Karantinas baigėsi ir sportininkai grįžta į įprastą treniruočių ritmą. Treniruojasi ir fechtuotojai, bet dar ne visu tempu. „Mes labai priklausomi nuo įvairių sporto salių, kurios yra ir mokyklose. Bet prisitaikome, stovyklos vyksta, ruošiamės naujam 2020–2021 metų sezonui“, – sako V.Polujanskas.
Tiesa, koks jis bus, šiandien turbūt sunku pasakyti visiems. Varžybų grafikas liepos pradžioje dar buvo skurdus ir fechtuotojai težinojo vienintelių tarptautinių varžybų datą – spalio mėnesį Suomijoje, Espo mieste, planuojamas rengti Šiaurės šalių jaunių ir jaunimo fechtavimo čempionatas.
„O Europos čempionatai ir pasauliniai renginiai dar nėra žinomi. Bet artimiausiu metu vis tiek turėtume gauti žinių“, – viliasi V.Polujanskas.
Koks sportininkas be varžybų, kurios būtinos norint kelti meistriškumą ir pasitikrinti savo galimybes. Tad galbūt šiuo laikotarpiu planuojamas intensyvesnis varžybų maratonas Lietuvoje?
„Ieškome tokių galimybių. Rugsėjo 5–6 d. vyks Lietuvos suaugusiųjų čempionatas (individualių rungčių ir komandinis), kuris turėjo būti surengtas dar gegužę“, – atsako pašnekovas.
Olimpinės viltys
Dėl pasaulinės pandemijos sustojus sportiniam gyvenimui, neįvyko ir balandžio mėnesį planuotas olimpinės atrankos turnyras, kuriame rengėsi dalyvauti du Lietuvos fechtuotojai – Viktė Ažukaitė ir Tomas Makarovas. Kaip ir olimpinės žaidynės, šis fechtuotojų olimpinės atrankos etapas nukeltas metams.
Zoniniai žemynų turnyrai – paskutinis šansas fechtuotojams prasibrauti į žaidynes. Norint keliauti į Tokiją, juose būtina užimti pirmą vietą. Kokie Lietuvos atstovų šansai?
„Sporte viskas realu, – vilčių iki paskutinio atrankos momento turi federacijos prezidentas. – Žiūrint į dabartinį pasirengimą, jie nebūtų favoritai. Bet sporte gali būti tavo arba ne tavo diena. Todėl visą laiką tikimės, kad tai įvyks. Juolab kad kalbant apie mūsų sportininkų pasirengimą ir galimybes, karantinas gali išeiti mums į naudą – buvo daugiau laiko fiziniam pasirengimui. Aišku, fechtavimo praktikos mažiau, bet ir kitų šalių sportininkai rengiasi tokiomis pat sąlygomis“, – svarsto V.Polujanskas.
V.Ažukaitė – jauna sportininkė, dar pernai startavusi jaunimo iki 23 m. varžybose, o šiemet jau perėjusi į suaugusiųjų kategoriją. T.Makarovas – buvęs penkiakovininkas, su suaugusiaisiais besivaržantis jau seniai. Beje, abu jie jau dirba treneriais: Viktė ėmė ugdyti jaunuosius fechtuotojus, Tomas dirba su penkiakovininkais.
Šiems pajėgiausiems fechtuotojams į atlapus kabinasi auganti pamaina. Itin nudžiugino jauno sportininko Leonardo Kalinino pasirodymas šių metų kovą Europos čempionate, kur jis užėmė 12 vietą. „Gaila, kad dėl viruso komanda ir būtent Leonardas neišvyko į pasaulio čempionatą Solt Leik Sitį (JAV), kuris turėjo vykti praėjus mėnesiui po Europos pirmenybių. Tikėjomės, kad jis pratęs savo žygį“, – apmaudo neslepia V.Polujanskas.
Ir ištaria dar vieną pavardę, kurią taip pat vertėtų įsidėmėti, – Arno Saloko, kuris pernai Europos jaunimo iki 23 m. čempionate liko šešioliktas.
„Su jais siekiame perspektyvos“, – viltis į jaunuosius sportininkus deda federacijos vadovas.
Ateitis – neapibrėžtas terminas. Ji gali būti labai arti, o gali būti toli kaip pats horizontas. Tad kada realiai būtų galima tikėtis šiuolaikinių riterių Lietuvos olimpinėje rinktinėje?
„Jau laikas turėti olimpietį. Jeigu olimpinė atranka būtų vykusi, atsakymas būtų aiškesnis jau šiemet. Kalbėti apie kitų metų olimpinę atranką anksti, nes dar nematėme, kaip Tomas su Vikte atrodo tarptautinėse varžybose. O jaunesni dar turi laiko“, – sako pašnekovas.
Beje, gali būti, kad ateityje turėsime ne tik olimpiečių, bet ir paralimpiečių. Fechtavimas – nauja sporto šaka, kurią pradėjo kultivuoti Lietuvos neįgalieji.
„Fechtavimo akademija, veikianti Vilniuje, numatė kryptį dirbti ir su neįgaliaisiais, pateikė projektą į Sporto rėmimo fondą, gavo finansavimą“, – prasitaria V.Polujanskas.
Populiarėja
Fechtavimas – gražus sportas, o baltais kostiumais vilkintys sportininkai su špagomis rankose ne vieną bent trumpam nukelia į romantiškus muškietininkų laikus. Lietuvos fechtavimo federacijos vadovas neslėpdamas pasididžiavimo ištaria, kad ši sporto šaka – viena iš penkių, kuri buvo įtraukta į šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą pradedant 1896-aisiais. Ir tai, pasak jo, dar viena priežastis, kodėl fechtavimas turi populiarėti Lietuvoje.
Nors priežasčių V.Polujanskas mato ir daugiau. „Reikalas tas, kad šis sportas, palyginti su kitais, santykinai nėra brangus. Jis gali užgimti ir komercinėmis sąlygomis, kas dabar ir vyksta. Be to, jaučiame ir gauname konkrečią finansinę ir kitokią paramą iš tarptautinės federacijos. Visi šie dalykai susideda“, – sako pašnekovas.
Iš viso Lietuvoje veikia dešimt privačių fechtavimo klubų. V.Polujanskas džiaugiasi, kad per pastaruosius trejus metus privačiomis lėšomis buvo įsteigti bent keturi fechtavimo klubai. Šiauliuose fechtuotojus pradėjo ugdyti „Geležinė kaukė“, Klaipėdoje „Klaipėdos riteriai“, Vilniuje – Fechtavimo akademija ir Edvino Krungolco fechtavimo klubas.
„Šiauliuose kurį laiką iš viso nebuvo fechtavimo, dabar jis čia atgimsta. Šiauliuose turime itin gerų perspektyvų. Tikimasi, kad jau šiais metais Šiaulių klubo treneriai bus priimti į savivaldybės sporto mokyklą“, – pokyčiais džiaugiasi federacijos prezidentas.
Tačiau kol kas tradiciškai stipriausi fechtuotojai auga Vilniuje ir Kaune. „Vilnius pradėjo vytis Kauną, nes Kaune istoriškai turėjome stiprių fechtuotojų, ir dar prieš dešimtmetį patys stipriausi klubai buvo Kaune – „Dvikova“ ir „Floretė“. O sostinėje prieš septynerius metus ėmus veikti klubui „Gintarinė špaga“, dabar jau du šio klubo treneriai dirba ir Vilniaus sporto centre. Džiugina Šiaulių progresas ir perspektyvos“, – sako V.Polujanskas.
Kalbėdamas apie tai, kodėl fechtavimas Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip kitos sporto šakos, federacijos vadovas pabrėžia trenerių trūkumą: „Reikalingi treneriai. Buvo laikotarpis, kai treneriams nebuvo patrauklu dirbti šį darbą, nebuvo geros finansinės sąlygos. Šiuo metu padėtis keičiasi, daugumoje klubų treneriais ateina dirbti specialistai, turintys ir kitas profesijas.“
Susiduria fechtuotojai ir su sporto salių stoka. „Visą laiką tą jaučiame. Naujieji Vilniuje ėmę veikti fechtavimo klubai irgi sprendžia salių bei laiko klausimą, nes mums skiriamas laikas – nuo 19 val. O mokyklinio amžiaus vaikams jau per vėlu. Taigi didžiausios bėdos – trūksta trenerių dirbti ir su jaunimu, ir su pažengusiais bei aukšto meistriškumo sportininkais, ir salių. Ieškome įvairių galimybių, tai priklauso nuo mūsų entuziazmo, energijos, gebėjimo pristatyti fechtavimą kaip mokyklai, vaikams ir tėvams naudingą sportą ir t.t. Dirbame rinkos sąlygomis ir stengiamės užimti reikšmingesnę vietą sporto rinkoje“, – kasdienes darbo detales dėsto V.Polujanskas.
Prakalbus apie šios sporto šakos finansavimą, federacijos prezidentas visiškai nepuola juo skųstis. „Šiuo metu finansavimas, kurį mes gauname, ir ypač iš LTOK, mus tenkina. Ir tai, kad du sportininkai – V.Ažukaitė ir L.Kalininas jau antrus metus yra olimpinės pamainos sąrašuose, irgi didžiulė parama. Gavę šią paramą, turime parodyti progresą. Jeigu ne aukštumas pasiekti, tai bent demonstruoti progresą. Mūsų federacijos biudžetas ir lėšos, kurių skiriame rinktinės nariams pasirengti, kasmet vis didėja. Turime rėmėjų, jau ketvirtus metus mus remia „Arimex“. Tad kasmet kiekvienose varžybose lyderiai turi rodyti vis geresnius rezultatus. Dėl finansavimo neturėtume skųstis. Bet vis kalbame apie sporto bazių trūkumą. Yra daug vaikų, kurių poreikių negalime patenkinti“, – dar kartą šią problemą pabrėžia V.Polujanskas.
Ranka rankon
Dėl trenerių stokos Lietuvoje kultivuojama tik špaga. „Neturime galimybių blaškytis ir perorientuoti trenerių į kitus ginklus. Yra tam tikras technikos skirtumas“, – paaiškina pašnekovas.
O dėl to, kad sportuojančiųjų nėra toks gausus būrys, kokio norėtųsi, Lietuvos fechtuotojai kol kas geriausių laimėjimų pasiekia individualiose rungtyse. Komandai reikia subręsti.
„Kol kas dėl nelabai didelės vidinės konkurencijos rezultatų siekiame su atskirais sportininkais. Dar negalime pasigirti, kad mūsų komanda gali būti pranašesnė už varžovus, nes vienu metu surinkti trijų keturių stiprių sportininkų į komandą dar nepavyksta“, – neslepia V.Polujanskas.
Konkurenciją Lietuvoje fechtuotojams sudaro penkiakovininkai. „Dirbame ranka rankon. Mes jiems padedame, jiems patogu, kad sparingo partnerių turi Lietuvoje, o mums jų fizinis pasirengimas ir meistriškumas taip pat reikalingas“, – sako federacijos prezidentas.
Todėl neatsitiktinai visų amžiaus grupių fechtavimo čempionatai yra atviri ir fechtuotojai į juos kviečia penkiakovininkus, kurie padidina sveiką konkurenciją.
Vienintelis olimpietis
Juozas Udras (1925–1991) – Lietuvos fechtavimo čempionas: špaga (1950–1953, 1955), durtuvu (1951, 1952), komandinio fechtavimo špaga (1953). Jis vienintelis lietuvių fechtuotojas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse: 1952 m. kaip SSRS rinktinės narys Helsinkio olimpinių žaidynių asmeninėje rungtyje užėmė 73 vietą, komandinėje – 11 vietą, 1956 m. Melburno žaidynėse tarp individualios rungties dalyvių liko 32-as, tarp komandų – septintas.
