Dviračių sportu užsiimti pradėjau vienuolikos metų, nuo 1996 metų. Pirmasis mano treneris – Kęstutis Norvaišas, tuomet atėjęs į vidurinę mokyklą pakvietė išbandyti dviračių sportą. Tad iš pat pradžių važinėjomės tik su kalnų dviračiais, o po keleto metų sėdome ir ant plentinių dviratukų. Tam tikro skatinimo iš šalies nejaučiau. Tiesiog nuo pat pradžių neblogai sekėsi. Gal dėlto ir pasirinkau dviratį?
O tau būti dviratininku yra darbas, ar pomėgis?
Manau, kad važiavimas dviračiu man yra tapęs darbu, bet kartu tai yra ir pramoga. Nors laisvu metu nelabai važinėjuosi dviračiu, nes būnu atmynęs savo kilometrus treniruočių bei varžybų metu, bet kai tenka pravažiuoti dviračiu ne treniruotėse, tai jaučiu didelį malonumą lengvai prasimindamas.
Ar prisimeni savo pirmąjį laimėjimą dviračių sporte? Koks jis buvo?
Kelintais metais tai buvo, negalėčiau pasakyti. Bet pamenu, kad pirmąjį laimėjimą iškovojau Lietuvos Respublikos čempionate. O prizas buvo „Baltik vairas“ dviratis. Prisimenu, kad tuomet labai džiaugiausi šiuo savo pasiekimu.
Kaip patekai į užsienio sporto komandas? Nuo ko viskas prasidėjo?
Už užsienio dviračių sporto komandas pradėjau važiuoti tada, kai subyrėjo Klaipėdos komanda „Sidabrinė strėlė''. Tada mano treneriu buvo Algirdas Vaitkus, kuris mums visiems dviratininkams daug padėjo bei suteikė žinių apie dviračių sportą. Tačiau viskas susiklostė taip, kad komandai neturint resursų teko ieškotis klubų užsienyje.
Kokie buvo pirmieji metai užsienio komandoje?
Pirmaisiais metais buvo tikrai sunku. Visų pirma nemokėjau anglų kalbos. Galima sakyti, mane prižiūrėjo toks belgas, pas kurį gyvenau. Gaudavau tik maistą ir pastogę. Tuomet atlyginimo dar niekas nemokėjo.
Gerai, kad buvau tvirtas, nepalūžau ir tikėjau, kad ateis ta diena, kuomet gausiu pasiūlymus iš profesionalių komandų. Tad treniravausi daug ir nuosekliai, norėdamas parodyti kuo geresnį rezultatą varžybose bei gauti kontraktą iš profesionalių komandų. Ir štai esu jau pasiekęs vieną iš savo svajonių – važiuoju aukščiausio lygio komandoje.
O kaip vertini dabartines galimybes profesionaliai užsiimti dviračių sportu Lietuvoje? Ar norėtum atstovauti lietuvių komandai?
Žinoma, norėčiau važiuoti už lietuvišką profesionalią komandą. Bet, gaila, kad šiuo metu Lietuva neturi tokių komandų. Manau, ateityje jų tikrai atsiras, nes dviračių sportas mūsų šalyje vis populiarėja ir vis daugėja mėgėjiškų komandų bei mėgėjų dviratininkų. Tad potencialo tikrai yra ir tas džiugina.
Kaip vertini praėjusių ir šių metų pasiekimus sportinėje karjeroje? Kokius esi užsibrėžęs savo, kaip dviratininko, tikslus?
Paskutiniai mano du metai buvo tikrai labai geri. Turėjau kuom džiaugtis ir kuo džiuginti savo gerbėjus. Tuo metu atstovavau „An Post Sean Kelly Team'', su ja pasiekiau daug gražių ir gerų pergalių bei gavau reikalingos patirties dviračių sporte.
O dabar esu aukščiausioje lygoje „World tour“ ir atsotovauju „Ag2r La Mondiale'' komandą. Į šią komandą patekti buvo mano labai didelė svajonė. Nors dabar mano pareigos yra kaip pagalbininko ir neturiu galimybės parodyti gero galutinio rezultato, bet atlieku labai svarbų bei sunkų darbą kaip ir komandos lyderiai. O užsibrėžęs esu, kuo ilgiau išbūti šioje komandoje ir įgauti kaip galima daugiau sportinės patirties, kuri praverstų tolimesnėms pergalėms.
Taip pat vienas iš tikslų yra sudalyvauti prestižinėse pasaulio dviračių sporto lenktynėse „Tour de France“ bei jose laimėti etapą.
Kurios varžybos tau įsiminė labiausiai per visą tavo dviratininko karjerą?
Tikriausiai, kad praeitų metų Londone vykusios olimpines žaidynės. Tiek žmonių dar nebuvau matęs.
Taip pat buvo labai smagu pernai laimėti ir „Baltic Chain Tour“ – galima sakyti, Baltijos šalių „Tour de France“ lenktynes.
Dar lyg šiol atsimenu, kuomet įvažiavome į „Velomaratono“ trasą ir kai žmonės pradėjo skanduoti „Lietuva“, tai per kūną bėgiojo šiurpuliukai. Iš tiesų nuostabus jausmas, kurį sunku nupasakoti.
Papasakok apie savo dienotvarkę sezono metu? Ar ji skiriasi ruošiantis, pavyzdžiui, prieš prasidedant sezonui?
Taip, sezono metu ir ruošiantis sezonui dienotvarkė skiriasi treniruočių ilgumu ir jų intensyvumu. Sezono pradžioje turiu ilgas treniruotes, kurių metu „renku“ kilometrus ir ruošiuosi sezonui.
O sezono metu, turiu labai daug varžybų. Tad po jų tenka atgauti jėgas ir pailsėti. Žinoma, ilsiuosi mindamas dviratį, bet treniruotės tuo metu būna lengvos. Taip pat turiu keletą dienų poilsio po Lietuvos čempionato, kuomet ilsiuosi jau be dviračio.
O įprasta diena būtų tokia: keliuosi apie 9 val., pavalgau, apie 11 val. važiuoju į treniruotę. Po to 15-16 val. turiu pietus, o po pietų kartais valandą pamiegu ir daugiau likusią dienos dalį tinginiauju (juokiasi pašnekovas).
Ar skaičiavai, kiek per metus tenka iš viso numinti kilometrų?
Per metus būna, kad numinu apie 30 tūkstančių ar 25-28 tūkstančius kilometrus. Priklauso nuo metų ir kiek varžybų turiu.
Ar daug gerbėjų turi? Gal kažkurioje netikėčiausioje pasaulio vietoje tave atpažino ir paprašė autografo?
Šiaip nesu labai žinomas, kad mane visur atpažintų. Turiu savo ištikimų gerbėjų ratą Lietuvoje „BAGDZĖS FAN CLUB“. Bet kartais pasitaiko, kad Lietuvoje ir užsienyje atpažįsta ir paprašo autografų.
Kaip nustebina tave fanai savo palaikymu?
Pasitinka oro uostuose, kai grįžtu į Lietuvą. Varžybų metu būna su plakatais ir skanduoja įvairius palaikymo šūkius ir pan.
Toks palaikymas, turbūt džiugina kiekvieną sportininką. Ypač smagu užsienio lenktynės trasoje pamatyti fanus su Lietuvos vėliavomis bei girdėti skanduojant tavo vardą.
Dėl tokių akimirkų būna smagiausia ir norisi minti iš visų jėgų.
Iinterviu parengė Ieva Uogintaitė, atstovė ryšiams su visuomene.
