Tikrai nubėgsi
Noriu pradėti nuo to, kad suvokiu, jog 10-ies kilometrų atstumas nėra kosminis pasiekimas. Daugeliui tai greičiausiai yra visiškas juokas, tačiau priminsiu, kad kalbame apie žmogų, kuris birželio pradžioje negalėjo išbėgti 3 minučių. Nesvarbu, kad tinklinį su draugais galėdavau pliekti valandų valandas. Jau po pirmųjų kelių treniruočių supratau, kad bėgimo su jokiu kitu sportu lyginti negali. Krepšinis, tinklinis ir visos kitos sporto šakos yra puikios, tačiau, mano galva, yra du esminiai skirtumai. Tiesa, nuo to nei viena, nei kita sporto šaka nepasidaro nei blogesnė, nei geresnė.
Komandinių žaidimų atveju yra daug mažyčių pertraukėlių, kai gali nuleisti garą. Kol kitas vedasi kamuolį, metamos baudos, ruošiamasi padavimui ar pan., gali truputį pailsėti. Antra, rezultatas, mąstymas apie žaidimą, koncentraciją į kamuolį ir pan. nukreipia mintis nuo nuovargio ir jį pajunti, jei išvis pajunti, gerokai vėliau. Štai bėgimas – visiškai kitoks.
Dėl kažkurių priežasčių jau gerą mėnesį mano riba buvo 5–7 km. Dažnai ir tie su pertrauka prasikvėpavimui, nes kvapo vis pritrūkdavo.
Bėgti ilgą laiką be jokių pertraukų man labai sunku. Čia jau prasideda ir fiziniai, ir psichologiniai dalykai. Reikia apskaičiuoti jėgas, kad jų užtektų dar vienam ar kitam kilometrui, ir tvarkyti mintis – ką veikti pačiam su savimi valandą ar kelias? Dėl kažkurių priežasčių jau gerą mėnesį mano riba buvo 5–7 km. Dažnai ir tie su pertrauka prasikvėpavimui, nes kvapo vis pritrūkdavo. Būtent todėl, kai visi aplink sakė – tikrai nubėgsi, kas čia yra tie 10 kilometrų ir pan., iš tiesų galvodavau, kad ne – nepavyks.
Pramušė
Tarp treniruočių nuo šeštadienio iki trečiadienio turime geras keturias dienas. Per jas, ne visada pavykdavo, bet visada stengdavausi bent kiek prasibėgti. Paskutinė šeštadienio treniruotė buvo tikrai sunki. Grįžau patenkinta savimi, kad atlaikiau, bet vėl kilo mintys apie tuos 10 km. Ar jie man įveikiami?
Po treniruotės kalbėjome apie tikslus su treneriu Karoliu. Paklausiau jo, kaip mano, ar nubėgčiau. Treneris tikino neabejojantis tuo, bet priminė, kad vienas sunkiausių dalykų yra bėgti lėtai. Tai ir yra iššūkis ir jei man pavyks tai pajusti, pagauti – pavyks ir nubėgti.
Pirmadienį nusprendžiau, kad reikėtų priminti kūnui, kas yra bėgimas. Galvojau, kiek užtektų geram apšilimui, tempo palaikymui. Pasiteiravau trenerio, šis atsakė, kad kokių 6 kilometrų man turėtų būti sočiai. Kartojo, kad svarbiausia pagauti savo ritmą – tokia užduotis.
Pirmi keli kilometrai buvo sunkūs, tiesą sakant, nebuvau tikra, ar pavyks įveikti užsibrėžtus 6 km. Pradėjusi bėgti ėmiau sąmoningai galvoti apie kvėpavimą, bandžiau išlaikyti ritmą – iškvėpti kiek daugiau nei įkvėpti. Buvo iš tiesų labai gražus vakaras. Po kokių 4 km gal pirmą kartą per šiuos tris mėnesius pagalvojau „kaip malonu bėgti“, bet taip nuoširdžiai. Leidžiasi saulė, aplink miškai – bėgi sau ir tiek. Ne, nepagalvokit, kad taip romantiškai ėmiau ir nubėgau visus 10 km.
Buvo iš tiesų labai gražus vakaras. Po kokių 4 km gal pirmą kartą per šiuos tris mėnesius pagalvojau „kaip malonu bėgti“, bet taip nuoširdžiai.
Toliau laukė didysis iššūkis – didžiulė Verkių parko įkalnė. Mintyse išsikėliau tikslą – kuo mažesniais žingsneliais įveikti šį kalną. Kojų neskaudėjo, tikslas buvo tiesiog išlaikyti kvėpavimą. Nebuvo taip lengva, kaip norėtųsi, nes įveikus kalną pradėjau jausti maudulį, kas jau signalizuoja apie gresiančią „pompą“.
Jau po truputį pradėjau pasiduoti, galvoti – gal likusią distanciją teks pareiti? Vis dėlto pabandžiau trumpam labai sulėtinti bėgimą. Visiškai ristele prabėgau kelis šimtus metrų ir pasidarė geriau. Prabėgus kuriam laikui palengvėjo. Iš tiesų neįtikėtina.
Kažkada kolegė yra sakiusi, kad pirmi 5 km yra patys sunkiausi, negalėjau to suvokti. Nors esu tokį atstumą įveikusi tik kartą, galiu pasakyti, kad buvo būtent taip. Kojų vis dar neskaudėjo, supratau, kad jos tikrai atlaikys dar 3 km, o svarbiausia – atsirado kvėpavimo ritmas. Kai atbėgau iki namų, programėlė rodė 9 km. Jėgų dar turėjau, todėl nepraleidau progos įveikti ir dar vieną. 10!!!
Šį atstumą įveikiau per 1 val. 19 min. Ne stebuklas. Bet kaip sako Karolis – tai mano pirmieji 10 km, po velnių, koks skirtumas per kiek. Ir iš tiesų. Buvo velniškai gera. Tą vakarą varškė buvo kaip niekada skani. Vyras parnešė dovanų – nealkoholinio alaus ir ledų torto (tai didžiausia silpnybė), bet pastarąjį kirtome tik kitą dieną.
Vertini pastangas
Didžiausia motyvacija yra bent mažytis rezultatas. Kai jį pamatai, kad ir kaip egoistiškai skambėtų, gaila savo jėgų, pastangų ir nukrypti nuo normų nesinori. Kiekvieną dieną valgyti ledai tampa kas antros dienos gardumynu. O toliau ir kas trečios. Atsiranda disciplina ir ritmas. Praleidus treniruotę, nesinori tingiai laukti kitos – bent kiek pajudėti, kompensuoti – kad tik kūnas nepamirštų bėgimo.
Per šiuos tris mėnesius numečiau apie 3 kilogramus, bet svarbiau turbūt yra tai, kad jaučiuosi lengvesnė kokiais 10 kg. Ir tai, kad sportas net veikia kažkaip psichologiškai. Dar neseniai, kai bėgdavome greičiui 100 m, „nusiimdavau“ žingsnis prieš finišą. Treneris vis nusijuokdavo – nuo to žingsnio jau blogiau nebus, reikia pabaigti distanciją. Tai kažkaip persiduoda į bendrą psichologiją. Tvarkaisi namus, matai, kad jau vidurnaktis ir liko viena spintelė. Galvoji – tos penkios minutės – nieko nepakeis, bet darbas bus atliktas.
