Šiaurietiškas vaikščiojimas ir paplūdimio tinklinis
Abu kandidatai neslepia – rinkimų batalijos labai pakoregavo jų darbotvarkes, tad šiomis savaitėmis atrasti laiko sportiniams užsiėmimams sunkiai sekasi.
Visgi tiek G.Nausėdai, tiek I.Šimonytei aktyvus gyvenimo būdas – nesvetimas.
„Jaunystėje mėgdavau pažaisti futbolą, krepšinį, pastaraisiais metais atradau paplūdimio tinklinį ir su bičiuliais jį reguliariai pažaidžiu vienoje Vilniaus smėlio arenų. Visgi šiomis savaitėmis per rinkimų karštinę šį pomėgį teko užmiršti“, – šypsosi G.Nausėda.
Prieš paskutinį barjerą koja kojon su juo žengianti oponentė sako taip pat atradusi mėgstamą užsiėmimą.
„Šiaurietiškas vaikščiojimas, – nė akimirkos nedvejodama, tarsteli I.Šimonytė. – Visi kiti sportai man atrodo gana nuobodūs, o vaikščiojimas patinka todėl, kad galiu eiti kur tik akys veda, galiu eiti taip greitai kaip galvoju, o aš galvoju lygiai taip pat greitai kaip kalbu. Kartais man iš tiesų pavyksta neblogai pasportuoti.“
Šiam pomėgiui moteris skiria apie tris valandas per savaitę, dažniausiai savaitgaliais.
Skirtinga patirtis
„Jaunystėje teko lankyti dziudo treniruotes, taip pat labai norėjau žaisti futbolą, bet gyvenome tokiu laiku, kai mergaitėms šio žaidimo žaisti nebuvo galima. Taip pat šiek tiek plaukiau, bandžiau save lengvojoje atletikoje, bet ir nepatiko. Sporte savęs neatradau, nes tuomet sportas buvo labiau muštras. Panašiai kaip ir mene – visi iš tavęs norėjo padaryti profesionalų sportininką, dailininką ar muzikantą. Nebuvo laisvės, kad tu galėtum tiesiog ieškoti savęs“, – svarstė I.Šimonytė.
G.Nausėdos ryšys su sportu jaunystėje buvo gerokai stipresnis. Jis devintoje klasėje nuėjo į šachmatų būrelį ir pradėjo daryti didelę pažangą. Vos po dvejų metų, 1981-aisiais, gana rimtame Lietuvos jaunių turnyre užėmė septintą vietą tarp keturiolikos dalyvių.
„Tai buvo puikus pasiekimas vaikiui, kuris neturėjo didesnės patirties. Visgi šachmatininko karjera greitai baigėsi. Mane pakvietė į Plungėje vykusią jaunių stovyklą, joje dar dalyvavau, bet vėliau prasidėjo studijos ir šachmatai liko antroje vietoje. Dabar šį nuostabų žaidimą pažaidžiu laisvalaikiu“, – prisipažino G.Nausėda.
Visgi net ir neįsižiebusioje jaunojo Klaipėdos šachmatininko karjeroje buvo akimirka, kurią jis prisimins visą gyvenimą. Jau minėtame jaunių turnyre G.Nausėda lygiosiomis sužaidė su vienu iškiliausių visų laikų Lietuvos didmeistrių Eduardu Rozentaliu.
„Žaidžiau juodomis figūromis, sicilietiška gynyba. Nuskaičiau vienu ėjimu toliau už jį, keitėmės figūromis ir endšpilyje aš likau su bokštu ir keturiais pėstininkais, o jis su bokštu ir trimis pėstininkais. Tą akimirką pasiūliau jam lygiąsias, nes Eduardas garsėjo puikiu žaidimu partijų pabaigose. Jis iš pradžių atsisakė. Pakilau nuo stalo ir nuėjau šiek tiek pasivaikščioti. Grįžus jau jis man pasiūlė lygiąsias. Su jomis aš sutikau“, – smagią istoriją prisiminė ekonomistas.
Sporto transliacijų neperjungia
Laisvalaikiu I.Šimonytė labiausiai mėgsta per televiziją pasižiūrėti ledo ritulio ir futbolo didžiausius turnyrus, taip pat stengiasi nepraleisti svarbiausių Lietuvos sportininkų startų.
„Domiuosi, kaip sekasi Lietuvos sportininkams tarptautinėje arenoje. Galbūt neišmanau tokių sporto šakų kaip šiuolaikinė penkiakovė visų subtilybių, tačiau kai mūsų penkiakovininkai ar plaukikai dalyvauja pasaulio ar Europos čempionatuose, visada stengiuosi juos palaikyti. Čia panašiai kaip „Eurovizijoje“ – nacionalinis reikalas“, – teigė kandidatė.
G.Nausėda irgi nepraleidžia svarbiausių futbolo forumų, prieš trejus metus įžvalgomis apie Europos čempionatą Prancūzijoje aktyviai dalijosi socialiniame tinkle, neretai apsilanko ir LFF stadione žaidžiant Lietuvos nacionalinei rinktinei.
Dar vienas jo numylėtinis – tenisininkas Ričardas Berankis. „Anksčiau stengdavausi pažiūrėti beveik visus rodomus Ričardo mačus. Dabar laiko tam beveik nelieka. Taip pat patikdavo stebėti Daviso taurės kovas, esu su Lietuvos rinktine lankęsis Airijoje. Tada mūsiškiai sužaidė puikiai ir laimėjo net 5:0“, – prisiminė G.Nausėda.
„Žalgiris“ ar „Rytas“?
Į kiekvienam Lietuvos sporto sirgaliui rūpimą klausimą – Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Rytas“? – abu kandidatai turi panašų, bet kartu ir skirtingą atsakymą
„Tik Kauno „Žalgiris“. Tegul nepyksta Vilniaus krepšinio gerbėjai, bet taip jau istoriškai susiklostė. „Žalgiris“ buvo mano komanda nuo pat paauglystės, kai kovojo už Lietuvos laisvę. Tas jų kovas su CSKA aš priimdavau vos ne kaip partizanų karą su NKVD ir tas liko iki šiol“, – teigia I.Šimonytė.
Galbūt valstybė aktyviau turėtų įsikišti į visus procesus, nes savivalda ir federacija su esamomis problemomis tvarkosi labai sunkiai.
„Iš trijų stipriausių šalies komandų rinkčiausi gimtojo miesto „Neptūną“, – šypteli G.Nausėda. – Jei lieka likę du? Esu „Žalgirio“ sirgalius nuo 1980-ųjų, bet esu save pagavęs, kad jeigu LKL serijoje kauniečiai stipriai pirmauja, pradedu sirgti už „Rytą“, nes noriu, kad finalas tęstųsi kuo ilgiau. Bet tai yra daugiau susiję su intriga.“
Kritika futbolininkų adresu
Kalbėdami apie didžiausius mūsų šalies sporto skaudulius, abu kandidatai kone vienu balsu įvardija infrastruktūros ir užimtumo problemas.
„Didžiausia mūsų sporto problema ta, jog jis iki šiol nėra įtraukus. Mes daug dėmesio skiriame gigantiškiems sprendimams, plūkiamės dėl arenų ar nacionalinių stadionų, bet nelabai ką darome, kad žmogus paleistų alaus bokalą iš rankų ir pats eitų sportuoti. Šiuo keliu kažkada nuėjo Estija, kitos šalys. Norėtųsi, kad vaikai ir jaunimas turėtų paprastai prieinamą infrastruktūrą, kurioje galėtų mėgautis sportu, susipažinti su sporto šakomis, galbūt kažkas liktų ir gyventų su vienu ar kitu sportu visą gyvenimą“, – svarsto I.Šimonytė.
Vertindama sporto funkcionierių darbą, kandidatė į šalies prezidentus neslėpė, kad bene labiausiai akis bado apie futbolą sklandantis neigiamas fonas.
„Kai turime ribotus išteklius ir ne vieną interesą, tai ir diskusijos dėl jų suderinimo nebūna pačios paprasčiausios. Kai kuriose sporto šakose, labiausiai futbole, situacija tikrai kelia antakį, ypač dėl pačios federacijos pasirinkimų kalbant apie žmones. Man ši situacija atrodo labai liūdnai“, – pripažino I.Šimonytė.
G.Nausėda taip pat neslėpė, kad jį stebina Lietuvos futbolo federacijos neūkiškumas.
„Tai yra organizacinės problemos, susijusios su prasta infrastruktūra ir neefektyviu pinigų panaudojimu. Visa tai rinktinę palieka be gabaus jaunimo. Visos futbolo pakopos sunkiai serga, jaunų futbolininkų rengimas stipriai šlubuoja. Nesugebėjimas rengti aukščiausio meistriškumo žaidėjų – didžiausia Lietuvos futbolo bėda. Reikia tvarkyti visą sistemą. O kas sutvarkys ją, tas padės pamatus futbolo atgimimui. Permainos Lietuvos futbolo federacijoje nenuteikia viltingai. Galbūt valstybė aktyviau turėtų įsikišti į visus procesus, nes savivalda ir federacija su esamomis problemomis tvarkosi labai sunkiai. Einame ne į priekį, o du žingsnius į šoną, o gal netgi ir atgal“, – kirto G.Nausėda.
