, kurioje gyvena 1,5 tūkst. žmonių, kilęs ir Šilalėje, turinčioje vos keturiskart daugiau gyventojų, dviračių sportą pamilęs R.Navardauskas stebisi labai greitai pasklidusia žinia apie karjeros pabaigą.
Dviratininkas neatmeta, kad ateityje pasigailės šio sprendimo, tačiau visus „gal“ jis kelia į ateitį, gyvendamas dabartimi, kur svarbiausia jam – žmona Gabrielė ir birželį gimęs pirmagimis Herkus.
„Dabar sportą primažinsiu, o ką atneš kiti metai negali žinoti. Dabar daugiau laiko skirsiu šeimai, o kas bus po trijų mėnesių... Mūsų mažylis paaugs, daugiau laiko turėsiu treniruotėms, gal netgi ir ta forma po poilsio bus geresnė. Gal būsiu stipresnis, kai treniruosiuosi pats ir rezultatai pradės gerėti. Kas čia žino. Reikia tiesiog sportuoti, prižiūrėti save ir niekada nepasiduoti“, – 15min sakė sportininkas.
Tačiau dabar dėl artimiausių gyvenimo planų R.Navardauskas galvos nesuka ir juokiasi – kaip krepšininkai ar futbolininkai ant vinies kabina savo sportinius batelius, taip jis ant sienos bent jau kuriam laikui pakabino dviratį.
„Angliškai kažkur taip ir buvo parašyta: „Navardauskas hang up bicycle“ (liet. – Navardauskas pakabino dviratį)“, – juokėsi dviratininkas.
Pokalbyje su 15min pasaulio čempionato prizininkas prisiminė pradžią dviračių sporte, negailėjo gerų žodžių pirmajam treneriui, įvardijo svarbiausią karjeros pergalę ir atskleidė sieksiąs dar labiau įsitraukti į dviračių sporto federacijos veiklą.
– Ramūnai, prisiminkite, kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su dviračiu.
– Pirma pažintis buvo įdomi. Į šį sportą mane atvedė geriausias vaikystės draugas, su kuriuo dar iki šiol bendraujame. Aš, kaip ir kiti vaikai, pirmiausia atėjau šiaip pabandyti, bet prilipo. Sportavome su draugu iki pat jaunių grupės, nuo 10-ties iki maždaug 17-18 metų. Paskui mūsų gyvenimo keliai išsiskyrė – jis išėjo studijuoti, kurti šeimą, o aš toliau sportavau, studijavau ir tai mane atvedė link profesionalios karjeros, o jį – link gražios ir gausios šeimos.
Svarbiausi R.Navardausko karjeros pasiekimai
- 2015 m. pasaulio čempionato grupinių lenktynių bronza;
- Septyniskart Lietuvos čempionas (2007, 2011, 2012, 2014, 2015, 2016, 2019 m.);
- 2013 m. „Giro d'Italia“ lenktynių 11 etapo nugalėtojas;
- 2014 m. „Tour de France“ lenktynių 19 etapo nugalėtojas;
- Geriausias 2015 m. Lietuvos sportininkas.
– 2007-aisiais, būdamas vos 19-os, tapote Lietuvos čempionu. Ar tada ir supratote, kad per karjerą galite pasiekti daug?
– Oi, ne. Karjera yra lyg skendimas: murkdaisi, murkdaisi, murkdaisi, kartą pasiseka, įkvepi oro, bet toliau murkdaisi. Ta karjera buvo labai permaininga. Daug kartų buvau su labai gerais žmonėmis, turėjau geras sąlygas, bet buvo, kad sąlygos suprastėdavo. Siekti karjeros nėra lengva, tai – sudėtinga. Tai kainavo daug kantrybės, buvo ir minčių mesti sportą. Praktiškai kiekvieną rudenį norėdavosi mesti sportą, bet surasdavau jėgų ir būdavo gaila ilgų darbo metų, treniruočių, įdėtų pastangų. Norėdavosi pažiūrėti, ką atneš nauji metai. Po truputį man ir sekdavosi, dažnai aplink būdavo geri žmonės, kurie man padėdavo, o tai ir privedė prie rezultatų, o jie – prie gerų komandų.
Karjera yra lyg skendimas: murkdaisi, murkdaisi, murkdaisi, kartą pasiseka, įkvepi oro, bet toliau murkdaisi.
– Jūsų pirmasis treneris Kęstutis Česaitis yra sakęs, kad pirmoje treniruotėje buvote „smulkutis lyg šiaudelis“. Kiek šis treneris prisidėjo, kad „šiaudelis“ taptų pasaulio čempionato prizininku?
– Gal dėl to, kad jis man buvo pirmasis, bet jis buvo vienas geriausių mano trenerių. Kaip bebūtų juokinga, jis vienintelis iš tokio mažo, nepabijokime to žodžio, kaimo kasmet sugeba surinkti jaunuolius, nuvažiuoja į Lietuvos lygio varžybas ir varžosi su Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio sportininkais, dažnai net nuskina pergales įvairiose amžiaus grupėse. Tai tikrai talentingas treneris ir jį reikėtų vertinti labiau.
O aš pats stengiuosi su juo palaikyti kuo geresnius santykius. Jis visada padeda, yra geras, nuoširdus ir šiltas žmogus. Gal tai tuos vaikus ir traukia, kad iš tokio mažo kaimo susirenka sportininkai, jauni žmonės. Jis nemeta to sporto, stengiasi būti geru treneriu, o galiausiai išlieka šilti santykiai.
Tas treneris turi kažkokio žavesio, kad tie vaikai lieka sportuoti, stengiasi atiduoti visas savo jėgas, sugeba pasiekti rezultatų ir išauga neblogi sportininkai. Aišku, kai vaikai pasirenka savo gyvenimo kelius ateityje, čia jau nuo pačių vaikų priklauso, bet pats treneris turi gerą sistemą, moka bendrauti su vaikais. Tų sportininkų yra ir daugiau, ne vien aš, kurie buvo didelės žvaigždės Lietuvos lygiu, bet gal pasikeisdavo asmeniniai prioritetai, ar gyvenimas taip susiklostė, kad baigdavo sportuoti.
Pas Česaitį tikrai užauga neblogi sportininkai. Iš tokio mažo miestelio sugeba išsirinkti sportininkus, juos išvežti į užsienį, surinkti į stovyklas. Tokiems vaikams leidžia pamatyti pasaulį, pamatyti, kas vyksta toli nuo Lietuvos. Pasikeičia jų pasaulėžiūra, tad net ir tie, kurie nepasiekia aukšto lygio sporte, jie gauna teigiamų dalykų iš trenerio.
Tas treneris turi kažkokio žavesio, kad tie vaikai lieka sportuoti.
– Pirmaisiais karjeros metais atstovavote mažesnėms komandoms, o profesionalu tapote 2011 m. Kiek pasikeitė jūsų karjera perėjus į „Garmin-Cervelo“ komandą, ar tai ir buvo pirmas kartas, kai gavote geras sąlygas?
– Net ir pačiame aukščiausiame lygyje gali turėti ir labai geras, ir netinkamas sąlygas. Ta komanda tikrai buvo „top“ ir čia klausimų nekyla, nes turėjome ir geriausius dviračius, ir geriausias detales. Juokinga istorija, kad pati komanda atsisakė rėmėjų dėl to, jog jų detalės buvo blogos, veikė nekokybiškai, tai pati komanda po dviejų mėnesių nutraukė kontraktą ir nupirko „Shimano“ detales sportininkams, kad jie siektų rezultatų. Komanda pasiaukojo dėl sportininkų. Važiavau su pasaulio čempionu, su buvusiais pasaulio čempionais, man ten buvo aukščiausias karjeros taškas, bent jau tuo momentu. O prieš tai buvo gal žemesnio lygio komandos, bet turėjau geras sąlygas tobulėti. Gal mažiau pinigų, prastesnis aptarnavimas, bet sąlygos man asmeniškai visą laiką buvo geros.
R.Navardausko profesionalios komandos
- 2011-2016 m. „Garmin-Cervelo“
- 2017-2018 m. „Bahrain-Merida“
- 2019-2020 m. „Delko-Marseille Provence“
– 2012-aisiais pirmą kartą dalyvavote olimpinėse žaidynėse. Tai, ko gero, buvo svajonės išsipildymas?
– Man didesnė svajonė buvo tapti profesionalu. Kai esi profesionalas ir važiuoji varžybose, visos jos yra netoli to olimpinio jausmo. Jeigu esi pravažiavęs „Tour de France“, tai yra tolygu olimpiadai. Kai jau nuvykau į olimpiadą, tuo momentu gal net jaučiausi nuvargęs po sezono. Bandžiau pasiekti geriausią rezultatą, bet kaip bebūtų, kai esi susikoncentravęs vien tik į varžybas, paties olimpinio malonumo nepajunti.
Dviratininkai iš šios pusės yra nuskriausti. Olimpinių žaidynių atidaryme dalyvauti nė negalime, nes jau kitą dieną vyksta varžybos, o kadangi jos vyksta taip anksti, už savaitės-dviejų mūsų jau laukia kitos varžybos ir olimpiados uždarymo irgi nepamatome. Turime išvažiuoti ir dalyvauti kitur. Olimpiada man buvo maloni, patiko, bet labai norėjau pajausti tą jausmą, pabūti su olimpiečiais, susipažinti su visais, pamatyti kitų varžybas. Gal tada ir per savo varžybas būčiau labiau pajautęs tą vadinamą „kaifą“. Man buvo taip, kad atvažiavau, padariau darbą ir išvažiavau.
R.Navardausko pasirodymai olimpinėse žaidynėse
- 2012 m. Londono olimpinės žaidynės: 21 vieta asmeninėse lenktynėse ir 59 vieta grupinėse lenktynėse;
- 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės: 35 vieta grupinėse lenktynėse.
– Važiavote ir Rio de Žaneiro olimpiadoje. Ar esate patenkintas savo olimpiniais pasiekimais, ar galvojate, kad galėjote pasiekti daugiau?
– Gal Londone tikėjausi daugiau, nes įsivaizdavau, kad į tokius kalnus galėčiau kilti geriau ir pasiekti geresnių rezultatų. Rio de Žaneire tikėjausi prastesnių rezultatų. Net nelabai tikėjausi pabaigti lenktynes, nes ten buvo didesni kalnai, bet pabaigiau. Ir Ignatas Konovalovas man padėjo, motyvavo ir padėjo per pačias lenktynes. Aišku, visada norisi geriau, norisi geresnių rezultatų, bet olimpiada yra aukšto lygio varžybos. Jose visą laiką netrūksta kalnų, o mes, lietuviai, esame dideli žmonės ir tie kalnai mums kiša koją. Bet, aišku, gal ne man, o kažkuriam kitam pasiseks ir pamatysime olimpinėse žaidynėse lietuvį, kuris pasieks labai aukštus rezultatus.
– 2012-aisiais vilkėjote rožinius marškinėlius „Giro d'Italia“ lenktynėse (rožinius marškinėlius gauna dviračių lenktynių bendros įskaitos lyderis – aut.). To dar nepavyko pakartoti jokiam kitam lietuviui. Koks buvo jausmas sulaukti tiek dėmesio ir būti pagrindine tų lenktynių žvaigžde?
– Iš tikrųjų keistas jausmas. Nesupratau, kas vyksta. Buvau jaunas ir dabar, kai pasižiūriu atgal suprantu, kad gal galėjau daugiau naudos sau išpešti. Tuo momentu gal buvau per daug santūrus, jaučiausi to nevertas. Bet kaip bebūtų, pirmiausia man tai buvo stimulas. Jaučiausi stipriai, gerai, ir žiūrint atgal man kortos susidėliojo taip, kad pasisekė apsivilkti tuos rožinius marškinėlius. Apsakyti to jausmo neįmanoma.
Tai dar buvo tik pati „Giro d'Italia“ pradžia, vyksta tik pati skaičiavimo pradžia, nežinai, kur yra tikrieji lyderiai, tad labai sunku susivokti, kas pirmauja ir kas ne. Tai buvo permainingas laikotarpis. Tik vakare pavyko suvokti, ką tai reiškia, kai sulaukiau daug skambučių, sveikinimų. Tai buvo keistas jausmas, net negalėčiau jo perduoti.
– 2013-aisiais laimėjote „Giro d'Italia“, o 2014-aisiais „Tour de France“ etapą. Kas tai – labiau sėkmė, ar didelio įdirbio rezultatas?
– Keli dalykai susidėjo. Buvo ir techninė dalis, kad mes, lietuviai, esame pajėgūs, stiprūs ir galime atakuoti, mėgstame atakuoti, tai mūsų įgimti dalykai. O „Giro d'Italia“ varžybose dažnai reikia pabėgti nuo grupės. Tose lenktynėse man pavyko pabėgti su didele grupe. Buvo nuspėjama, kad nuo visos grupės pabėgs grupelė dviratininkų ir niekas nesivys. Tiesiog reikėjo papulti su tinkamais žmonėmis, pabėgti nuo grupės, o jau kaip finalas susiklostys priklauso nuo sportininkų. Man pasisekė, kad pabėgau su grupe, o pabaigoje jaučiausi neblogai ir galėjau taktikuoti. Galima sakyti, kad laimėjau labiau galva, o ne sveikata ar stiprumu.
O per „Tour de France“ buvo kosmosas. Aš savimi netikėjau, buvo ir priešistorė prieš visa tai. Tos lenktynės buvo tokios, kad daug kilometrų, nedaug kalnų. Turėjo būti sprinto etapas, bet susiklostė viskas taip, kad likus aštuoniems kilometrams buvo mažas kalniukas, į kurį komanda sudėjo visas jėgas, kad aš atakuočiau ir bandyčiau pabėgti. Dažniausiai būna, kad aš esu tas, kuris padeda, o tada pamačiau, kokia yra reikšmė tos komandinės pagalbos. Pavyko atitrūkti nuo grupės, jie nespėjo manęs pasivyti iki finišo ir sugebėjau laimėti etapą. Šitą pergalę gal net galiu vadinti aukščiausiu savo karjeros pasiekimu.
| Lenktynės | 2011 m. | 2012 m. | 2013 m. | 2014 m. | 2015 m. | 2016 m. |
|---|---|---|---|---|---|---|
| „Giro d'Italia“ | - | 137 | 87 | - | - | 122 |
| „Tour de France“ | 157 | - | 120 | 141 | 143 | 134 |
– O 2015 m. laimėtą pasaulio čempionatą bronzą turbūt laikote svarbiausiu apdovanojimu?
– Taip, teisingai pasakėte, kad svarbiausias apdovanojimas. Pergalė yra pergalė, bet kai pasaulio čempionate sugebi pasiekti rezultatą arti pirmų vietų, tai yra gyvenimą keičiantis dalykas. Pasaulio čempionatus žiūri ne tik dviračių entuziastai, bet ir mėgėjai, kurie tik kartais pažiūri dviračių sportą. Dėmesio gavau daug, mano vardas iškilo dar aukščiau ir turėjau kelerius metus, kai man tikrai sekėsi. Net pats netikėjau. Gal nesimatė per šalmą, bet kai prariedėjau liniją užimdamas trečiąją vietą, tai ir ašarą nubraukiau, nes tikrai nesitikėjau, kad kada nors man tai pavyks.
– Tais pačiais metais buvote išrinktas ir geriausiu Lietuvos sportininku. Ar galima sakyti, kad tai – geriausi jūsų karjeros metai?
– Sakyčiau, kad geriausi buvo visi treji – 2013, 2014 ir 2015 m. Gal netgi 2012 m. Kai laimi pirmas profesionalų varžybas, tai pasijaučia proveržis, pradedi tikėti savimi, viskas yra daug aiškiau ir nenusileidi kitiems sportininkams. Pradėjus labiau pasitikėti savimi, tai ir priveda prie geresnių rezultatų.
– Prieš trejus metus jums buvo atlikta širdies sutrikimų operacija. Kaip tai pakeitė jūsų karjeros eigą ir kiek prisidėjo prie karjeros pabaigos?
– Tai tikrai sugadino reikalus. Jau vien jei būčiau nesportavęs šešis sezono mėnesius, kaip nesportavau, jau ir tai būtų pamaišę, o čia dar ir sveikatos problemos prisidėjo. Kiti metai irgi buvo nelengvi, nes buvau nepasiruošęs, nepasitreniravęs. Sezonas buvo nesėkmingas, atsilikdavau. Ką seniau galėdavau pasiekti savo jėga, tais metais man tai tiesiog nepavykdavo. Atrodė, kad visą laiką atsilieku viena koja. Tai labai daug lėmė – daug jėgų kainavo, savivertė nukrito. Jau tais metais buvau pasiryžęs mesti sportą, bet nutariau, kad reikia toliau tęsti, bandyti ir pažiūrėti, ką atneš kiti metai. Tęsiau karjerą žemesniame lygyje, bet tie metai, kai sveikata sutriko, man kainavo formą, o į ją sugrįžti buvo labai sudėtinga. Dar ir nesijaučiu, kad būčiau sugrįžęs.
– Prancūzijos žiniasklaidai sakėte, kad po kelerių metų sprendimo baigti karjerą galite pasigailėti. O ar yra tikimybė jus dar pamatyti ant dviračio lenktynėse?
– Iš tikrųjų tai pasišnekėjome su žurnalistu, kurį neblogai pažįstu, bet kad taip smarkiai paskleidė šitą žinią, tai man netgi keista (juokiasi). Tiek dėmesio šiandien gavau (interviu darytas penktadienį – aut.). Aš niekada nesakau niekada, gali būti, kad pasigailėsiu šio sprendimo. O gal aš netgi nemesiu sporto, gal kitąmet atsiras kita komanda ir aš toliau sportuosiu. Čia yra daug „gal“, aš niekada nesakau niekada. Kaip bebūtų, žinia pasklido, dabar sportą primažinsiu, o ką atneš kiti metai negali žinoti. Dabar daugiau laiko skirsiu šeimai, o kas bus po trijų mėnesių... Mūsų mažylis paaugs, daugiau laiko turėsiu treniruotėms, gal netgi ir ta forma po poilsio bus geresnė. Gal būsiu stipresnis, kai treniruosiuosi pats ir rezultatai pradės gerėti. Kas čia žino. Reikia tiesiog sportuoti, prižiūrėti save ir niekada nepasiduoti.
Gal aš netgi nemesiu sporto, gal kitąmet atsiras kita komanda ir aš toliau sportuosiu.
– Esate kilęs iš Kvėdarnos, bet pastarąjį dešimtmetį sportas jus mėtė per visą pasaulį. Gal sustabdęs karjerą ketinate sugrįžti į gimtinę?
– Mes dabar turime butą Klaipėdoje, tad dažnai ten ir būname. O kur man pavyks prisiglausti, apsigyventi, surasti darbo, ten ir apsigyvensiu. Gimtinė visą laiką traukia, norėtųsi ten sugrįžti ir būtų malonu, jeigu pavyktų ten sugrįžti. Bet kaip gyvenimas pasisuks, nežinau. Dabar planų neturiu, tai niekaip negaliu atsakyti į šitą klausimą.
– Tai turbūt negalėsite atsakyti ir į klausimą, kuo ketinate užsiimti sustabdęs karjerą?
– Niekaip. Dabar būsiu tėveliu. Mes jau su žmona seniai šnekėjome, kad pirmus metus po karjeros noriu skirti laiko sau, šeimai, pabūti dviese, dabar jau trise. O per tą laiką turėsime minčių, bandysime kažkur investuoti ar mesti savo jėgas. Gal kažkas iš to išeis. Net nežinau, į kurią pusę linksiu, bet kažką veiksiu gyvenime, netinginiausiu.
– Užimate dviračių sporto federacijos viceprezidento pareigas. Gal daugiau laiko pristabdžius karjerą galėsite skirti tai veiklai?
– Tikrai norėčiau pabandyti skirti tam daugiau laiko. Tikrai galiu prisidėti ir padaryti kažką gero. Ne tik federacijoje, bet ir apskritai sportininkams pagerinti gyvenimą. Man ir pačiam karjeroje pravertė, kad aplink buvo keli žmonės. Ir ta pati tuometinė federacijos valdžia, kai reikiamu momentu palaikė mane. Tikrai jausdavosi skirtumas, kai federacijoje dirbo atsakingi ir pasiaukojantys žmonės, ir kai po to dirbo, bent jau iš mano pusės žiūrint, truputėlį savanaudžiai. Bet visokių žmonių būna. Norėtųsi būti iš tų žmonių, kurie nėra savanaudžiai, kad galėčiau bent vienam sportininkui padėti pasiekti platesnius vandenis.
– Lietuvos dviračių sportas pastaraisiais metais labiau skamba dėl skandalų, o ne dėl pergalių. Kokią matote dviračių sporto ateitį mūsų šalyje?
– Federacijos prezidentas (Darius Levickis – aut.) yra nusiteikęs švarinti sportą, gražinti, padarytų patrauklų ne tik sportininkams, bet ir investuotojams. Dviračių sportas yra brangus sportas, net ir vienam sportininkui išlaikyti reikia nemažų pinigų. O jeigu bus išvien skandalai... Aš savo vaiko nenorėčiau vesti ten, kur yra tiek skandalų. Norėčiau gražinti šį sportą ir rodyti pavyzdžiu, kad vaikams aplinkui būtų geriau.
Aš savo vaiko nenorėčiau vesti ten, kur yra tiek skandalų.
– Na, ir pabaigai klausimas apie kilometrus. Ar bent numanote, kiek per karjerą jų teko numinti?
– Tiek pravažiavusį automobilį jau keistumėte (juokiasi). Su draugu skaičiavome, kad per metus būna ir 25, ir 30 tūkstančių kilometrų, priklauso nuo varžybų. Jei tais metais išpuola „Tour de France“ ar „Giro d'Italia“, tai būna daugiau, jei ne, tai mažiau. Tai kaip geras automobilis, bet tiksliai nepasakysiu, nes neskaičiavau.
– Bet pusė milijono, ko gero, būtų.
– Na, jeigu nuo 10-ties metų sportuoju. Tiek daug kilometrų tada dar „nerinkdavau“, bet gal viską sudėjus pusė milijono ir gautųsi. O jeigu nesigauna, tai dar vis tiek kažkiek „praminsiu“ (juokiasi). O dar kiek ant staklių minta, kur neskaičiuojam...
