Į naują rėmėjų jai skirtą automobilį sėdusi S.Krupeckaitė prieš olimpines žaidynes dar sudalyvaus varžybose Rusijoje, o į Tokiją pakils liepos 30-ąją.
„Pagrindinis tikslas Sankt Peterburge bus pamatyti stiprius varžovus, pasigalynėti, nugalėti jaudulį, prisipratinti treką, varžybų dienotvarkę“, – pasakojo S.Kurpeckaitė.
Triskart geriausia Lietuvos sportininke rinkta dviratininkė kelialapį į Tokiją kartu su kita trekininke Migle Marozaite užsitikrino vienos pirmųjų iš visų Lietuvos delegacijos narių, kai dar 2020-ųjų vasarį sėkmingai startavo Berlyne vykusiame pasaulio dviračių treko čempionate.
Tokijuje iš Utenos kilusi dviratininkė su M.Marozaite startuos komandų sprinto rungtyje ir asmeninėse sprinto bei keirino varžybose.
Vis tik net ir penktosios olimpinės žaidynės S.Krupeckaitei negarantuoja, jog jaudulio šįkart bus mažiau.
„Gal apgaudinėčiau save sakydama, kad nesijaudinsiu. Vis tiek jaudinsiuosi, bet tikiuosi, kad patirtis ir darbas su savimi pagelbės“, – kalbėjo dviratininkė.
Pasiruošimas olimpinėms žaidynėms buvo sunkus S.Krupeckaitei, kuri dėl pandemijos negalėjo dalyvauti varžybose ilgą laiką.
„Dabar lyg patys su savimi treniravomės. Sudėtinga, nes sportininką stumia ir veža kiti žmonės. Kai su savimi lyginiesi, atrodo, kad viskas gerai, bet paskui išeini į treką, o tada paaiškėja, kad kitiems viskas dar geriau“, – šypsojosi S.Krupeckaitė.
Pandeminės olimpinės žaidynės bus kitokios, o olimpietė neslepia, kad prisitaikyti Japonijoje gali būti sudėtinga. Tai byloja ir asmeninė patirtis.
„Esu buvusi Japonijoje, jaučiau klimato pasikeitimą, laiko zonų skirtumą, bet bendrai su visa komanda tą įveiksime. Turime pakankamai daug laiko, nes mūsų treko varžybos vyksta ilgai, ne vieną dieną. Tai iš vienos pusės ir vargina, nes, kaip sako, kad vieną naktį gali nepamiegoti. O pas mus tų naktų būna ir trys, ir keturios. Streso ir jaudulio būna daug, bet visiems sąlygos vienodos“, – svarstė S.Krupeckaitė.
Metais vėliau vyksiančios olimpinės žaidynės sujaukė daugelio sportininkų planus, bet patyrusi S.Krupeckaitė tikina, kad taip susiklostę įvykiai jai gal net ir išėjo į naudą.
„Turėjau daugiau laiko padirbėti su psichologija. Kai sužinojome (kad žaidynės nukeliamos – aut. past.), buvo didžiulis stresas. Pasižiūri į pasą ir pamatai, kad „va, dar metus reikia kentėt“, bet nesijaučiu blogiau nei pernai. Gal pernai buvau labiau emociškai išsekusi. Per metus be varžybų jaučiuosi emociškai sveikesnė. Ar tai gerai, ar ne, tai pamatysim tik per olimpines žaidynes“, – įsitikinusi dviratininkė.
Kalbėdama apie tikslus Tokijuje S.Krupeckaitė prisiminė ankstesnes savo patirtis ir šįkart ruošiasi į olimpines žaidynes vykti su kiek kitokiu požiūriu.
„Gal man ir kliudydavo, kad visada važiuodavau ne dalyvauti, o kovoti. Nežinau, kas man pakiša koją: ar noras kovoti, ar noras kažkam kažką įrodyti. Mano tikslas šiemet – neužsibrėžti per daug, kad paskui nenusivilčiau. Nusivylimas labai sugriauna svajones, tampi nelaimingu sportininku, neišsipildžiusiu, neišbaigtu, – samprotavo S.Krupeckaitė. – Tegul tai būna dalyvavimas, džiaugimasis, patyrimas to jausmo, ką reiškia ten dalyvauti.“
S.Krupeckaitė džiaugiasi, kad su M.Marozaite dalyvaus komandinio sprinto varžybose, o šioje rungtyje bus tik aštuonios poros.
Kad bus jaudulys, panika, baimės pilnos akys, tai tikrai. Tai normalu, nes nebijo tik kvailiai
„Jau dabar galiu iškėlusi rankas sakyti, kad esu aštunta olimpinėse žaidynėse. Šypsena kabinasi ant ausų, viskas yra gerai. Jei pavyks aplenkti kelias komandas, kurios bus stiprios, didžiuosiuosi dar labiau, – šypsojosi dviratininkė. – Bet didžiuojuosi ir dabar tuo, ką pasiekėme, ką padariau pati, ką mūsų komanda padarė. Dviračių sportas yra menkas viso pasaulio mastu. Lietuva, Panevėžys – lašas vandenyne, tad manau, kad esame pakankamai ryškūs, dideli ir galime iškėlę nosis į viršų sakyti, kad esame nugalėtojai.“
Jei S.Krupeckaitei tai bus penktosios olimpinės žaidynės, tai M.Marozaitė didžiausiame sporto renginyje debiutuos. Ar tai gali pakišti koją?
„Ne tik gali, bet ir tikrai pakiš. Jaudulys daro savo, bet Miglei galiu palinkėti pasitikėti savimi. O kad bus jaudulys, panika, baimės pilnos akys, tai tikrai. Tai normalu, nes nebijo tik kvailiai. Mes einame į kovą už savo šalį, už būvį“, – sakė S.Krupeckaitė.
