Olimpinis ciklas baigėsi, o tuo pačiu į pabaigą eina ir LTOK vadovų kadencijos.
Jau už mažiau nei mėnesio – spalio 11-ąją – bus iš naujo renkama šalies olimpinio judėjimo galva, kuria pretenduoja tapti du asmenys.
Neabejotina rinkimų favoritė – nuo 2012 metų LTOK vadovaujanti olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė.
Prieš 12 metų rinkimuose nurungusi kitą olimpinį čempioną Virgilijų Alekną ir perėmusi šalies olimpinį deglą iš iki tol vienintelio LTOK prezidento Artūro Poviliūno, vadovavusio šešias kadencijas, D.Gudzinevičiūtė tvirtai įleido šaknis sostinės Žirmūnų rajone išsidėsčiusiame LTOK pastate, kuriame sieks vadovauti jau ketvirtą kadenciją.
Bet kaip ir prieš ketverius metus, kai rinkimuose rungėsi su plaukimo federacijos prezidentu Emiliu Vaitkaičiu, taip ir šiemet ji sulaukė konkurencijos: pirštinę šaulei metė Vilniaus sporto centro direktorius, irklavimo ir triatlono federacijų viceprezidentas Mantas Marcinkevičius.
Prieš tai jis septynerius metus dirbo šalies olimpiniam judėjimui, 2018–2022 m. ėjo LTOK įsteigto Lietuvos olimpinio fondo (LOF) direktoriaus pareigas.
Būtina pažymėti, kad M.Marcinkevičiaus viršininkė tuo metu buvo būtent D.Gudzinevičiūtė, LOF fondo valdybos pirmininkė. Prieš dvejus metus LTOK vykdomasis komitetas „abipusiu susitarimu“ nutraukė darbo sutartį su M.Marcinkevičiumi.
Lietuvos dviračių sporto, laipiojimo sporto, šiuolaikinės penkiakovės, triatlono federacijų ir olimpiečių atstovės Brigitos Virbalytės-Dimšienės iškeltas kandidatas kaip vieną pagrindinių tikslų išsikėlė skaidrumą. Jei būtų išrinktas, jis žada įvesti ir LTOK prezidento kadencijų skaičiaus ribojimą.
D.Gudzinevičiūtę ketvirtai kadencijai iškėlė Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Darius Šaluga, Lietuvos fechtavimosi federacijos prezidentas Vytautas Polujanskas, Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas Darius Čerka, Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas, Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos prezidentas Anatolijus Asajavičius.
Ji pristatė ir savo komandą. Įdomu tai, kad joje pagrindinį vaidmenį atliktų Mindaugas Griškonis, kuris yra irklavimo federacijos prezidentas – tos pačios organizacijos, kurioje M.Marcinkevičius dirba viceprezidentu.
„Mums su federacijos prezidentu tai atrodo keista, o jis tame problemos nemato“, – gūžtelėjo pečiais D.Gudzinevičiūtė.
Dvejones atskleidusi ilgametė LTOK vadovė paaiškino savo sprendimą siekti ketvirtos kadencijos, bet atmušinėjo klausimus apie konkurentą rinkimuose ir prieš dvejus metus įvykusį išsiskyrimą.
„Naujiena nėra nauja – vakar vėlai po pietų aš padaviau savo kandidatūrą, o tiksliau ne aš, o mano kolegos pateikė tuos reikalingus penkis parašus, – teigė D.Gudzinevičiūtė. – Tai tęstinumas vakar Šiauliuose vykusiose forumo, ten mes reziumavome dalį problemų, kurios jau eina sprendimo keliu. Yra paruoštas nevyriausybinių skėtinių organizacijų susitarimas su politinėmis partijomis. Mes labai tikimės permainų po artėjančių parlamento rinkimų.“
– Savo sprendimą paskelbėte ganėtinai vėlai. Ar buvo dvejonių, kitų variantų?
– Taip. Galbūt ne variantų, bet laukiau ir galvojau, kad jeigu atsirastų kandidatas, kuris mano komandos manymu galėtų tęsti darbus, man liktų tik tarptautiniai reikalai, kurių turiu pakankamai nemažai. Vis dėlto priimtas sprendimas, kad aš su komanda einu toliau.
– Ar tai reiškia, kad kitas kandidatas jūsų neįtikina?
– Ne, šitas kandidatas manęs neįtikina.
– Kodėl?
– Aš nekomentuosiu. Mūsų bendruomenė yra pakankamai uždara, pakankamai vienas kitą pažįsta. Balsavimas ir rinkimai parodys, kas turi palaikymą ir pasitikėjimą.
– M.Marcinkevičius teigia, kad vyrauja stagnacija, nevedanti į šviesų rytojų.
– Stagnacija tikrai neveda į šviesų rytojų, bet čia bendra frazė, labiau patarlė. Prašome parodyti konkrečiau.
– M.Marcinkevičius ilgą laiką su jumis dirbo. Gal galite pakomentuoti jo kompetencijas ir kodėl su juo išsiskyrėte?
– Išsiskyrimas įvyko šalių susitarimu, jis išėjo iš mūsų prieš dvejus metus. Mes norėjome modernizuoti jo vadovautą poskyrį, olimpinį fondą, tad mūsų keliai išsiskyrė.
Laukiau ir galvojau, kad jeigu atsirastų kandidatas, kuris mano komandos manymu galėtų tęsti darbus, man liktų tik tarptautiniai reikalai, kurių turiu pakankamai nemažai.
– Jis kalbėjo, kad išsiskyrimas įvyko gal ne visai teisėtai.
– Labai geras klausimas, ačiū. Kaip gali būti neteisėtas atleidimas, jei tai įvyko šalių susitarimu? Nežinau (šypsosi).
– Tai jis meluoja?
– Na, tai šalių susitarimu – šalys atėjo ir susitarė. Vienas parašė prašymą, kitas atleido, sumokėjo išeitinę. Kur yra neteisėtumas? Jei man kažkas pasakys, aš sutiksiu.
– Gal privertėte?
– Na, nebūkite juokingas.
– Gal galite patikslinti savo komandą?
– Komanda yra patvirtinta, nes pagal mūsų įstatus, komanda turi būti sudaryta iš pateiktų kandidatų į Vykdomojo komiteto narius. Vakar baigėsi terminas juos pateikti. Aš esu pateikusi savo komandą: generaliniu sekretoriumi bus Mindaugas Griškonis, trys viceprezidentai – federacijų sąjungos prezidentas Darius Šaluga, stalo teniso federacijos prezidentė Inga Navickienė ir savivaldybės sporto padalinių asociacijos prezidentas Gintaras Jasiūnas. Iždininku liks dabartinis iždininkas Darius Čerka.
– Jei gerai suprantu, jūs nelabai norėjote ketvirtos kadencijos? Einate per prievartą?
– Ne, prievartos nėra. Mes daug kalbėjome ir žiūrėjome į ateitį. Vienas iš apsisprendimų bus tas susitarimas, kur su skėtinėmis organizacijomis labai aiškiai identifikavome, kaip įsivaizduojame sporto ateitį – tų žmonių rankose, kurie ir „daro“ sportą. Kas jį „daro“? Nevyriausybinės organizacijos, jų susivienijimai. Jie tą sportą „daro“ nuo darželinukų iki veteranų sporto. Tikimės, kad gausime daug daugiau galimybių tą daryti ir plėstis. Dabar nevyriausybinės organizacijos yra tik silpninamos ir nustumiamos nuo savo tiesioginių darbų.
– M.Griškonis, jūsų galimas generalinis sekretorius, yra irklavimo federacijos prezidentas. M.Marcinkevičius, jūsų konkurentas rinkimuose, yra tos pačios federacijos viceprezidentas. Kaip aiškintumėte tokią takoskyrą toje pačioje federacijoje?
– Mums su federacijos prezidentu tai atrodo keista, o jis tame problemos nemato. Tai kiekvieno apsisprendimo, suvokimo apie etiką klausimas. Nieko negali priversti.
– Ar gali būti, kad M.Griškonis M.Marcinkevičiaus pergalės atveju būtų jo komandoje? Yra buvę tokių atvejų.
– Taip, praėjusiuose rinkimuose toks atvejis buvo. Bet nemanau, kad tai yra teisinga. Apsispręsti, kieno tu pusėje, derėtų prieš rinkimus, o ne jiems vykstant. Jeigu taip atsitiktų šįkart, kažkas iš komandos sudvejotų, tai manau, kad pasirinktume kitą žmogų.
– Ar siūlėte M.Griškoniui dalyvauti prezidento rinkimuose?
– Su M.Griškoniu seniai bendraujame ir esame bendražygiai, bet kol kas buvo pasirinktas toks formatas, kad aš lieku prezidente, o jis eina į generalinio sekretoriaus poziciją.
– Su politinėmis partijomis pasirašėte susitarimą. Gal jos jau davė pažadų?
– Vien tas susitarimas kažkuria prasme ir yra pažadas. Tai – pažadas atsižvelgti į identifikuotas problemas. Tikimės, kad pažadas po parlamento rinkimų taps ne tik pažadu, bet ir kūnu.
– M.Marcinkevičius sakė, kad būtų galima žymiai daugiau nuveikti, jei bendruomenė nebūtų tokia susiskaldžiusi. Ar įmanoma rasti bendrus taškus su Nacionaline sporto agentūra, su ministerija?
– Negalėčiau pasakyti, kad sporto bendruomenė yra susiskaldžiusi. Mes kalbame apie skirtingus segmentus – apie nevyriausybines organizacijas ir valstybines organizacijas. Ten, sakyčiau, žioji didžiulė skylė, nes mes, tie tikrieji sporto „darytojai“, visiškai nesame girdimi, su mumis visiškai nesiskaitoma. Paklausinėkite federacijų, sužinosite, ką jie galvoja apie agentūrą. Vakar vienas žurnalistas sakė, kad matosi priešprieša tarp LTOK ir agentūros. Tai nėra tiesa, nes mes jokių tiesioginių reikalų neturime. Su Mindaugu Špoku (NSA vadovu – aut. past.) esame seni kolegos, normaliai kalbamės ir diskutuojame. Bet mes girdime iš savo narių, federacijų, kad tikrai nepasitenkinimas agentūra yra didžiulis.
– Jeigu nebūtumėte dalyvavusi LTOK rinkimuose, kokia būtų jūsų ateitis Europos olimpiniame komitete (D.Gudzinevičiūtė užima viceprezidentės pareigas)?
– Jame irgi bus rinkimai kitų metų pradžioje. Viskas gali dėliotis labai įvairiai. Taip, aš esu viceprezidentė, bet esu kalbėjusi su prezidentu, kuris taip pat kandidatuos, taip pat rinksis komandą. Pasakiau jam, kad gerbsiu jo bet kokį apsisprendimą. Kartais net pagalvoju, kad tų tarptautinių reikalų yra šiek tiek per daug.
– Virgilijus Alekna minėjo, kad LTOK turėtų atsirasti prezidento kadencijų ribojimas – dvi kadencijos. Jūs su tuo sutinkate?
– Viskas priklausys nuo to, kada atsiras išimtis sporto įstatyme, kad mes galėtume gauti finansavimą. Kol kas jo negauname tikrai ne dėl kadencijų, o dėl tos išimties, kuri numatyta olimpinėje chartijoje. Dabar chartijos norma neatitinka Lietuvoje galiojančio sporto įstatymo. Todėl mes negalime pretenduoti į lėšas. Į neseniai priimtas sporto įstatymo pataisas ta išimtis buvo įrašyta, bet vienai organizacijai pasiūlius, Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas V.Alekna įregistravo pataisą tą išimtį išimti ir ją panaikino.
Ir į prieš tai buvusias kadencijas žvelgiau kaip į galimai paskutines.
– Bet ar sutinkate, kad reikia kadencijų ribojimo?
– Manau, kad įrašyti tai būtų galima. Nors Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad negali valstybė versti visuomenines organizacijas įsirašyti vieną ar kitą dalyką į savo įstatus. Kadencijų ribojimo pradininkai buvo skandinavai, kurie į tai žiūrėjo labai rimtai. Bet dabar jie keičia nuomonę, nes prasidėjus karui Ukrainoje paaiškėjo, kad skandinavai su savo dviem kadencijomis neturi visiškai jokios įtakos pasaulio bendruomenei, nes per dvi kadencijas nei Europoje, nei pasaulyje neįgauni jokios įtakos, dažniausiai nesi atrenkamas į jokį valdymo organą. Tarptautinis olimpinis komitetas nacionaliniams komitetams rekomenduoja tris arba keturias kadencijas.
– Sakote, kad IOC rekomenduoja 3-4 kadencijas. Jums tai būtų ketvirtoji kadencija. Ar į ją žvelgiate kaip į galimai paskutinę savo kadenciją?
– Nespėlioju, bet ir į prieš tai buvusias žvelgiau kaip į galimai paskutines. Buvau susitikusi su IOC prezidentu, konsultavausi su juo apie tai, nes turėjau šiokių tokių dvejonių. Jis užtikrino, kad jie patys suinteresuoti, jog IOC nariai liktų pozicijose, kurios turi didesnę įtaką ir šalyje, ir regione.
– Šiuo metu matome aštrią kovą dėl prezidento posto krepšinio federacijoje. Kaip jūs įsivaizduojate kovą dėl LTOK prezidento posto?
– Tai priklausys ir nuo mano oponento. Manau, kad mūsų bendruomenė tikrai turi pakankamą kompetenciją apsispręsti, kas geriau atstovaus jų interesus. Ypač kalbant apie komandą. Matome, kad ir krepšinyje vyksta komandinė kova, lygiai taip pat ir pas mus turėtų būti komandos. Manau, kad bus dar ne viena diskusija apie tai.