Po paskutinio varžovių taško, Monika Paulikienė suklupo ir tarsi sustingusi dar kelias sekundes klūpėjo ant smėlio šalia tinklo.
Ainė Raupelytė po rungtynių nebesulaikė ašarų.
Lietuvos paplūdimio tinklininkėms Paryžiaus olimpinės žaidynės baigėsi karčiu pralaimėjimu 0:2 (11:21, 5:21) japonėms Akiko Hasegawai ir Miki Ishii.
„Man gėda, labai gėda, – po mačo, lėmusios paskutinę vietą keturių komandų E grupėje, sakė M.Paulikienė. – Visų atsiprašau. Tikrai buvo daug tikinčių, padėjusių mums, kad čia patektume. O mes taip lengvai atidavėme pergalę. Gal nesame dėkingos už patekimą į olimpiadą? Nevertiname?“
Tai buvo trečiasis pralaimėjimas iš eilės, bet skaudžiausias, nes prieš rungtynes lietuvės turėjo šansų patekti į paguodos kovas bei grumtis dėl patekimo į kitą etapą.
Kitaip nei prieš tai pralaimėtose rungtynėse Nyderlandų ir Brazilijos komandoms, šįkart jau Lietuvos duetas buvo laikomas favoritu laimėti lemiamą išlikimo žaidynėse mačą.
Juo labiau, kad prieš tai lietuvės buvo įveikusios žemiau reitinge esančias japones penkis kartus įvairiose turnyruose – vien šį sezoną keturis sykius.
„Su kiekvienu maču buvo vis sunkiau su jomis žaisti, bet šiandien – ką mes čia darėme? Bet kaip sakiau po rungtynių su olandėmis ir brazilių, su tokiu žaidimu mes prieš nieką nelaimėtume, – sakė A.Raupelytė. – Taip ir nutiko. Žaidimas liko tas pats. Pastatykite mėgėjų porą, – su tokiu žaidimu neįmanoma laimėti.“
29 metų M.Paulikienė žvelgė į savo penkeriais metais jaunesnę partnerę ir liūdnai sakė: „Buvo tikėtina, kad taip bus. Turėjome psichologinių problemų, apie kurias kalbėjome ir po rungtynių su Nyderlandais ir Brazilija.
Gėda, gėda už mūsų komandą. Olimpinėse žaidynėse taip žaisti... nenorėti, neatsiduoti, bijoti.
Baimė pasireiškė. Nežinau, kur problema. Baimė gali būti, bet iki tokio lygio... Penkis taškus tik laimėti... Gėda buvo būti aikštelėje. Apgailėtina. Geriau jau būtume nėjusios žaisti.“
Abi mūsų žaidėjos greita įsivėlė į klaidų virtinę rungtynėse su japonėmis.
Pirmajame sete dar buvo 4:4, kai sekė tokia gili duobė, kad išlipti galima buvo tik su drąsiomis širdimis, bet šįsyk nebuvo nei drąsios širdies, nei ramios galvos.
A.Raupelytė nepaėmė padavimo, M.Paulikienės smūgis – blokuotas. A.Raupelytė neatliko padavimo. M.Paulikienė smūgiavo šalia aikštės. Žaidimas sugriuvo.
Iš pradžių dar atrodė, kad galbūt dar yra vilčių kažką pataisyti, kai M.Paulikienė keliais techniškais pamušimais permetė kamuolį ir pelnė taškus švelnindama rezultatą pirmajame sete.
Antrasis setas prasidėjo lietuvėms pirmaujant 1:3. Tačiau tada vėl sekė košmariškos akimirkos. Vėl nepriimtas padavimas, netikslių smūgių serija, neveiksmingos užtvaros – M.Paulikienė vis bandė raginti bendražygę, bet rankos sviro pernelyg greitai.
Vienoje tribūnos pusėje buvęs olimpinis plaukikas Vytautas Janušaitis, dabar pats žaidžiantis tinklinį Vilniuje, stebėjo nuliūdęs.
Kitoje tribūnų pusėje M.Paulikienės vyras pakilo iš savo vietos ir liko stovėti, norėdamas, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.
„Šį sezoną dar taip prastai nežaidėme, kaip šiame turnyre. Tokių prastų rungtynių nesame žaidusios. Sulūžo galvos. Viską, ką darai, – blogai, netiksliai“, – sakė A.Raupelytė.
Grupės autsaiderėmis laikytos japonės be vargo atmušinėjo 197 cm ūgio lietuvės smūgius ir jautėsi tarsi tai jos būtų mačo favoritės, o ne lietuvės.
„Gal per daug dėmesio sulaukėme prieš žaidynes? Gal save per daug išsikėlėme, kad čia jau kietos esame? – paskui svarstė M.Paulikienė. – Sunku pasakyti. Gal iš šalies geriau matyti, kas su mumis blogai aikštelėje.“
Buvusi pasaulio ir Europos jaunimo pirmenybių medalių laimėtoja M.Paulikienė (tada žaidė su Ieva Dumbauskaite) yra buvusi sunkiose situacijose.
Jai akivaizdu, kad duetui reikia psichologo pagalbos.
„Tiesiog reikia kalbėtis tarpusavyje, su komanda, su treneriu, – tada būna lengviau. Tačiau kol kas to nemokame. Kaip gali būti geriau, jei laikai savyje? Negali“, – sakė ji.
Lietuvos tinklininkių dueto dar laukia Europos čempionatas po poros savaičių Nyderlanduose, bet pirmiau reikia išspręsti gilias bėdas.
„Gal reikės specialistų pagalbos. Sprendžiame šias problemas jau kurį laiką, bet matyt reikia daugiau pagalbos, jei iki tokio lygio sugebame nusivažiuoti, – sakė M.Paulikienė. – Faktas, kad reikia psichologo pagalbos. Nes nebegali kliautis, kad tiesiog pasiseks.“
Per kelias minutes kokius šešis kartus pasakiusi žodį „gėda“, M.Paulikienė dar sykį atsiprašė tautiečių:
„Daug minčių verda, atsiprašau.“
