Karjeros pabaiga – naujos karjeros pradžia
Aušra prisimena, kad baigusi sportininkės karjerą trumpam dirbo įmonėje, kurios veikla buvo susijusi su nekilnojamuoju turtu. Buvusi rankininkė neslepia, kad tas darbas jai nelabai patiko, tad nusprendė ieškotis tinkamesnės vietos.
„Ieškojau darbo, kuris būtų susijęs su sportu. Šalia treniruočių salės buvo medicininis dispanseris – olimpinis centras, teikiantis sporto, sveikatos ir medicininius patarimus.
Dirbau biure, bendravau su klientais, parinkdavau tinkamus testus atėjusiems.
Dirbau biure, bendravau su klientais, parinkdavau tinkamus testus atėjusiems. Ši organizacija teikia savo paslaugas 75-ioms Austrijos sporto rinktinėms. 2008 m. rankinio federacija pasiūlė dirbti su merginų rinktinėmis. Neatsisakiau, bet išreiškiau norą taip pat studijuoti ir sporto trenerio specialybę. Manau, kad tokiam darbui reikia ir išsilavinimo. Tai, kad daug metų sportavau ir turiu didelę patirtį yra vienas dalykas, bet tokiam darbui reikia ir žinių“, – pirmuosius metus po karjeros baigimo apibendrino A.Fridrikas.
Kaip ir dauguma profesionalių sportininkų, baigusių karjerą, taip ir Aušra, nenusisuko nuo darbo su jaunesniais sportininkais. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad į tokią veiklą žiūri labai atsakingai: „Prieš dvejus metus pradėjau trenerių kursus. Netrukus gausiu A licenciją. Ateityje planuoju siekti EHF Master Coach licencijos. Tai paskutinis rankinio trenerių laiptelis. Šis sertifikatas nėra būtinas, bet treneriams patariama jį turėti.“
Aušrai gyvenimas susidėliojo taip, kad kuo toliau, tuo labiau ji grįžta į didįjį rankinį. Tenka dirbti su novatoriškais projektais, ugdyti jaunąją kartą. Prieš keletą metų į ją kreipėsi Austrijos rankinio federacija su projektu „2020“.
„Tai moterų rankiniui skirtas projektas. Pačios geriausios įvairių amžiaus grupių Austrijos rinktinės žaidėjos susiburia pirmadieniais bendrai treniruotei, o aš turiu jas mokyti technikos, taktikos, paruošti fiziškai. Taip ruošiamas jaunimas 2020 m. olimpiados atrankinėms varžyboms. Be to, merginos paruošiamos perėjimui į moterų rinktinę.
Turiu su jomis dirbti ir psichologiškai. Palikau prieš tai dirbtą darbą ir jau dvejus metus dirbu rankinio federacijoje. Mūsų treniruotės vyksta vieną kartą per savaitę. Rankininkių amžius nuo 15 iki 20 metų. Dauguma tų žaidėjų yra iš olimpinės rankinio akademijos. Aš padedu jų treniruotėms rytais toje pačioje akademijoje. Turime apie 40 žaidėjų, su kuriomis dirba keturi treneriai. Vienas jų – Vytautas Žiūra“, – savo dabartinę veiklą papasakojo A. Fridrikas.
Pasigenda pavyzdinių žaidėjų
Geriausia 1999 m. pasaulio rankininkė, paprašyta palyginti jos laikų rankinį su dabartiniu, iš karto pabrėžia esminį skirtumą – superžaidėjų trūkumą, tačiau akcentuoja ir kitus pastebimus pokyčius.
Nėra žaidėjų, kurios siektų pasižymėti išskirtinumu, temptų paskui save komandą.
„Nėra žaidėjų, kurios siektų pasižymėti išskirtinumu, temptų paskui save komandą. Taktiškai ir techniškai rankinis nepasikeitė. Pasidarė dinamiškesnis, greitesnis, jėgos reikalaujantis sportas, dėl to yra daug klaidų, daug įtampos, trūksta tikslių metimų. Mano laikais irgi buvo daug dinamiškų ir greitų žaidėjų, bet man šiuolaikiniame rankinyje trūksta lyderių. Nėra dominuojančių ir pavyzdinių žaidėjų. Mūsų laikais rinktinėse buvo po 1–2 žaidėjas, rungtyniauti su kuriomis turėjome specialiai ruoštis. Jos buvo labai gerbiamos, nes galėjo nulemti rungtynių eigą. Dabar rankinyje daugiau vienodo lygio ir stilių žaidėjų, bet išskirtinių nėra. Tave gali nustebinti nebent kažkokiomis smulkmenomis, turėti geresnį vieną metimą ar būti greitesnė. Rankinis šiuo metu agresyvus, vyriškas, šiurkštus. Mūsų tai negąsdina, mes to mokome žaidėjas,“ – samprotauja A.Fridrikas.
Pagyros ir pastabos Lietuvos rankininkams
Austrija viena iš tų šalių, į kurią išvyksta nemaža dalis Lietuvos rankininkų ir ten pradeda arba tęsia legionieriaus karjerą. Pašnekovę labiausiai džiugina tai, kad atvykę lietuviai ne tik puikiai pritampa komandose, bet ir tampa jų lyderiais bei padovanoja žiūrovams gražių rungtynių. A.Fridrikas gaila tik dėl to, kad į Austriją neatvyksta daug Lietuvos rankininkių, o visą lietuvių desantą sudaro vyrai.
Čia pat A.Fridrikas įvardino ir galimas to priežastis. „Šiuo metu Austrijoje vyrų rankinis yra geresnėje finansinėje padėtyje. Vyrų rinktinė dalyvauja įvairiose tarptautinėse varžybose, pavyzdžiui, praėjusių metų pasaulio čempionate Kuveite, kur Austrijos rinktinei atstovavo ir Vytas Žiūra“, – vyrų ir moterų rankinio skirtumus Austrijoje reziumavo A.Fridrikas.
„Praėjusią savaitę stebėjau Vienos klubų „Insignis“ su Augustu Strazdu ir „Fivers“ rungtynes su Vytu Žiūra ir Tomu Eitučiu. Buvo galima pamatyti, kad lietuviai rungtynių metu kovoja kaip priešai, tačiau už aikštės ribų – draugai.
Esu nustebusi – labai geri vyrai sportininkai atvyksta pas mus.
Esu nustebusi – labai geri vyrai sportininkai atvyksta pas mus. Nesu mačiusi Romo Magelinsko treniruojamos Leobeno „Union“ komandos, bet apie juos girdėjau daug gerų dalykų. Lietuviai Benas Petreikis ir Jonas Truchanovičius ten yra lyderiai ir jie sprendžia rungtynių likimą“, – lietuvius giria A. Fridrikas.
Austrijoje gyvenančiai lietuvei su savo tautiečiais tenka susidurti ne tik būnant žiūrovo kėdėje – yra tekę žaisti su Lietuvos rinktine merginų varžybose. Taip pat A.Fridrikas turėjo galimybę stebėti Lietuvos moterų rinktinę. Tad ji susidariusi pakankamai aiškų Lietuvos rankininkių portretą, kurį čia pat pristato.
Lietuvių lygis gal truputį prastesnis nei austrių, bet daug kuo nesiskiria.
„Lietuvių lygis gal truputį prastesnis nei austrių, bet daug kuo nesiskiria. Labiausiai trūksta fizinio pasiruošimo. Žaidėjos yra labai techniškos, o taktiškai Lietuva visada buvo stipri. Per mažai dirbama su fiziniu pasiruošimu – trūksta jėgos, greičio, ištvermės treniruočių. Rankininkės neatlaiko 60 min. intensyvių rungtynių. Pavargusios pradeda daryti klaidas, nusileidžia gynyboje, prameta ir pralaimi“, – taisytinas Lietuvos rankininkių parengimo vietas vardina A.Fridrikas.
Namuose – Čempionų lygos taurė
Kalbėdama apie savo asmeninius pasiekimus, A.Fridrikas neišskiria konkrečios pergalės ir tikina, kad jos karjeros variklis ir buvo nuolatinis noras nugalėti.
„Negaliu nė vieno laimėjimo išskirti. Visi buvo svarbūs ir nuoširdūs. Kaip ir žaidėja, taip ir trenerė, esu tokia pati – užsispyrusi, pozityvi, noriu darbu pasiekti rezultatų. Visi pasiekimai vienodai svarbūs. Buvo malonu, kai bebaigiant sportinę karjerą, Europos rankinio federacija man įteikė taurę kaip naudingiausiai Čempionų lygos žaidėjai. Tačiau kiekviena pergalė išliko mano atmintyje ir nė vienos iš jų aš negaliu išskirti. Aišku, malonu ir tai, kad po sportinės karjeros žmonės atsimena ir gerbia mane, kaip vieną iš geriausių pasaulio žaidėjų, mini puikiais žodžiais ir prisimena kaip gera žmogų. Tai paglosto širdį, ir patvirtina, kad viską dariau teisingai“, – mintimis į svarbiausias karjeros akimirkas grįžo A. Fridrikas.
Pabaigai A.Fridrikas pamini neįtikėtiną faktą, kuriuo pasaulyje gali didžiuoti vienetai, o galbūt tik vienintelė pokalbio pašnekovė.
„Pabaigus sportinę karjerą Danijoje, Slagelse rankinio klubas padovanojo 2005 laimėtą Čempionų lygos taurę.
Taigi mano namuose stovi Čempionų lygos taurė. Tokios taurės tikriausiai daugiau nė oenas žaidėjas neturi, nes paprastai po pergalės taurės kopija lieka tame klube, kuris tą taurę laimėjo. Mano trenere tada buvusi Anja Anderson ir FH „Dream Team" Slagelse (Danija) klubo atstovai bei sirgaliai nusprendė, kad tą taurę privalau turėti aš“, – pokalbį tikru desertu sporto aistruoliams pabaigia A.Fridrikas.
A.Fridrikas – viena geriausių Lietuvos rankininkių. Per savo karjerą žaidė už Tarybų Sąjungos, Lietuvos ir Austrijos rinktines. 1999 m. pripažinta geriausia pasaulio rankininke. Pasaulio rankinio čempionė (1990 m.) ir bronzos medalio laimėtoja (1999 m.). Europos čempionato bronzos medalio laimėtoja (1996 m.). Septynis kartus EHF moterų čempionų lygos nugalėtoja, daugkartinė Austrijos, Danijos, Norvegijos ir Lietuvos čempionė, rezultatyviausia daugelio varžybų žaidėja, savo laiku buvo renkama į simbolines pasaulio ir Europos rinktines.
