Nemėgstu bėgti
Sakydama, kad nemėgstu bėgimo neturiu minty nemėgstu sporto. Kiekvienas geriau mane pažįstantis žmogus neleis sumeluoti – mėgstu ne tik žiūrėti, bet ir aktyviau praleisti laisvalaikį. Kadaise žaidžiau krepšinį, aistra jam tikrai išliko, ilgai įkalbinėti pamėtyti ar pažaisti manęs tikrai nereikia.
Su draugais tinklinio? Visada taip! Pamušinėti kamuoliuką pajūryje? Aišku! Dviračiai? Dabar rečiau, bet jei tik yra laiko ir galimybės – kodėl gi ne?
Tiesiog pabėgioti? Tikrai ne!
Man visada labiausiai patikdavo komandinis sportas, kurio metu galvoji apie rezultatą, kaip sužaisti, kaip padaryti, ir net nejauti – žaidi dvi ar net keturias valandas. Emocijos užgožia patį sporto procesą – taip galėdavau žaisti gana ilgai. O malonumą jausdavau tiek sportuodama/žaisdama, tiek po to.
TAIP PAT SKAITYKITE: Galiu net aš: dvi savaitės ant sofos ir prarasti kilogramai grįžta
Galiu net aš: garantuotas būdas nesunkiai numesti svorį
Jei neklystu, bėgioti išsiruošusi buvau kartą. Su drauge Agne, kai mums buvo gal po kokius 16–17 metų. Nubėgome veikiausiai kokius 3–4 km. Atgal grįžome autobusu. Tai buvo viskas. Kvėpavimas, tas sporto sunkumo jausmas. Su kiekvienu žingsniu jaučiau, kaip vis sunkiau ir apie nieką kitą negali galvoti. Šiuo atveju tikslas – distancija ar kažkas panašaus, nemotyvuoja, bent jau manęs. Supratau, kad bėgioti negaliu, mane žudo pats procesas.
Tiesa, kartą šovė į galvą pabėgioti ir atostogų metu, kelionėje. Tačiau tikruoju bėgimu vargu ar tai galima vadinti.
Per pastarąjį laiką, gal neatsitiktinai, teko kalbinti tris bėgikus – kiek seniau Aidą Ardzijauską, geležinį Gediminą ir visai neseniai Nerijų Buivydą. Visi trys kalbėjo apie tai, kad bėgimas iš pradžių nežavėjo, teko jį prisijaukinti, o po to – tapo aistra, meditacija. Nerijui Buivydui pažadėjau bent jau pabandyti. Galiausiai pasidarė įdomu pačiai sau, ar įmanoma tikrai nemėgstant bėgimo jį pamėgti? Tai laiko, galimybių, psichologijos klausimas?
Penktas aukštas – iššūkis
Nuo tada, kai sportavau intensyviau, praėjo keleri metai. Aišku, tai yra nemažas laiko tarpas, jaučiasi labai. Nekalbu apie tai, kad šiek tiek matyti ir vizualiai, bet labiausiai kalbu apie savijautą. Didžiausią įtaką turbūt turėjo mašina. Kai penkios tavo savaitės dienos atrodo – mašina, liftas, redakcija, mašina ir sėdėjimas kur nors, kas tai bebūtų, namai ar svečiai, daug tikėtis negali.
Ilgainiui tingu tapo ir prasieiti. Nulėkti iki visai šalia esančio prekybos centro juk galima ir mašina. Persikėlus į butą penktame aukšte, supratau, kad nėra visai normalu 27-erių žmogui taip puškuoti į viršų. O juolab kad puikiai pamenu, kaip grįžus iš sporto klubo, nors atrodydavo, kad išsisunkei visiškai, jėgų iš kažkur atsirasdavo dar kalnai. Taigi vienas iš pagrindinių tikslų – išjudinti save, įveikti save.
Nevalgyti naktimis
Prisikaupti valios ir kiek įmanoma stengtis išvengti tų didžiųjų mitybos klaidų.
Su visu tuo tinguliu, mašina ir sunkiu lipimu į penktą aukštą labai puikiai draugauja ir naktiniai smaguriavimai viskuo, kas pagal sveikos mitybos kanonus mažiausiai vakarais rekomenduotina. Šiaip būdavo, kad ištverdavau kokią savaitę, nors gal nė tiek nesu, jei atvirai. Viskas grįždavo į savo vėžes. Sunkoka, kai susitinki su draugais: traškučiai, užkandžiai ir visa kita, bet puikiai suprantu, kad kalti ne draugai.
Turbūt milijoną kartų sakiau draugei Eglei, kad pradėsiu reguliuoti mitybą. Ne, tai nereiškia, kad badausiu ir nušoksiu nuo proto. Greičiausiai vėliau apie tai pakalbėsime. Tiesiog ištesėsiu vieną iš senų pažadų – prisikaupti valios ir kiek įmanoma stengtis išvengti tų didžiųjų mitybos klaidų.
Rytoj – jau rytoj
Esu tikra, kad vyras netiki ir dabar, kad rytoj iš tiesų yra rytoj. Suskaičiuoti, kiek kartų yra girdėjęs „na, tikrai nuo rytojaus“, „Šiandien paskutinė diena, bet jau nuo ryt tai tikrai pradėsime sveikai maitintis, sportuoti ir pan.“ ir panašius dalykus, jam nepavyktų. Anksčiau juokdavosi, dabar jau nereaguoja. Bet, sakykime, kad aš galiu! Ir rytoj tikrai bus jau rytoj!
Iššūkis
Tyčia pirmąjį tekstą rašau dar prieš pirmąją treniruotę, kol viskas dar šviečia rožinėmis spalvomis. Kolegos motyvuoja, bet lengvam darbui nenuteikia. Tai, kaip mano kolegoms sekasi įveikti save ir kaip seksis bėgimą prisijaukinti man, galėsite sekti rubrikoje „Galiu net aš“.
Dažnai tekdavo girdėti sakant, kad prasta bėgimo patirtis susijusi su nemokėjimu tinkamai bėgti, klaidomis treniruojantis, per daug alinant save ir panašiai. Džiaugiuosi, kad galėsime treniruotis su „Vilniaus bėgimo klubu“ ir iš trenerio gausime visus mums reikiamus patarimus. Šį mano ir kolegų iššūkį palaiko „Nike“, kuris suteikė mums bėgimui reikiamą inventorių.
Patikinu, kad už reklamą mums niekas nemoka, tekstai nėra užsakyti, visa tai, ką rašau, rašysiu ir rašys mano kolegos – asmeninės patirtys. Kitaip tariant, jei bėgimo prisijaukinti nepavyks, galėsiu sakyti, kad tam tikrais atvejais padėti įveikti tinginystę ir apsileidimą bejėgiai ir puikūs treneriai, ir profesionalūs bateliai.
O jei „Vilniaus maratone“ su malonumu įveiksiu 5 ar 10 kilometrų ir po jų vis dar norėsiu bėgti, bus įrodymas, kad kartais „nekenčiu“ yra tik priedanga ar bandymas pateisinti save.