„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Gyvenimą apvertęs snieglentininkas vejasi paralimpinę svajonę

Rapolas Micevičius ​​​​​​​(33 m.) visą gyvenimą siekė iš tų marškinių išsivaduoti, tačiau tik netekęs kojos taip aiškiai suprato, kad kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę nori jaustas laimingas. O didžiausios laimės jam teikia aktyvi veikla. Iki traumos Rapolas buvo tik snieglentininkas mėgėjas, netekęs kojos tapo profesionalu.
Rapolas Micevičius
Rapolas Micevičius / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Užsibrėžęs tikslą patekti į 2026 m. Milano ir Kortinos d'Ampeco paralimpines žaidynes, R.Micevičius visiškai pakeitė savo gyvenimą ir nesižvalgydamas atgal nusivijo svajonę.

Dar prieš metus Rapolas sėdėjo šiltame biure Vilniuje ir vadovavo 20 žmonių kolektyvui, turėjo jaukų butą sostinėje, o po jos gatves laigė miniatiūriniu BMW i3 elektromobiliu.

Dabar R.Micevičiaus biuras – Cilertalio slėnis Austrijos Alpėse, butas – „Tabbert Princess“ priekabinis namelis, kurį traukia galingas „Dodge Durango“ visureigis.

Tam, kad galėtų su savo namais keliauti, Rapolas privalėjo įgyti teisę vairuoti C ir CE kategorijos transporto priemones.

Tam, kad galėtų sportuoti ir siekti tikslo nuvykti į paralimpines žaidynes, atkaklus jaunas vyras turėjo susidėlioti mintis ir sukurpti planą, ko imsis, jei staiga pristigtų pinigų.

„Kai mečiau darbą biure ir nusprendžiau atsidėti tik sportui, buvo baugu, nes nežinojau, kaip man seksis. Galvoje kirbėjo klausimas, iš ko gyvensiu, nes vien dalyvavimas varžybose daug kainuoja, bet svarsčiau bent pabandyti.

Tikėjausi, kad kurį laiką gyvensiu iš santaupų ir rėmėjų lėšų, gal kiek nors uždirbsiu per socialinius projektus. Bet viskas susiklostė daug geriau nei galėjau nujausti – laimėjau Europos taurę, kuri prilyginama Europos čempionatui, o pasaulio čempionate užėmiau 5-ąją vietą, tad dabar gaunu stipendiją, kuri man suteikia galimybę toliau sportuoti“, – tokio plano nebuvo net drąsiausiose Rapolo svajonėse.

nuotr. asmeninio archyvo/Rapolas Micevičius
nuotr. asmeninio archyvo/Rapolas Micevičius

Dėl neišsenkančio ryžto kovoti ir nepasiduoti. Dėl visiško atsidavimo sportui. Dėl drąsos rizikuoti, o drauge – ir dėl rezultatų snieglenčių trasose R.Micevičius buvo išrinktas geriausiu 2023-iųjų paralimpinio judėjimo sportininku ir pagerbtas Lietuvos sporto apdovanojimų scenoje.

Amputacijos paprašė pats

Tik kiek daugiau kaip prieš porą metų Rapolas buvo tik eilinis nutrūktgalvis, kuriam vandenynai atrodė iki kelių ir kuris tiesiog smagiai leisdavo laiką švilpdamas vėjo aitvaru ar leisdamasis nuo kalno snieglente.

Tačiau 2021-ųjų spalio 16-ąją viskas pasikeitė. Tą dieną Svencelėje naujo triuko jėgos aitvaru besimokantį Rapolą parbloškė stiprus vėjo gūsis, vyras neišlaikė rankose baro – aitvarą valdančio vairo – ir dėl to keliose vietose lūžo kairė čiurna, vienas kaulas buvo net išlindęs.

Po pusės metų intensyvaus gydymo uostamiestyje ir Vilniuje R.Micevičius suprato, kad galimybių, jog koja kada nors sugis, beveik neliko. Grėsmė gyventi be kojos iš pradžių jį parbloškė, bet nurimęs Rapolas pats apsisprendė koją amputuoti.

„Ar tu išprotėjai?“ – sutriko gydytojas, kai pacientas pirmasis apie tai užsiminė. Bet Rapolas buvo nepalaužiamas: jis buvo išsekęs nuo nuolatinio gydymo, žaizdos negijo, o ir medikai jau miglotai kalbėjo apie tai, kad koja kada nors galėtų būti tokia, kaip iki traumos.

Taip 2022-ųjų balandžio pabaigoje R.Micevičius neteko dalies kairės kojos. Po dar kurio laiko bigę teko trumpinti, nes įsimetė infekcija. Tik tada, po 14-osios operacijos, žaizda pagaliau pradėjo gyti.

Rapolas pradėjo iš naujo mokytis vaikščioti – su protezu. Skaudėjo, reikėjo rasti balansą, bet jis užsispyręs bandė vėl ir vėl, o baigiantis 2022-iesiems vėl skriejo jėgos aitvaru, dar po mėnesio jau šliuožė ir snieglente.

nuotr. asmeninio archyvo/Rapolas Micevičius po kojos amputacijos
nuotr. asmeninio archyvo/Rapolas Micevičius po kojos amputacijos

Kitiems po tokios operacijos, sako, prireikia gerokai daugiau laiko vėl tvirtai jaustis ant žemės, bet Rapolui buvo taip įgrisusios ligoninės ir bejėgiškumo jausmas, kad jis darė viską, jog ištrūktų iš to užkeikto rato.

Jo sielą džiugina jėgos aitvarai ir snieglentės. Bet jėgos aitvarai nėra paralimpinė sporto šaka, tad gana greitai R.Micevičius suprato, kad privalo atsidėti snieglentėms ir būtent kaip snieglentininkas pabandyti prasibrauti į paralimpines žaidynes.

O žiemos paralimpinėse žaidynėse savo atstovų Lietuva neturėjo jau tris dešimtmečius – nuo 1994-ųjų, kai Lilehameryje šliuožė slidininkai Saulius Leonavičius ir Sigita Markevičienė. Paralimpiečio snieglentininko Lietuvos rinktinėje iš viso niekada nebuvo.

Kad turi milžiniškų galimybių, R.Micevičius parodė jau per pirmąsias savo varžybas kaip paraatletas – 2022 m. lapkritį Europos taurės varžybų etape Nyderlanduose dukart užkopė ant pakylos: slalomo pakalnėmis, vadinamojo banked slalomo, LL2 klasėje (vienos arba abiejų kojų negalia) laimėjo sidabrą ir bronzą, nors šios rungties lietuvis net nelaiko pagrindine.

Rengia atsarginį planą

Pagrindinė R.Micevičiui – kroso rungtis, per kurią svarbiausia ne technika, o greitis.

„Slalomas pakalnėmis – labai techninė rungtis, joje varžosi ir laimi keliolika metų patirties turintys sportininkai, tad į paralimpines žaidynes su šia rungtimi net nebandau patekti. O krose mano stiprybė yra fizinė jėga, ilgos kojos ir baimės neturėjimas šliuožiant greitai“, – teigė R.Micevičius.

nuotr. asmeninio archyvo/Rapolas su augintiniu D'Artanjanu
nuotr. asmeninio archyvo/Rapolas su augintiniu D'Artanjanu

Europos taurės varžybose taškus jis rinko abejose rungtyse, o galiausiai tapo nugalėtoju. Tačiau dar svarbiau Rapolui buvo debiutiniame pasaulio čempionate kovo mėnesį kroso rungtyje iškovota penktoji vieta.

„Šis pasirodymas ne tik patvirtino, kad einu teisingu keliu, bet ir garantavo man pajamų šaltinį iki kito pasaulio čempionato po poros metų, nes dabar gaunu stipendiją. Tačiau vis suku galvą, kaip gyvensiu toliau, jei staiga to rezultato nepasieksiu.

Tad dabar rengiu motyvacines kalbas, bendradarbiauju su įmonėmis ir kartais ten skaitau paskaitas. Kitaip tariant – rengiu atsarginį planą, jei staiga prarasčiau dabar gaunamą finansavimą, bet ir tada vis tiek galėčiau rengtis paralimpinėms žaidynėms“, – prisipažino R.Micevičius.

Būtent pasaulio čempionatas po dvejų metų turėtų būti lemiamos varžybos aiškinantis, ar atkaklus lietuvis pasiekė savo tikslą prasimušti į paralimpines žaidynes. Bet kol kas nežinia, nei kur vyks tas čempionatas, nei apskritai, kokia bus atrankos sistema.

„Labai noriu būti paralimpinėse žaidynėse, tad apie šį tikslą dabar nuolat galvoju“, – neslėpė R.Micevičius.

Teko laikyti vairavimo egzaminus

Šis tikslas tapo Rapolo pretekstu keisti gyvenimą. Keisti iš esmės: atsisakyti patogios buities, išsikraustyti iš namų ir tapti klajokliu.

Kalnuose reikalingus daiktus jis susimetė į kelis krepšius, o visa kita užrakino sandėlyje. Į kelionę leidosi su geriausiu draugu – baltakailiu karališkuoju pudeliu D'Artanjanu.

„Pasikeičiau automobilį ir įsigijau didelį „Durango“, kurio sėdynes nulenkdavau ir pasitiesdavau čiužinį. Ten, keliaudami po varžybas, su D'Artanjanu kurį laiką ir gyvenome, kartais apsistodavome kokiame viešbutuke. Į Lietuvą grįždavau retai.

Iki tol turėjau gerą darbą, bet jaučiausi emociškai sutrikęs ir vis ieškojau būdų būti laimingas. Dirbdamas turėjau galimybę daug kuo užsiimti, bet man norėjosi save realizuoti, tad priėjau išvados, kad, dirbdamas biure, negalėsiu visiškai atsiskleisti.

Nenorėjau, kad kiti spręstų, kaip man gyventi. Aiškiai žinojau, kad ateitis priklauso nuo manęs – kiek darbo įdėsiu, kiek stengsiuosi. Išeiti buvo baugu, nes ateitis gąsdino, bet guodžiausi tuo, kad, jei nepasiseks, visada galėsiu susirasti naują darbą biure. Viskas susiklostė daug geriau nei galėjau įsivaizduoti“, – šyptelėjo R.Micevičius.

Snieglentėms atsidėjęs jaunas vyras aiškiai suprato, kad visureigis, nors ir didelis, negali būti nuolatiniai jo ir D'Artanjano namai.

O visą laiką gyventi kalnų viešbučiuose buvo per brangu. Rapolui įspūdį darė prižiūrėti ir puikias sąlygas siūlantys Alpių kempingai, tad vyras sumojo, kad jo namais galėtų tapti priekabinis namelis.

„Šio namelio ieškojau ilgai, bet po pasaulio čempionato iškart išvykau į Airiją, iš kurios ir parsitempiau. Net teko iš naujo laikyti vairavimo egzaminus, nes reikėjo C ir CE kategorijų, o tai, neplanuotai, kainavo apie pusantro tūkstančio eurų.

nuotr. Vytauto Dranginio/LTOK/Rapolas Micevičius
nuotr. Vytauto Dranginio/LTOK/Rapolas Micevičius

Teoriją įkandau tik iš trečio karto, bet abu vairavimo egzaminus išlaikiau iškart“, – pasakojo R.Micevičius.

Vienas dirbo tarsi komanda

Į naują savo gyvenimą, kuriame svarbiausias sportas, Rapolas nėrė stačia galva. Jis pasisamdė amerikietį fizinio rengimo trenerį – viename karų, kuriame dalyvavo JAV, kojos netekusį buvusį kariškį. Šis sukūrė fizinio rengimo programą negalią turintiems žmonėms ir kurį laiką padėjo lietuviui kaupti jėgas.

Jėgų reikėjo daug, nes pastaruosius metus R.Micevičius dalyvavo aibėje varžybų: kartais, vos baigdavosi vienos, iškart lėkdavo į kitas.

„Dėl tos baimės, kad galiu neišgyventi, matyt, ir pasiekiau neblogų rezultatų, – juokėsi Rapolas. – Ramiau jaustis man padėjo rėmėjai – „Betsafe“ prisidėjo finansiškai, o „Boardhouse“ – įranga. Taip pat – Neįgaliųjų sporto federacija ir kitos sporto organizacijos, kurių parama leido negalvoti apie rytojų, bet nežinojau, kas laukia toliau“, – prisipažino Rapolas.

Jis dirbo su kineziterapeutu ir masažuotoju, varžyboms rengėsi su britu Bradu Watsonu, o tuos trupinius laisvo laiko, kurio dar likdavo, panaudodavo planavimui.

„Varžyboms būdavau ir treneris, ir administratorius, ir logistas, kuris turi viską sužiūrėti. Tarkime vykstant į poliarinį ratą – varžybas Suomijoje – reikia bilietų į kelis skirtingus lėktuvus, traukinius, autobusus, užsakyti kelis viešbučius, užsiregistruoti dėl negalios, užsisakyti slidinėjimo batus.

Paprastai tuo užsiima keli žmonės, tad užsienio komandų atstovai, išgirdę, kad viską darau vienas, iš nuostabos kraipydavo galvas“, – teigė lietuvis.

Papildomos pajamos sportui

Tačiau sudėtingas ir itin sėkmingas sezonas baigėsi, o Rapolui nesinorėjo sėdėti sudėjus rankų. Juolab kad gyventi nieko neveikdamas jis jau seniai nemoka.

Tad gegužės pabaigoje su ištikimuoju draugu D'Artanjanu R.Micevičius iškeliavo į Svencelę – Lietuvos vėjagalvių sostinę. Kaimą Kuršių marių pakrantėje netoli Klaipėdos šiltuoju sezonu kasmet užplūsta jėgos aitvarų ir burlenčių mėgėjai.

Rapolo tikslas Svencelėje buvo ne tik ir toliau gyventi aktyviai, bet ir šiek tiek sutaupyti dirbant jėgos aitvarų instruktoriumi.

„Paskaičiavau, kad, jei noriu treniruotis taip, kaip geriausi kitų šalių snieglentininkai, per metus man tai atsieitų apie 100 tūkst. eurų.

Mano stipendija – dešimtis kartų mažesnė, tad, dirbdamas instruktoriumi, planavau sukaupti šiek tiek pinigų snieglenčių sportui. Juolab kad reikėjo susipirkti įrangą: neturėjau gerų kietų lentų, reikiamų batų“, – pasakojo R.Micevičius.

Vėl sėdo ant motociklo

Visą vasarą ir rudens pradžioje Rapolas ne dirbo, o, rodos, mėgavosi gyvenimu – darė tai, kas jam patinka ir vandenyje nuolat lenktyniavo su vėju, laisvalaikiu lėkdavo į draugų šventes ar festivalius. Draugiją jam palaikydavo Brigita, su kuria susipažinęs internetu greitai pajuto, kad rado artimą sielą.

„Neieškojau moters, nes buvau ką tik išsiskyręs su mergina ir gal pusmetį dar tvarkėme įvairius bendrus reikalus. Maniau, kad nauja pažintis mane blaškys, kad negalėsiu atsidėti savo tikslams.

Bet su Brigita viskas savaime susiklostė: daug bendraudavome internetu, buvome susitikę Vokietijoje, kur gyvena jos tėtis, o aš dalyvavau varžybose. Kelias dienas pakeliavome po Vokietiją ir Austriją ir galiausiai supratome, kad norime būti drauge.

Buvo dvejonių, kaip bendrausime, kai žiemą aš išvyksiu, bet rinkodaros specialistė Brigita gavo pasiūlymą dirbti nuotoliniu būdu, tad ir jai atsirado galimybė išvykti drauge su manimi“, – pasakojo R.Micevičius.

nuotr. asmeninio archyvo/Rapolas su drauge Brigita
nuotr. asmeninio archyvo/Rapolas su drauge Brigita

Po darbingo ir įtempto sezono Svencelėje į paralimpines žaidynes nusitaikęs snieglentininkas ėmė dėlioti artėjančios žiemos planus, bet, pasitaręs su mylima moterimi, nusprendė šiek tiek laiko skirti atostogoms.

Rapolas iki tol nebuvo lankęsis Azijoje, tad abiejų žvilgsniai nukrypo į Vietnamą – pietryčių Azijos valstybę Indokinijos pusiasalyje.

Gal savaitė iki kelionės Rapolas atgavo A kategorijos vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti motociklą. Šią kategoriją R.Micevičius prarado po traumos, nes medikai netikėjo, kad vyras su protezu galėtų vairuoti motociklą, kurio pavaros paprastai perjungiamos koja.

„Tačiau ne visų motociklų pavaras reikia perjungti koja, be to, ne koja jungiamos ir galingesnių motorolerių pavaros. Medikams ilgai aiškinau, kad tai mano atsakomybė vairuoti saugiai sau ir kitiems. Jei žmogus vartoja alkoholio, jo pasirinkimas sėsti prie vairo ar ne. Jei serga – irgi konkretaus žmogaus atsakomybė ir pasirinkimas vairuoti ar ne.

Kodėl aš, net netekęs kojos, bet įvertinęs visas aplinkybes, negaliu vairuoti motociklo?“ – stebėjosi Rapolas ir galiausiai įtikino medikus šią kategoriją jam grąžinti.

O Vietname būtent motociklas buvo pagrindinė keliautojų iš Lietuvos transporto priemonė. Išsinuomavęs šį burzgiantį dviratį Rapolas iš pradžių jaudinosi, ar tikrai mokės jį vairuoti, bet greitai įgudo ir net protezuota koja pavaras perjunginėjo taip, kaip anksčiau sveika.

„Apmaudu tik, kad protezą šiek tiek subraižiau“, – šyptelėjo snieglentininkas.

Per mėnesį Brigita ir Rapolas išmaišė visą Šiaurės Vietnamą: po kelionės kelias dienas pailsėjo Hanojuje, prisipirko pigių drabužių, nes atvyko tik su kukliu bagažu, ir išriedėjo į šalies gilumą.

Kaimuose stebėjo ryžių augintojų buitį, rezervate – laisvai ten klajojančių dramblių gyvenimą, Ha Longo įlankoje plaukiojo laivu ir aikčiojo nuo įspūdingų uolų vaizdo, o didžiausiame šalies mieste Ho Či Minyje (Saigone) mėgavosi naktiniu gyvenimu.

„Labai norėjome pažinti Vietnamo kultūrą, paragauti daug skanaus vietnamietiško maisto ir kiaušininės kavos. Tai buvo nereali kelionė“, – patikino R.Micevičius.

Nesigaili nė vieno sprendimo

Grįžęs jis vėl iškart susipakavo mantą ir drauge su Brigita bei ištikimuoju D'Artanjanu patraukė į Austriją, Cilertalio slėnį, kuriame savo priekabinį „Tabbert Princess“ namelį pastatė visai žiemai.

„Kempinge, kuriame gyvename, yra viskas, ko reikia buičiai: dušai ir vonios, skalbyklės, džiovyklės, indaplovės. Ten stovi šimtai kemperių, bet tik mes esame nuolatiniai gyventojai – daug slidininkų iš Miuncheno atvyksta tik savaitgaliui.

Džiaugiuosi, kad šalia turiu du geriausius draugus, nes vienas gal išeičiau iš proto, o dabar žinau, kad namuose manęs laukia. Su Brigita drauge ir sportuojame treniruoklių salėje, ir savaitgaliais paslidinėjame, ir į kiną kartais nueiname. Jaučiuosi ramus ir psichologiškai stiprus“, – patikino R.Micevičius.

Nors jo kasdienybėje būna sunkių akimirkų, nors kartais kietą snieglentę norisi šveisti tolyn, diena po dienos Rapolas treniruojasi ir vis sau primena, kodėl tai daro.

„Tikslas patekti į paralimpines žaidynes mane motyvuoja nesustoti, nors kartais būna labai sunku. Bet net ir sunkiausioje veikloje galima įžvelgti gražių dalykų. Atsistoji kalno viršūnėje, apsižvalgai, atsipalaiduoji, pamedituoji.

Nė karto nesigailėjau dėl savo pasirinkimų ir viskuo džiaugiausi: kiekvienas nuopuolis, kiekviena klaida mane ko nors išmokė. Jei galėčiau ką nors keisti, tai dar daugiau laiko skirčiau sportui, dar daugiau laiko leisčiau su šeima ir mažiau miegočiau. Miegas – mano silpnybė, tad, jei galėčiau mažiau miegoti, daugiau dėmesio skirčiau tam, kad būčiau fiziškai stipresnis ir kurčiau dar tvirtesnį ryšį su tėvais, draugais“, – tvirtino R.Micevičius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs