Lietuvos golbolo rinktinė laimėjo labai svarbias paskutines grupės rungtynes ir įšoko į paralimpinių žaidynių ketvirtfinalį. Ten laukia akistata su Belgija.
Prieš svarbias rungtynes – pokalbis su ilgamečiu komandos žaidėju Mantu Brazauskiu.
– Kaip manai, kodėl sportas, ypač olimpinės žaidynės, visame pasaulyje sukelia masinį susidomėjimą?
– Futbolo, krepšinio pasaulio čempionatai, paralimpinės ir olimpinės žaidynės yra šventės, kurios vyksta kas 4 metus. Sportas gali suvienyti žmones ir jie laukia tokių švenčių. Juk sportas kai kur, ypač vargingesnėse šalyse, yra viena tų sričių, kur vaikas iš gausios, neturtingos šeimos gali iškeliauti iš savo kaimelio ir išlaikyti šeimą.
Sportui būdinga patriotinė atributika. Menas, muzika irgi pritraukia žmones, bet aš nesu ėjęs į koncertą ar teatrą apsirengęs drabužiais su užrašu „Lietuva“. Olimpinės žaidynės jaudina taip pat, kaip filmai. Mėgstame dramą, intrigą, emocijas. Eidamas į sporto renginius gali patirti gerų emocijų, ypač kai palaikai mėgstamą komandą. Žiūrovai yra papildoma jėga, kuri palaiko sportininkus.
– Golbolas žaidžiamas tyloje. Kaip tave veikia pilnos tribūnos žiūrovų paralimpinėse žaidynėse?
– Kai prisimenu tuos būgnus Europos čempionate Vokietijoje ar Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, energija plūsta. Žinau, kad ne mane, o vietinę komandą palaiko, bet vis tiek mane užplūsta energija. Iš triukšmo galiu nuspręsti, kiek žmonių susirinko, artipilnė arena mane „užveda“. Pamenu, Europos čempionato pusfinalyje prieš vokiečius mane taip įelektrino visas tas triukšmas ir pristatymas prieš rungtynes, kad prieš pusfinalį padariau 10 atsispaudimų, kad neturėčiau per daug tos energijos. Nes aš žaidžiu gynybos pozicijoje ir turint per daug energijos yra pavojus prašokti kamuolį.
– Kodėl tau svarbu dalyvauti paralimpinėse žaidynėse?
– Man patinka kovoti. Jei turiu galimybę kovoti už savo šalį Europos, pasaulio čempionatuose ar paralimpinėse žaidynėse – einu kovoti ir ten. Čia komandos atvažiuoja stipriausios sudėties ir kova būna pati aršiausia.
Man patiktų, jei golbolas būtų labiau kontaktinis sportas. Dabar mes kontaktuojame tik su savo komandos nariais. Varžovų kontaktą aš pajaučiu tik per kamuolį, kurį jie atridena man. Suprantu, kad kontaktinis sportas būtų pavojingas, kadangi golbolą žaidžiame su akiniais, nepraleidžiančiais šviesos.
– Iš kur kyla tas noras aršiai kovoti?
– Savyje turiu ne tik šviesiąją pusę, bet ir karį, trokštantį kovoti. Rungtyniaudamas aš jį patenkinu. Ypač kai metimas būna stiprus ir aš puikiai apsiginu, kartais net suriaumoju. O jeigu dar pilna salė žiūrovų paploja, tai norisi dar daugiau ko nors įspūdingo jiems parodyti, kad jiems netektų nuobodžiai žiūrėti, kaip ridename vienas kitam kamuolį.
– Kokių naujų minčių tau kilo pirmą kartą dalyvaujant paralimpinėse žaidynėse?
– Vykdamas į Rio de Žaneiro paralimpines žaidynes negalvojau, kad komandos bus kažkaip geriau pasiruošusios, negu pažinojau jas iki tol. Bet atvažiuoji į paralimpines ir ten viskas yra kitaip. Aš pirmąkart žaidžiau arenoje su 8000 žiūrovų. Tada pirmą kartą pajutau, kaip ta žiūrovų minia ir triukšmas mane energizuoja, teigiamai veikia.
Ir pačios varžybos buvo sunkios, visos rungtynės buvo sunkios, mes kovėmės, nemušėme komandų dideliais įvarčių skirtumais.
– Kaip tau tąkart pavyko pasiekti geriausią formą būtent paralimpinėms žaidynėms?
– Gerą formą lemia darbas treniruotėse ir žaidimas varžybose iki paralimpinių žaidynių. Man patinka sunkios treniruočių stovyklos, kai save fiziškai paprievartauju, ilgas bėgimas ant takelio, kol pradedu šnopoti, prakaitas srūva, o pilvas ir širdis nueina diegliais. Žinau, kad atsikankinęs po kažkiek laiko aš būsiu geresnis, ištvermingesnis. Man patinka būti ištvermingam ir nepatinka, jeigu aš per anksti pajuntu skausmą kojose, kurias laikau stipriausia savo kūno dalimi.
Ne tik darbas treniruotėse, bet kiti dalykai padeda būti geriausios formos: maistas, miegas, poilsis, sugebėjimas perjungti smegenis iš vieno kanalo į kitą, kad jos nesitreniruotų atskirai nuo manęs, ypač nežaistų varžybose atskirai nuo manęs.
– Kaip nusiteiki rungtynėms?
– Nuteikiu ir pats save, ir su komandos draugais vienas kitą nuteikiame. Kalame vienas kitam į galvą, kad svarbiausia – gynyba. Plekšnojame vienas kitam per pečius ir šonus, kad neišeitume į salę užspaustomis smegenimis. Mėgstame pajuokauti – taip padedame vienas kitam atsipalaiduoti ir žengiame į aikštelę.
O dar rūbinėje ar viešbučio kambaryje, kai deduosi daiktus, mane pakrauna muzika. Pageidautina – su kuo mažiau cenzūros. Kur atlikėjai už mane išsikeikia dainos metu. Nebūtinai piktai, gali linksmai keiktis – yra šiuolaikinės ir klasikinės muzikos, iš kurios ne vien agresija sklinda, bet ir juodi juokai. Jei norisi pariaumoti, klausausi sunkesnio roko. Tada atsiveria, atsipalaiduoja galva ir jau būnu pasiruošęs klausytis trenerio nurodymų prieš rungtynes.
– Paminėk kelis atlikėjus, kurių klausaisi prieš rungtynes?
– „ACDC“, „Survivor“, ypač mėgstu „Limp Bizkit“, kuris ne tik rėkia kaip metalistas, bet ir repuoja, žaidžia su savo balsu – labai talentingas žmogus. O iš hiphopo nesistengiu pamėgti vieno atlikėjo, nes šioje kultūroje atsiranda daug naujų grupių, jos keičiasi, todėl nestatau savęs į rėmus.
Geriausia Lietuvos grupė man yra „G&G Sindikatas“ – nuo jų aš ir pradėjau hiphopo klausytis. Tada atradau daug kitų grupių bei atlikėjų iš Lietuvos ir užsienio.
– Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse golbolo treneris Karolis Levickis sakydavo, kad tu esi ramybė. Kaip tau pavyksta išlikti ramiam svarbiose rungtynėse?
– Man pavyko nestresuoti, nepanikuoti, neužeidavo priepuoliai. Vadinasi, aš puikiai supratau, kaip reikia žaisti centre, gynyboje. Tai tik patvirtina, kad aš save gerai pažįstu: per muziką ir bendravimą su komandos draugais teisingai nusiteikiu rungtynėms.
Jeigu kažkas man sako, kad be manęs komandoje būtų prasčiau, tai man svarbiausia išlikti paprastam, nesipūsti. Golbole mums labai svarbu išlaikyti kiekvieną žmogų, nes nėra jaunosios kartos, kuri pakeistų esamus žaidėjus.
Tokijuje aš labiausiai noriu medalių tiems mūsų komandos nariams, kurie jų dar neturi, ir mūsų naujajam treneriui bei fizinio parengimo treneriui. Taip pat noriu, kad mes, kaip komanda, pakartotume savo pasiekimą, kad nebūtų taip, jog 2016 metais iškovota pirmoji vieta buvo tik atsitiktinumas.
– Šiuo metu visas tavo dėmesys skirtas golbolui, o kiek tau svarbios kitos gyvenimo sritys?
– Rūpinuosi, kad mano gyvenime būtų kas nors daugiau negu sportas, nes kai jo neliks, man bus liūdna. Stengiuosi neapleisti draugų, mėgstu kultūrinius renginius, studijuoju. Svarbu rūpintis ne tik savimi, noriu ir kitiems dėmesio skirti, nes kai neliks sporto, nebūtinai tie žmonės mane priims, jeigu dabar nuo jų nusisuksiu.
– Ar esi galvojęs apie žmogaus galimybių ribas?
– Taip, juk mokslas rodo, kad mes esame tokie beribiai, jog netrukus galėsime kosmose gyventi, rinktis ne tik miestą, rajoną, bet ir planetą. Žmogus su savo smegenimis gali labai daug nuveikti, technologijos tai leidžia šiais laikais. Nobelio premijos skiriamos žmonėms, kurie nuveikia ką nors reikšmingo ne tik dėl savęs, savo šalies, bet ir turi įtakos visam pasauliui. Tad tereikia gerų smegenų ir tinkamų įrankių. Taip ir sporte – kuo geresni įrankiai, tuo geresnę formą įgauni tada, kai tau jos reikia.
Sporto mokslas nuolat keičiasi, standartai kitokie nei buvo prieš 10 metų. Pavyzdžiui, anksčiau fizinio pasirengimo treniruotės būdavo sunkios, trukdavo 2,5 val., dirbdavome su milžiniškais svoriais. Dabar tokia treniruotė gali trukti valandą ar net mažiau – nuovargis būna toks pat didelis, bet traumų tikimybė – mažesnė.
Mūsų fizinio parengimo treneris yra jaunas, studijavęs ne tik čia, bet ir už Atlanto. Perimame jo patirtį, nes jis yra profesionalus bėgikas ir žino, ką reiškia sunkiai dirbti, atsistatyti po patirtos traumos. Jis pabrėžia, kaip sportas formavo jo charakterį, asmenybę.
– Golbolą žaidi jau 16 metų. Kaip sportas formavo tavo charakterį?
– Anksčiau buvau nedrąsus, tylesnis. Dėl sporto tapau drąsesnis, stipresnis, vyriškesnis, laisviau bendrauju, turiu žymiai daugiau ryžto, stiprios valios, pabaigiu pradėtus darbus, atsirado noras dalintis savo patirtimi. Padidėjusi ištvermė man suteikia pasitikėjimo savimi. Kai atkenčiu fiziškai, tada ir galvoje būna lengviau.
Sportas susijęs ir su kelionėmis, tai plečia mano akiratį. Aplankau Lietuvos miestų, kuriuose dar nebuvau, ir įvairių pasaulio šalių, daug naujo sužinau, susipažįstu su kitomis kultūromis.
Dalyvavimas 2016 m. Rio de Žaneiro ir Tokijo paralimpinėse žaidynėse padėjo man stipriai praplėsti akiratį – tiek žmonių, turinčių negalią, nebuvau sutikęs vienoje vietoje. Čia aplanko jausmas, kad esu savas tarp savų. Nesvarbu, kad aš einu dviem kojom į valgyklą, o prieš mane 8 sportininkai važiuoja vežimėliuose. Tas olimpinis kaimelis – kaip viena didelė šeima, tik skirtingose laiptinėse gyvename. Rio de Žaneire nuėjau pažiūrėti kitų paralimpinių sporto šakų varžybų, tai irgi praplėtė akiratį, nes ne visos jos kultivuojamos Lietuvoje. Tai irgi apie žmogaus galimybes – nereikia sau užsidėti ribų, tik reikia ieškoti tinkamų įrankių.
Sportas išmokė mane nepasiduoti, kovoti dėl pergalės, jeigu dar yra bent menkiausia galimybė. Varžybos baigiasi tada, kai nuskamba antro kėlinio sirena, iki tol visada turime veiklos aikštelėje, vis turime ieškoti progų pelnyti taškų. Taškai visada praverčia.
Sportas ugdo atkaklumą, užsispyrimą, kantrybę, koncentraciją ir susikaupimą. Išmoko ilgai išlaikyti dėmesį, nekreipiant dėmesio į smulkmenas, pavyzdžiui, kai dalyvaujant paralimpinėse staiga visa arena pakvimpa spragėsiais.
– Kas tau sunkiausia sporte?
– Sunkiausia, kai „įkrentu į duobę“: užeina periodas, kai prasčiau sekasi. Tada tampu mažiau bendraujantis. Dabar jau supratau, kad tą „duobę“ reikia tiesiog išbūti. Sunkusis etapas vis tiek praeis. Dėl to ir reikia eiti prasiblaškyti, lankytis kultūriniuose renginiuose – naujos įžvalgos iš teatro, koncerto ar pasisėdėjimo su draugais padeda išstumti tą debesį, nes jeigu nuolat apie sportą galvoji, susidaro didžiulis spaudimas.
– Paralimpinėse žaidynėse akcentuojama „fair play“ – sąžiningas žaidimas. Ar golbole pasitaiko nesąžiningo žaidimo atvejų? Kaip tu pats įsipareigoji žaisti sąžiningai?
Jeigu aš žaidžiu sąžiningai, t. y. žaidimo metu nebandau nusislinkti akinių ir žaidžiu remdamasis klausa, kaip ir įprasta mūsų sporte, ir žaidžiu pagal golbolo taisykles, tai būtų malonu, kad ir priešininkai taip pat elgtųsi.
Jeigu laimime prieš komandą, kurioje, pasirodo, užfiksuotas sukčiavimas, tai mane apima pasitenkinimas. Vadinasi, galite žaisti prieš mus net ir matydami, o mes vis tiek atsilaikysime ir gausite nuo mūsų.
Reikia sporte būti ir įžūliam, ir „lipti per galvas“, bet viską daryti pagal taisykles. Ir tai įmanoma.
– Ką galvoji, kai iškovojate pergalę?
– Galvoju arba „šią dieną mes esame geriausi“, arba „šįkart mes buvome stipresni už juos“, arba „gerai, kad baigėsi rungtynių laikas ir išnešėme sveiką kailį, vos neprisižaidėme“. Fortūna irgi taria savo žodį sporte.
– Tavo akys mato minimumą. Kaip tu nori, kad tave priimtų visuomenė? Kokio tu nori požiūrio į žmones su regėjimo negalia?
– Lengviausia prieiti ir paklausti „gal jums reikia pagalbos“. Nuo nįgaliojo atsakymo priklauso, kaip bendrauti su juo. Man yra buvę visaip, kad pasiūlo pagalbą, o aš neturiu nuotaikos, tik pasakyti „ačiū“ – priimu pagalbą ir einame tylomis. O būna, kad prie manęs prieina, man patinka žmogaus balsas, jis mane palydi, eidami šnekamės ir jis supranta, kad neregys gyvena su šiokiais tokiais nepatogumais, bet iš esmės su manimi viskas gerai.
Mano galva tinkama viskam. Nors esu visko girdėjęs apie savo negalią. Pavyzdžiui, žmonės nenorėdavo su manimi bendrauti, nes jiems atrodydavo, kad aš negalėsiu kartu leisti laisvalaikio, palaikyti jų pomėgių – eiti į kiną ar važinėtis riedučiais.
Kas mus geriau pažįsta, pastebi, kad, nors ir nematome, esame savarankiškesni, nei iš pradžių apie mus galvoja.
