Pralėkė trys mėnesiai, kai buvusio krepšinio trenerio V.Gecevičiaus darbo vieta yra kiek kitokiame Vilniaus rajone.
Skroblų gatvėje esančią sporto salę supa akliesiems pritaikyti takai, pažymėti specialiais ženklais ir kelis šimtus metrų besidriekiančiais turėklais. Kelias į maisto parduotuvę ir padarytas taip, kad ten kuo lengviau nukeliautų regėjimo negalią turintis žmogus.
Tame rajone gyvena vyrai, žaidžiantys Lietuvos golbolo rinktinėje – turbūt labiausiai tituluotoje visų sporto šakų komandoje, bet pastaruoju metu išgyvenusiai trenerių permainas.
2016 metais ant auksinės paralimpinių žaidynių pakylos Rio de Žaneire rinktinę atvedęs Karolis Levickis patyrė įtemptų santykių su žaidėjais ir kitais metais iškeliavo dirbti į Norvegiją – ne treniruoti golbolo komandos, bet dirbti fizinį darbą.
Jį pakeitęs Šarūnas Jukna po poros metų, per kuriuos lietuviai iškovojo Europos čempionato auksą, bet liko ketvirti pasaulio čempionate, nusprendė susitelkti į medicinos studijas.
Tada Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinės sekretorės Neringos Paraščiuk-Balčiūnienės, buvusios krepšininkės, skambučio sulaukė V.Gecevičius – didžiąją gyvenimo dalį dirbęs Lietuvos krepšinio federacijoje jaunimo ir moterų rinktinių administratoriumi ir vadovu, o pastaraisiais metais treniravęs Vilniaus „Kibirkšties“ krepšininkes.
„Posūkis man buvo labai netikėtas, – prisiminė V.Gecevičius. – Iš vieno darbo teko peršokti į visiškai kitokį. Nesu pirmos jaunystės ir nemaniau, kad gyvenime dar pasitaikys tokių iššūkių.“
Sutikęs dirbti golbolo rinktinės treneriu, V.Gecevičius nustebino savo artimuosius, tarp jų sūnų Martyną Gecevičių – dukart Eurolygos čempioną, praėjusį sezoną atstovavusį Prienų „Skycop“ komandai.
„Žmona apsidžiaugė, kad pakeisiu aplinką. O aš pats patekau į aplinką, kur žaidėjai iš pradžių man labiau patarinėjo nei aš jiems“, – pripažino V.Gecevičius.
Jis neslėpė, kad sudėtingiausia iš pradžių buvo pajusti ne žaidimą, bet aklųjų gyvenimo subtilybes – kaip jie juda, bendrauja, keliauja vorele susikabinę už trenerio ir jo padėjėjos Sandros Šalčiūtės pečių.
O tada pažintis su visiškai nauju žaidimu, kurio žaidėjams ant akių dedamas raištis, o iš rankų į vartus paleistas kamuolys gali skrieti 70–80 km per valandą greičiu, jei žaidėjas nusprendžia paleisti kamuolį riedėti per grindis, o ne šokinėjant.
Dalies niuansų V.Gecevičius iš pradžių nežinojo ir dėl to pats patirdavo netikėtų bausmių – pavyzdžiui, per varžybas Lietuvoje jam sušukus ar nusprendus paduoti žaidėjui vandens buteliuką ir žengus kelis žingsnius, jo komanda gaudavo baudinį į savo vartus dėl taisyklių pažeidimo.
„Kol treneriui reikėjo pagalbos, mes padėjome jam. Tačiau dabar matyti, kad treneris jau perpratęs šį žaidimą labai neblogai – tikrai labai neblogai. Dabar jis mums labai padeda tapti geresne komanda, – sakė Lietuvos golbolo rinktinės narys Mantas Brazauskis. – Jis labai imlus ir greitai savinasi informaciją apie mūsų žaidimą.
Jis tampa treneriu, kuris gali strateguoti per varžybas ir mums patarti. Manau, kad tapome judresne ir mobilesne komanda.
Jį priėmėme labai šiltai. O dabar jo laukia bene didžiausias išbandymas.“
Didžiausias egzaminas prasidės netrukus, kai Lietuvos rinktinė dalyvaus 14-os komandų atrankos turnyre Jungtinėse Valstijose.
Pernai pasaulio čempionate lietuviai liko ketvirti, pirmi už olimpinio brūkšnio, nes tik prizininkai – brazilai, belgai ir vokiečiai pelnė kelialapius į 2020 metų paralimpines žaidynes Tokijuje.
Dabar olimpinės atrankos turnyre bus kovojama dėl dviejų bilietų į Japoniją.
Pačiupti bilietą nėra paprasta, nes po 2016 metų triumfo Rio de Žaneire Lietuvos rinktinė prarado du svarbius žaidėjus.
Rinktinės lyderis Genrikas Pavliukianecas baigė karjerą, gauna sporto rentą už laimėjimus ir konstruoja įvairiausius medinius baldus. 44 metų vyras buvo pasirodęs aikštėje neseniai veteranų komandos gretose ir V.Gecevičius įsitikino, kad jis vis dar galingas aikštėje. Tačiau kol G.Pavliukianecas svarsto, ar verta sugrįžti į sportą, be jo sulipo darni komanda iš šešių žaidėjų.
Jose nėra ir Mindaugo Sochovejaus – 31 metų paralimpinio čempiono. „Jis – geras žaidėjas, bet alkūnės trauma ir operacija neleido jam psichologiškai gerai jaustis aikštėje. Labai gaila, nes jis būtų naudingas komandai“, – sakė V.Gecevičius.
Olimpinėse atrankos varžybose Indianos valstijoje svarbiausiomis varžovėmis treneris regi Suomijos, Ukrainos, JAV ir Turkijos komandas.
Jei nepavyktų dabar, lauktų dar vienas, paskutinis olimpinis šansas – Europos golbolo čempionatas Vokietijoje šį rudenį. Į Tokiją pateks tik Europos pirmenybių nugalėtojai.
„Liko du šansai, – reziumavo V.Gecevičius. – Be abejo, geriausia būtų buvę laimėti bilietą pernai pasaulio čempionate, bet yra kaip yra. Bandysime išnaudoti galimybę JAV, o jei nepavyks ten, dar liks galimybė rudenį Vokietijoje. Ir anksčiau yra buvę, kad Lietuvos golbolo rinktinei teko šokti į nuvažiuojantį traukinį.“
Dabartinėje Lietuvos rinktinėje G.Pavliukaneco kalibro žvaigždžių nėra, tad svarbiausia bus tai, dėl ko ir reikalingas treneris. „Svarbiausia, kad būtume darni komanda, – pabrėžė V.Gecevičius. – Vienas už visus ir visi už vieną.“
