Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas gėdos savo vadovaujamai įstaigai nedaro. Anksčiau E.Urbanavičius itin aktyviai žaidęs rankinį, vėliau dirbo treneriu, o dabar prieš eidamas į darbą rytą stengiasi skirti bėgimui – bent po 5 kartus per savaitę.
– Apie žmonių fizinį aktyvumą šiuo metu kalbama išties labai daug. Visų pirma, įdomu – kokia padėtis? Kaip lietuviai atrodo palyginti su kitomis šalimis?
– Nors atrodo, kad žmonės juda vis daugiau ir tai labai sveikintina, reikėtų pasakyti, kad turėtų judėti dar daugiau. ES sportuojančių vidurkis – 41%, Lietuva nuo jo šiek tiek atsilieka, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ES vidurkį labai smarkiai stiprina Skandinavijos šalys: Švedijoje – 70 proc., Danijoje – 68 proc. sportuojančių.
Vis dėlto, turime kuo pasidžiaugti ir mes – Lietuvoje 6 proc. sumažėjo visiškai nesportuojančių žmonių, taigi tikėtina, kad ateityje didės ir aktyviau sportuojančių skaičius.
– Į kurią kategoriją patenkate jūs pats – dažnai sportuojančių ar rečiau? Ar galite būti savotišku pavyzdžiu kitiems?
Turime kuo pasidžiaugti – Lietuvoje 6 proc. sumažėjo visiškai nesportuojančių žmonių.
– Aš galiu sakyti, kad tikrai priklausau sportuojančių žmonių grupei. Šiuo metu dėl laiko stokos negaliu leisti sau kaip anksčiau bėgti 7 kartus per savaitę. Kitaip tektų aukoti miegą, o tai irgi negerai. Dabar vidutiniškai bėgu 4–5 kartus per savaitę. Labiausiai man tai patinka daryti rytais prieš darbą.
– Kaip prisiverčiate keltis anksčiau ryte ir sportuoti? Iš kur ta motyvacija? Gal turite patarimų, kaip žmonėms ją atrasti? Kaip paskatinti vaikus?
– Motyvacija, aišku, labai svarbus dalykas. Kai darai tai dėl sveikatos, dėl savęs, dėl šeimos – gal lengviau prisiversti, bet man sportas labiau yra įprotis. Aš manau, kad tėvai tokį įprotį vaikams ir turėtų ugdyti. Sporto įgūdžiai turi būti ugdomi taip pat kaip ir, sakykime, higienos. Kūnas turi prie to priprasti ir neįsivaizduoti savo egzistavimo be judesio. Man yra panašiai, atrodo, kad kūnas pats prašo pabėgioti, pajudėti.
Visa tai būtent ir atėję nuo mažens. Tėtis labai mėgdavo įvairiausias sporto rūšis. Ir pabėgdavome, ir pažaisdavome badmintoną, ir paspardydavome kamuolį – nuolat judesyje. Vėliau pradėjau lankyti rankinį, tada jau tos treniruotės buvo rimtesnės ir buvo orientuotasi jau į rezultatus.
– Anksčiau gal buvo lengviau vaikus sudominti sportu. Dabar kompiuteriai pavergę vaikus, veikiausiai ne taip ir lengva sudominti juos lauko žaidimais.
– Na, svarbiausia, kad tėvai patys turi prie to prisidėti. Tokie paprasti inventoriai kaip kamuolys ar raketės ne tiek daug ir tekainuoja, o svarbiausia – sportuoti su vaiku. Aišku, jeigu jam pasakysime eik pasportuok, eik pažaisk, jam nebus įdomu tai daryti vienam. Juk natūralu.
Sporto įgūdžiai turi būti ugdomi taip pat kaip ir, sakykime, higienos.
Mano manymu, Lietuvoje trūksta ir tinkamai išvystytos klubinių sporto šakų sistemos. Tai, kad vaikas pradeda sportuoti, pajunta aistrą kuriai nors sporto šakai, turi būti visos šeimos džiaugsmas. Tėvai turi turėti galimybes ir laiko ateiti ir žiūrėti varžybas, sirgti. Supraskime, juk vaikui tėvų įvertinimas, pasirodymas prieš juos yra labai svarbus.
O galiausiai, ydų turi ir treniravimo metodai. Vis dar esame orientuoti pirmiausia į rezultatus. Turime suprasti, kad vaikui sportas pirmiausia – smagumas. Per anksti pradėję iš jo reikalauti rezultatų išmušame visą norą. Vaikas jaučiasi nevykėliu, nesugebančiu padaryti tai, ko iš jo prašo. O pavyzdžių, kai ilgą laiką nepavyko, o po to ėmė ir pradėjo rodyti puikius rezultatus – šimtai, ir tarp pasaulinių sportininkų.
– Nutukimas, kitos sveikatos problemos, stresas ir psichologinės problemos – visam tam įtakos gali turėti menkas fizinis aktyvumas. Žinodami, kad vaikai juda mažiau po pamokų, nesvarstote didinti kūno kultūros pamokų skaičiaus?
– Tokių siūlymų ir svarstymų buvo, kol kas dar tik dėl trečiosios privalomos pamokos per savaitę, tačiau buvo sulaukta labai įvairių atgarsių ir priimta nebuvo. Šiuo metu linkstame tą trečiąją pamoką formuluoti kaip sveikos gyvensenos. Joje būtų dėstomi ir higienos, ir mitybos, ir sporto dalykai. Paliečiamos tos temos, kurių aptarti kūno kultūros pamokų metu nėra kada. Pavyzdžiui, apie raumenis, jų veiklą ir pan. Tai juk būtų labai aktualu.
Vis dėlto, Europoje ši kryptis – didinti kūno kultūros pamokų skaičių – labai ryški. Jau itin rimtai svarstomi siūlymai vaikams įvesti fizinį lavinimą netgi kasdien. Neturime to suprasti, kaip kažkokį prievartinį kasdienį fizinį krūvį, galbūt kaip mankštą ar pan. Kas būtų neabejotinai naudinga mokiniams.
– Ne paslaptis, kad sporto ritmas privalo būti derinamas su mityba. Minėjote, kad judate ir sportuojate nemažai. Ar itin griežtai laikotės mitybos ritmo? Ar dažnai suvalgote cepelinų?
Jau itin rimtai svarstomi siūlymai vaikams įvesti fizinį lavinimą netgi kasdien.
– Aš manau, kad kai žmogus sportuoja pakankamai aktyviai – paprastai žmogui rekomenduojama bent jau 2–3 kartus per savaitę, ilgainiui pasikeičia ir jo mityba. Kiekvienas atranda savo būdus.
Natūraliai imi atsisakyti kai kurių produktų, jie tiesiog iškrenta iš tavo raciono. Kaip man, pavyzdžiui, pienas. Vakare sunkiai valgyti irgi nesu mėgėjas, tačiau pirmoje dienos dalyje cepelinai ar koks kitas maistas, jei norisi – kodėl ne?
– Minėjote, kad vienas svarbiausių veiksnių – išugdyti tiek jaunam, tiek vyresniam žmogui įprotį sportuoti. Kaip tai padaryti? Kas daroma norint paprastus žmones įtraukti į sportą?
– Iš tiesų sporto renginių ir iniciatyvų yra nemažai. Nors kaip aš sakau – per daug niekada nebūna ir nebus. Kuo daugiau pasirinkimo galimybių, tuo daugiau žmonių sportuos. Visų pirma, turime galvoti apie infrastruktūrą – sakykime, kad dviračių takais kiekvienam būtų galima ne tik nuvykti į darbą, bet ir pakeliauti. Jei nutiestume dviračių taką, kuriuo galime būtų apkeliauti Lietuvą, manau, tuo susidomėtų ne tik savi, bet ir turistai.
Galiausiai, kokybiškos aikštelės rajonuose. Kiekvienam norinčiam bent trumpam pasimankštinti vienintelis pasirinkimas neturi būti sporto salė. Jeigu įrengtume kokybišką inventorių kiemuose, pritrauktume dar daugiau publikos. Aišku, ir renginiai – maratonai, bėgimai, ėjimai – visa tai labai gerai.
Labai džiaugiuosi ir tokiomis iniciatyvomis kaip „Sporto birža“, kuri suteikia žmogui galimybę ir pasirinkti bet kokios sporto šakos trenerį, ir kai patogu su juo susitikti, sportuoti individualiai arba žiūrint videomedžiagą. Kaip sakiau – visi žmonės skirtingi, taigi kuo daugiau turėsime alternatyvų, tuo daugiau tikimybės, kad pagausime žmogų tą minutę, kai jis gali pasportuoti.
