– Kodėl paliekate auksinę Lietuvos rinktinę?
– Todėl, kad manęs netenkina atlygis ir sąlygos. Ir požiūris apskritai, kaip reikia formuoti strategiją. Per tiek metų, kiek aš dirbu, realiai golbole niekas nepadaryta – visi plaukia pasroviui. Visi tikisi, kad kažkas kitas padarys. Ir tie pasiekimai yra irgi dėl to, kad kiti žmonės turi labai didelį norą kažko pasiekti. Žiūrėdamas į perspektyvą, geresnio pasitraukimo ir negalėjau planuoti.
– Sakote, kad nieko nedaroma. Į kieno daržą tas akmuo?
– Negaliu kažko kaltinti realiai nežinodamas, kas už ką atsakingas. Bet, manau, federacija turėtų imtis didesnės iniciatyvos, daryti kažką daugiau negu tik surengti čempionatą, išvežti rinktines ir t. t. Jie tuos darbus padaro, užsideda pliusiuką, o kas toliau? Reikia žiūrėti į priekį. To labiausiai ir pasigesdavau. Nematau, kad būtų kažkokių planų, strategijos, bent jau popierinės.
– Ar sprendimą trauktis priėmėte vienas? Ar kalbėjote apie tai su komanda?
– Komanda gal tik paskatino apsisprendimą. Seniai esame pavargę vieni nuo kitų – jie nuo manęs, aš nuo jų. Kai dirbi ilgus metus, mikroklimatas būna kaip šeimoje – tai gerėja, tai blogėja. Aš esu griežtas treneris. Kai kurie vyrai gal irgi nori kažkokių pokyčių. O man finansiškai nelabai apsimoka būti golbolo komandos treneriu. Aš visą laiką daugiau dirbau dėl to, kad save realizuočiau ir kad galėtume siekti to bendro tikslo.
– Ar tiesa, kad tarp jūsų ir kai kurių komandos žaidėjų atsirado trintis?
– Aš jau prieš parolimpines buvau daugmaž apsisprendęs, kad norėčiau viską pabandyti kitaip. Tik tiek, kad mane visą laiką laikė... Niekada negalvojau, kad dirbsiu taip ilgai golbolo rinktinės treneriu. Bet išėjo taip, kad siekiau su savo auklėtiniais tikslo, tai vienijo. Kai būni komandoje, yra komandinis ryšys ir sunkiau pasitraukti – jautiesi atsakingas už draugus, už komandą. O kai viskas taip susideda: ir tai, kad yra pergalė, ir tai, kad nėra atlyginimo, nėra aiškumo, ir komanda irgi tarsi jau pavargo, ir aš pavargau, tampa viskas lengviau. Nemanau, kad viskas sugrius man išėjus. Jeigu jie darys ir prisilaikys to, ką mes darėme. Aš nesakau, kad negaliu padėti tam, kas ateis dirbti. Aš ant nieko nepykstu.
– Ką veiksite pats, kokie jūsų ateities planai?
– Jaučiu, kad esu žiauriai pavargęs nuo visko. Negaliu netgi atsakyti, ką norėčiau daryti. Yra pasiūlymų dirbti ir sporto srity, bet žinau, kad visur sporte labai maži atlyginimai. Ir mokykloje turiu pasiūlymą dirbti. Man įdomu dirbti šioje srity, bet man nepatinka, kiek už tai moka. Negaliu šiandien būti tik svajotojas ir dirbti tik tai, kas man patinka.
– Gal turite pasiūlymų treniruoti užsienio golbolo komandą?
– Jei ir turėčiau, abejoju, ar važiuočiau. Todėl, kad yra šeima. Nebent kaip konsultantas. Yra šiokių tokių pasiūlymų, bet jie daugiau, kaip prašymai pagalbos. Kol kas nesu garantuotas, kad tai darysiu.
Buvo siūlymas toliau dirbti su Lietuvos rinktine. Bet pagalvojau, kad man nėra prasmės vėl nerti į tuos pačius vandenis. Be to, man niekas jokių garantijų neduoda – aš dirbčiau tik su normaliu atlyginimu, su ilgalaikiu kontraktu, o ne taip kaip pastaruosius dvejus metus. Ir tai nėra vien kalba apie atlyginimą – tai ir strategija, ir jaunimo ruošimas. Negali būti, kad pagrindiniam treneriui mokama, o viska kita plaukia sava vaga. Neturi būti, kad žmogus išeina ir jau tragedija – turi pasiruošti žmonių, jie turi dirbti. Tai nemasinis sportas, sportininkų nėra tiek daug, bet mes turime mokėti tuos žmones, kurie yra geri, prisitraukti, išlaikyti. Ir apie visus šiuos dalykus turi galvoti ne treneris, o federacija. Treneris gali padėti jiems pasiekti sportinių aukštumų.
– Ar galima jus šiandien vadinti bedarbiu?
– Aš visą laiką dirbau. Dirbau statybų sektoriuje, man ten apsimoka geriau.
