Olimpiadoje 35 įvarčius, vidutiniškai po 5 per rungtynes, rinkęs vyriausias Lietuvos rinktinės žaidėjas (40 m.) tapo rezultatyviausiu visame turnyre. Po iškovoto aukso G.Pavliukianecas nusprendė baigti savo įspūdingą karjerą ir atiduoti duoklę šeimai.
– Kokios emocijos aplankė grįžus į Lietuvą ir išėjus pro oro uosto vartus?
– Labai džiugu girdėti ir matyti savo pažįstamus, draugus ir artimuosius. Emocijos teigiamos, bet yra ir neigiama – parą skridome be miego, tad norisi kuo greičiau į dušą ir išsimiegoti gerai.
– Ar galite palyginti džiaugsmą iškovojus medalį ir pamačius čia tokį sutikimą?
Dabar liko duoklė šeimai. Reikia atiduoti visa tai, ką per tuos 16 metų iš jų atėmiau.
– Gal netgi dabar daugiau džiaugsmo. Tada sveikino tik delegacijos nariai, keli Brazilijos lietuviai. Dabar taip net šiurpuliukai eina, kai išgirdau čia muziką, visi drauge ploja, „ačiū“ šaukia.
– Kaip manote, ar toks žmonių palaikymas rodo ir gerus pokyčius mūsų visuomenėje?
– Aš manau, kad visuomenė po šitos parolimpiados gal labiau susidomės neįgaliųjų sportu. Iš tiesų žiniasklaidoje yra labai daug straipsnių, daug žmonių komentarų. Atskrisdami Frankfurte sutikome žmogų, kuris pažino mus ir pasveikino. Vadinasi, žmonės domisi.
– Žaidynėse žaidėte nesulaikomai. Gal vis dėlto toks geras pasirodymas privers persigalvoti dėl karjeros pabaigos?
– Ne, aš jau sakiau, kad 16 metų žingsniuoju per parolimpiadas ir vis laukiu šanso. Nežinau, ar būčiau pasitraukęs, jei būtume iškovoję bronzą, sidabrą ar likę be medalio. Manau, kad duoklę tiek komandai, tiek Lietuvai atidaviau – dabar liko duoklė šeimai. Reikia atiduoti visa tai, ką per tuos 16 metų iš jų atėmiau.
– Tai jums, be abejonės, didžiausia karjeros pergalė?
– Manau, kad bet kuriam sportininkui taip yra. Aišku, jei aukso medalį būčiau laimėjęs prieš 12 ar 16 metų, būčiau toliau vis tiek žaidęs. Dabar tai jau metas išeiti į užtarnautą poilsį.