Su E.Česoniu kalbamės prie šiuo metu naujojoje Paralimpiečių krantinėje stovinčio „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelio, ant kurio užrašyta – „Kalbėk su manimi ne apie negalią, kalbėk apie sportą“. Šis unikalus bendravimo suolelis yra dalis Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuoto projekto. Suolelis keliauja po Lietuvą ir kviečia pažinti žmogų, kalbėtis įvairiomis temomis. Juk nemažai žmonių išgyvena dėl negalios, yra užsidarę, liūdi, kad jiems nesiseka, tačiau tokie pavyzdžiai, kaip ryžtu trykštantis E.Česonis ar iš Tokijo paralimpinių žaidynių grįžę sportininkai, įkvepia veikti.
„Būna, kad net gatvėje žmogus, prabėgdamas pro šalį, padėkoja. Kaip tik neseniai vienas vyras sako – ačiū jums! Sakau – nėra už ką, o jis – patikėk, yra už ką. Džiugu, kad yra žmonių, kuriuos aš motyvuoju savo poelgiais, užsispyrimu, ryžtu, bet lygiai taip pat ir man sunkiais momentais motyvacijos suteikia kiti. Būna labai sunkių momentų, bet tada aš pažiūriu, kad kitiems dar sunkiau, o jie sugeba tokių įspūdingų dalykų pasiekti. Kodėl nepamėginus ir man”, – pasakoja profesionalus sportininkas, gimęs be dalies vienos rankos.
Negali ar nenori galėti?
E.Česonis sako, kad išskirtinis niekada nesijautė ir niekada nemanė, kad kažko negali. Tik kartais tenka įdėti daugiau pastangų norint pasiekti vieną ar kitą tikslą.
„Tiesa, man atrodė, kad aš negaliu užsirišti batų raištelių. Bet geriau pagalvojus, aš tiesiog nenorėjau išeiti iš savo komforto zonos ir rinkausi to nedaryti – pora kartų pabandžiau, man nepavyko ir numojau ranka. Netgi prieš varžybas draugė, kuri pati neturi dešinės rankos, man viena ranka užrišdavo startukus. Bet visai neseniai bičiulis pasidalijo filmuku, kaip jis viena ranka užsiriša batraiščius ir paklausė, kaip jūs tai darote. Šio spyrio man ir užteko. Dabar kasdien prieš treniruotę ne žmonos prašau, kad man batus užrištų, bet pats užsirišu. O išmokti užtruko vos 5–10 minučių“, – sako Ernestas ir priduria, kad taip yra su daugeliu dalykų tiek sporte, tiek kitose gyvenimo srityse – komforto zonoje būti lengva, bet tik ją peržengę, mes tobulėjame.
Tai ir yra žmogaus galimybių paslaptis – jas plečiame per skausmą, per nepatogumą. Pavyzdžiui, sportuojant pasieki tokį momentą, kai protas siunčia signalą, jog daugiau nebegali, širdis daužosi, kūną skauda. Bet reikia tik kiek ilgiau atkentėti tuos sunkius momentus ir pamatai, kad iš tiesų gali ir galimybių ribos kasdien plečiasi vis labiau.
Avantiūra – per 2 mėnesius pasiruošti niekada nebandytiems atstumams
Kai atletas ruošėsi paralimpinėms Tokijo žaidynėms, jis turėjo tikslą tapti pirmuoju Lietuvos atstovu triatlono sprinto distancijos rungtyje. Tačiau šiemet nepatekus į žaidynes, E.Česoniui teko imtis plano B. Jis norėjo sudalyvauti ilgesnio nuotolio triatlono varžybose, tačiau iškart apie ilgą distanciją negalvojo: „Man įprasta triatlono distancija – sprinto distancija, t. y. 750 m plaukimas, 20 km dviračiu ir 5 km bėgimas. Pats savarankiškai nebūčiau sugalvojęs iškart ruoštis kelis kartus ilgesniam iššūkiui – 3,8 km plaukimui, 180 km minti dviračiu ir po to bėgti 42,2 km. Iki šiol daugiausia buvau nubėgęs 25 km, o čia maratonas! Ir dar po tokios ilgos distancijos dviračiu. Bet avantiūrai pastūmėjo draugas ir kartu varžovas iš Vengrijos, jis sako – juk čia tik dėl smagumo“, – pradžią, kaip pasiryžo dalyvauti pasaulio triatlono čempionate Nyderlanuose, prisimena sportininkas.
Lemiamą žodį tarė treneris. Lietuvį nuo pernai metų treniruoja ispanas Carlosas Prieto tarp kurio auklėtinių – ne vienas olimpinis bei pasaulio čempionatų prizininkas.
„Susisiekiau su treneriu ir paklausiau, ar per du mėnesius galiu pasiruošti ilgos distancijos triatlono varžyboms. Jis sako – be problemų! Sumažinsime plaukimo treniruočių, pridėsime dviračio, bėgimo ir būsi pasiruošęs, – trenerio patikinimą atsimena Ernestas, nors pripažįsta, kad du mėnesiai pasiruošimo yra labai mažai. – Paprastai pasiruošimas ilgos distancijos varžyboms trunka apie metus, tačiau aš pradėjau ne nuo nulio, mano forma jau buvo gera. Žinoma, po pirmų ilgų treniruočių kilo visokių minčių. Pamenu, minu dviračiu į Visaginą, nulipu po tų 156 km, kojos medinės, galvoju – o dar maratoną reikės bėgti. Menkos abejonės pradėjo lįsti į galvą. Bet minčių, kad neįveiksiu distancijos – nebuvo. Mąsčiau tik, kad bus labai sunku. Bet pasitvirtino sena tiesa – sunku per treniruotes, lengviau varžybose.“
Kalbėdamas apie pasirengimą, atletas sako, kad visi sportininkai, besiruošdami svarbioms varžyboms, gerindami savo pasiekimus, išgyvena panašius jausmus ir jokio skirtumo, su negalia ar be jos. Valia, užsispyrimas ir palaikymas svarbus visiems vienodai.
Skausmas, kokio niekada nėra jautęs
Profesionalus lengvaatletis nuo mažens buvo labai aktyvus, energingas – sportas jam visada patiko. Nuo 6 metų Ernestas pradėjo lankyti futbolą, mokykloje žaidė krepšinį, kieme su draugais – ledo ritulį. Ilgą laiką jo aistra buvo būtent futbolas, ši sporto šaka jam sekėsi, bet paauglystėje E.Česonis išgirdo, kad yra neįgaliųjų sportas ir taip atėjo į lengvąją atletiką. Pradėjus rimtai sportuoti, futbolo kamuolį kuriam laikui teko padėti į šalį, nes nenorėjo rizikuoti dėl galimų traumų, kurios padėtų tašką tiek siekiant tikslų lengvojoje atletikoje, tiek futbole.
Pradėjus rengtis triatlonui, didžiausias iššūkis buvo plaukimas. Pradžioje ir 50 metrų atrodė sunkiai įveikiami, tačiau per skausmą ir pasiryžimą, rezultatai ilgainiui gerėjo. Bet šįkart pasaulio ilgos distancijos triatlono čempionate E.Česoniui sunkiausia buvo bėgimas.
„Fiziškai buvo labai sunku, o ne psichologiškai. Jutau didžiulį raumenų skausmą, tiesiog rakino kojas – man gyvenime niekada nėra taip skaudėję. Tačiau, kad pasiduosiu, man net minčių nebuvo – jeigu važiuoju į varžybas dalyvauti, vadinasi, distanciją įveiksiu. Sustabdyti gali tik išskirtinės aplinkybės – pavyzdžiui, smarkiai susižaločiau nukritęs ir nebegalėčiau tęsti varžybų arba sprogtų dviračio padanga ir neturėčiau kaip jos pasikeisti. Pagal zodiaką esu jautis, taigi ryžto siekiant užsibrėžto tikslo man tikrai netrūksta. Kad ir kaip man skaudėjo, žinojau, kad privalau baigti distanciją. Kai prasidėjo skausmai, buvau jau valandą plaukęs, 5 valandas mynęs dviratį, nubėgęs dalį maratono, taigi trasoje buvau beveik 8 val., liko tik pora valandų pakentėti – tiek tikrai galiu iškęsti“, – pasakoja E.Česonis.
Sportininkas iš patirties žino, kad varžybose padeda ne tik geras psichologinis nusiteikimas, bet ir aplinkinių palaikymas: „Kai žinai, kad tave palaiko tiek žmonės Lietuvoje, tiek per varžybas artimieji arba visai nepažįstami žmonės, kurie šaukia „Varyk! Tu gali! Pirmyn!“, psichologiškai būna tikrai lengviau. Kai bėgant ima viską skaudėti, kai darosi sunku, palaikymas motyvuoja, suteikia papildomų jėgų“, – sako sportininkas.
Sportas be atskirties
Sportininkų palaikymas mūsų šalyje didėja ir oficialiame lygmenyje. Geriausiai šiemet Tokijo paralimpinėse žaidynėse pasirodę Lietuvos sportininkai gaus dvigubai didesnes premijas, tiesa, jos dar neprilygs olimpinių žaidynių medalininkų premijoms ir paralimpiečiams bus skiriamos tik šiemet. Siūlymus, kokia premijų tvarka turėtų būti ateityje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų patekti iki gruodžio 1 dienos.
Taip pat po pernai pasirašyto istorinio susitarimo tarp Lietuvos paralimpinio komiteto ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos, Lietuva tapo trečiąja šalimi pasaulyje ir pirma Europoje, kurioje negalią turintys sportininkai svarbiausiose atletikos varžybose dalyvauja kartu su sveikaisiais.
„Norėčiau, kad taip būtų visur, nes mes niekuo neprastesni, galime kartu sportuoti, rodyti puikius rezultatus. Dalyvavimas svarbiausiose atletikos varžybose leidžia rezultatus fiksuoti tarptautiniuose reitinguose, siekti normatyvų. Taip pat varžybų atmosfera visai kita. Kai vyksta neįgaliųjų čempionatai, tribūnos būna tuščios – palaiko tik savi. O pernai Palangoje vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate atmosfera buvo puiki, jausmas visai kitas – užplūsta adrenalinas, jauti ne tik artimųjų, bet ir kitų žiūrovų palaikymą“, – sako atletas ir priduria, kad gera, kai tavęs neišskiria.
Sportuoti su sveikais sportininkams E.Česoniui ne naujiena. Triatlone jis treniruojasi ir dalyvauja su sveikais sportininkais, jis įsitikinęs, kad taip ir turėtų būti. O kalbant apie ateities planus, E.Česonis sako, kad parako sprintui dar tikrai yra. Atletas ruošiasi Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms. Tačiau žada nepamiršti ir ilgos distancijos triatlono varžybų.
„Pabandžiau ir viskas? Ne! Tai užkrečiantis dalykas – tikrai norėsiu pagerinti savo ilgos distancijos laiką. Žinoma, pirmas savaites po varžybų nieko nenorėjau, bet paskui atsigavau, susidėliojau mintis, atgavau jėgas. Kai suvoki, kad tu tai padarei, kad įveikei trasą, pradedi analizuoti, ką galėjai padaryti geriau, kur galėtum patobulėti. Taigi planuose tikrai yra ir ilgos distancijos triatlonas. Ateity. Juk vyresnis amžius triatlone dėkingas – būdamas 35–40 m. ištvermės turi daugiau“, – šypsosi sportininkas.
„Jokio skirtumo“ – tai visuomenės informavimo kampanija, kuria siekiama parodyti, kad žmonės su negalia, lygiai kaip ir visi kiti visuomenės nariai, nori bei gali sportuoti, dirbti, keliauti, dalyvauti profesiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Kalbėkime ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus!
