Nepraleidęs nė karto
Kūno kultūros mokytojas Vytautas Stanevičius gruodžio 18 d. vėl stos prie „Eurovaistinės Kalėdinio bėgimo“ starto linijos. Tai bus 41-asis bėgimo entuziasto kartas – tiek metų organizuojamas ir pats Kalėdinis bėgimas. Nė karto bėgimo nepraleidęs 58 metų vyras savo švenčių jau neįsivaizduoja be jo: „Nė karto nebėgau su temperatūra ar sirgdamas. Nežinau savo paslapties – turbūt sveikas gyvenimo būdas, o gal dėl to, kad gimtadienis žiemą, todėl esu atsparesnis šalčiams...“, – juokauja vyras.
V. Stanevičius prisimena beveik visus savo bėgimus, tačiau labiausiai į atmintį įstrigo tas, kai varžantis kartu su profesionalais jam pavyko užimti 3 vietą. „Anksčiau turėdavau tikslą užimti kuo geresnę vietą, o dabar – tiesiog pajausti didžiulį bėgimo malonumą. Specialiai nesiruošiu, koks būna pasiruošimas, taip ir prabėgu“, – apie šiųmetį bėgimą kalba V. Stanevičius. Bėgimo aistruolis džiaugiasi, kad kasmet bėgimas sutraukia vis daugiau žmonių, tačiau pirmą kartą dalyvaujantiems Kalėdiniame bėgime rekomenduoja nepersistengti: „Liko apie 40 dienų – daug čia nebeprisitreniruosi. Reikia žinoti savo galimybes ir išlaikyti savo tempą. Bėgti pagal savo lygį“, – įsitikinęs V. Stanevičius.
Šalčiau nėra buvę
V. Stanevičius prisimena ir patį šalčiausią Kalėdinį bėgimą 1978 metais – tuomet bėgimas dar vadinosi Naujamečiu. „Buvo 30°C šalčio, organizatoriams teko atidėti bėgimą valandai – tuomet termometro stulpelis pakilo iki -27°C. Prisimenu, kad po mėnesio ar dvejų reikėjo tikrintis plaučius – gydytojai net klausė, ar nerūkau... Iš tikrųjų pavojinga bėgti per tokius šalčius“, – prisimena užkietėjęs bėgikas.
Prie starto linijos tuomet stovėjo ir lengvaatletis Algirdas Maldūnas. Spaudžiant tokiam šaltukui jis bėgimo trasą įveikė pirmasis. „Buvo labai šalta, beveik nesimatė veido – taip apšarmojęs buvau“, – savo sėkmingą finišą prisimena A. Maldūnas. „Nėra sveika bėgti tokiu oru, greitai atšaldomi plaučiai, bet juk tuomet niekas nežinojo, kad tą dieną lauks toks oras“, – pasakoja bėgikas.
Iš viso 3-uose Kalėdiniuose bėgimuose dalyvavęs ir 2 kartus iš jų trasą pirmas įveikęs A. Maldūnas juokiasi, kad šiandien tokių šalčių jau nėra, todėl patarinėti, kaip laimėti tokiu oru, neverta: „Mes tiesiog susirinkome, pasišnekučiavome ir pradėjome bėgti. Bėgant distanciją tiesiog pajaučiau, kad bėgasi gerai, spustelėjau, atsiplėšiau nuo kitų ir laimėjau“, – prisimena lengvaatletis A. Maldūnas. Jis tikina, kad tuomet niekas specialiai tokiems bėgimams nesiruošdavo, o pats bėgimas būdavo tiesiog kaip dar viena treniruotė.
Įkvėpė meilę bėgimui
Tarp kasmetinių Kalėdinio bėgimo dalyvių startuoja ir bėgimo naujokai. Pirmą kartą praėjusiais metais Kalėdiniame bėgime kartu su tėčiu dalyvavo vos 9 metų sulaukusi Paulina Aleksiūnaitė. „Pats dalyvavau Kalėdiniame bėgime, kai buvau dar vaikas. Kadangi praėjusiais metais buvo Kalėdinio bėgimo 40-metis – man taip pat 40 metų – nusprendžiau bėgti. Pasiūliau dukrai bėgti kartu ir ji sutiko“, – pasakoja Paulinos tėtis radviliškietis Marius Aleksiūnas.
Paulinos mama Jūratė prisimena, kaip ji dukros pasiteiravo, kiek kilometrų ji bėgs – gal 3 kilometrus? „Ji pasižiūrėjo į mane priekaištingu žvilgsniu ir pasakė: „Mama, tu ką? Žinoma, kad bėgsiu 12!”
„Bėgome visada šalia, motyvavau dukrą. Tris kilometrus Paulina nubėgo labai lengvai, po to buvo sunkiau. Nors po pusės distancijos ji jau sakė „negaliu“, tačiau sukaupusi jėgas – baigė 12 kilometrų trasą“, – prisimena Paulinos tėtis. Paulinos tėvai pasakoja, kad Kalėdinis bėgimas dukrą įkvėpė bėgioti ir toliau: „Paulina lanko Rytų kovos menus ir ten skina pergales. Bėgimo entuziastė nebuvo, tačiau po Kalėdinio bėgimo užsikabino ir po to sudalyvavo dar keliuose bėgimuose, įveikė trasas po 10 kilometrų. Stengiamės gerinti laiką“, – dukros ištverme džiaugėsi M. Aleksiūnas.
„Tėtis būtų vienas bėgęs“, – sako pati Paulina. Mergaitė prisipažino, kad bėgioti jai patinka ir ji laukia naujų iššūkių. „Tikimės, kad šis bėgimas taps mūsų tradicija“, – priduria mama Jūratė.
Bėgimas – sesių tradicija
Bėgti drauge su šeimos nariu įprasta ir sesėms Giedrei ir Gintautei Rutkauskaitėms. „Pirmą kartą Kalėdiniame bėgime dalyvome prieš dvejus metus. Įprastai mūsų šeimoje šventinis laikotarpis būna praleidžiamas ramiai namuose. Tačiau tais metais norėjosi pokyčių ir kitokių įspūdžių, o bėgimo varžybos buvo puiki proga Kalėdas atšvęsti su dideliu būriu šventiškai pasipuošusių žmonių, bėgant gražiausiomis sostinės gatvėmis“, – kaip kilo idėja dalyvauti Kalėdiniame bėgime pasakoja Gintautė.
Kurį laiką Šri Lankoje, o vėliau Honkonge gyvenusi Giedrė nuo savo sesės gavo pakvietimą sudalyvauti Kalėdiniame bėgime. „Kadangi kelias tolimas, su šeima pasimatydavome tik per Kalėdas. Kalėdų rytą tradiciškai apsikeisdavome po eglute padėtomis dovanomis. Tąkart gavau pakvietimą bėgti drauge Kalėdiniame bėgime. Iki šiol nepamenu, kada labiau buvau apsidžiaugusi gauta dovana“, – prisimena Giedrė. Jai antrina Gintautė: „Giedrė aktyviai bėgiojo ir minėjo, kad lagamine tikrai ras vietos sportiniams bateliams ir kad grįžusi norėtų šventiniu laikotarpiu tęsti treniruotes. Tad kilo mintis padovanoti kvietimą dalyvauti Kalėdiniame bėgime, taip sujungiant pomėgį ir dovaną į vieną visumą. Kai pamačiau jos švytinti veidą ir plačią šypseną – supratau, kad pataikiau į dešimtuką“
„Bėgimas buvo taip pat labai puikus. Nors buvo itin šalta, abi pasipuošėme kaspinais, kalėdine atributika, atbėgusios viena kitą pasveikinome ir jau tada sakėme, kad būtinai bėgsime ir kitąmet, ir būtinai kartu“, – prisimena Giedrė. Abi sesės įsitikinusios, kad Kalėdinis bėgimas „mažiau varžybos, o daugiau – šventė“. „Šiais metais nekeliu didelių tikslų, o priešingai planuoju bėgti lėčiau, kad galėčiau pabendrauti, pasidžiaugti buvimu su bėgančiais kartu, sumušti rankomis su palaikančiais sirgaliais ir pasigrožėti pasipuošusiu miestu“, – sako Gintautė.
Tikslas – sukurti gerą nuotaiką
Linas Samaška taip pat ruošiasi džiaugtis Kalėdinio bėgimo dvasia. Antrą kartą bėgsiantis sporto aistruolis jau ruošia ne tik fizinę formą, bet ir kostiumą.
„Nors koja po operacijos, bet nusižengsiu visoms gydytojų rekomendacijoms ir bėgsiu Kalėdiniame bėgime“, – sako nuo vaikystės bėgiojantis 38-erių metų L. Samaška. „Visada labai norėdavau sudalyvauti Kalėdiniame bėgime, tačiau arba dėl išvykų į kalnus, arba dėl traumų tekdavo šį bėgimą praleisti“, – sako kalnų slidinėjimo instruktoriumi dirbantis vyras.
Pirmą kartą 2014 m. Kalėdiniame bėgime sudalyvavęs sporto profesionalas trasoje pasirodė su Kalėdų Senelio atributais: „Tie, kurie orientuojasi į rezultatą, žinoma, nebėga su Kalėdų Senelio kailiniais. Man per šiuos bėgimus nėra aktualios prizinės vietos, o geros emocijos ir pasigaminę endorfinai – tai aš juokauju ir apsirengiu kokį nors įdomesnį kostiumą.“
L. Samaška prisipažįsta žaismingumo į Kalėdinį bėgimą įtraukiantis ir dėl to, kad paskatintų žiūrovus prisijungti kitais metais. „Žinoma, su kostiumais bėgti sunkiau, nes tai apsunkina ir kvėpavimą, ir patį bėgimą. Bet Dieve mano! Koks skirtumas, ar tu tomis trimis minutėm vėliau, ar anksčiau atbėgi – jeigu tuo metu turi gerą laiką“, – samprotauja L. Samaška. „Po tokio bėgimo jaučiuos padaręs tam tikrą Kalėdų Senelio darbą ir prisidėjęs prie nykštukų komandos“, – juokiasi jis.
Sporto profesionalas pastebi, kad neretai mėgėjai dėl patirties stokos patiria ne vieną traumą, tačiau „Eurovaistinės Kalėdinis bėgimas“ ir kiti yra neblogas spyris nieko neveikiantiems: „Kuo daugiau bus renginių, kuo jie bus masiškesni, tuo tapsime sveikesni“, – įsitikinęs L. Samoška.
