Olimpinio judėjimo vadovai priversti eiti nuolatiniu ieškojimų keliu. Suprantama, ypač daug kelių jiems teko išbandyti XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai olimpinės tradicijos dar nebuvo sukurtos, o nemažai sporto šakų dar tik formavosi.
Būtent tais laikais į olimpinių žaidynių programą pateko kelios sporto šakos, kurios vėliau buvo primirštos arba visai pamirštos. Žaidynių šeimininkai tais laikais į programą įtraukdavo sporto šakas ar rungtis, kurios būdavo paplitusios jų šalyje, bet kitose Europos dalyse ar juolab kituose žemynuose – beveik nežinomos. Kituose kraštuose kartais net nebūdavo toms sporto šakoms reikalingų aikščių ar įrangos, tad olimpinė programa vėl būdavo keičiama.
Kone geriausias pavyzdys – baskų pelota (žaidimas, kuriame susipynę teniso ir skvošo elementai). Pelota oficialiai į olimpinę programą buvo įtraukta tik per 1900 m. Paryžiaus žaidynes, o vėliau trejose žaidynėse – 1924 m. Paryžiaus, 1968 m. Meksiko ir 1992 m. Barselonos – buvo pristatyta kaip parodomoji sporto šaka.
Kodėl būtent per šias žaidynes? Atsakymo toli ieškoti nereikia: per visą pasaulio pelotos pirmenybių istoriją keturių šalių – Ispanijos, Prancūzijos, Meksikos ir Argentinos sportininkai iškovojo 235 iš 242 aukso medalių. Didžiajai pasaulio daliai šis baskų žaidimas yra didelė paslaptis.
Tik per 1900 m. Paryžiaus olimpines žaidynes vienintelį kartą buvo surengtos kriketo, kroketo, bočės, ugniagesių sporto, aitvarų leidimo, sportinių balandžių lenktynės ir dar kelių sporto šakų varžybos. Tiesa, dabar Tarptautinis olimpinis komitetas daugelio šių varžybų kaip oficialios 1900 m. olimpinių žaidynių dalies nepripažįsta.
Kai 1904 m. olimpinės žaidynės pirmą kartą buvo surengtos JAV, Sent Luiso mieste, vyko dviejų tuo metu Šiaurės Amerikoje paplitusių žaidimų – lakroso ir rokės (amerikietiška kroketo atmaina) varžybos. 1908 m. Londono žaidynių rengėjai vieninteliai į olimpinę programą įtraukė raketes (teniso ir skvošo atmaina), sugrąžino delninį tenisą (pasaulyje vadinamas prancūzišku terminu „jeu de paume“) ir polą (kamuolio žaidimas ant arklių).
Polo olimpinis kelias – labai vingiuotas. Šis žaidimas net kelis sykius pateko į olimpinę programą, bet greitai iš jos būdavo pašalinamas. Polo varžybos vyko per 1900, 1908, 1920, 1924 ir 1936 m. žaidynes.
Panašus ir regbio likimas. Regbininkai olimpinėse žaidynėse varžėsi vos keturis kartus (1900, 1908, 1920 ir 1924 m.). Klasikinis regbis ir dabar nėra olimpinė sporto šaka, tačiau 2016 m. į olimpinę programą buvo įtraukta šio žaidimo atmaina septynetų regbis.
Per ankstyvąsias olimpines žaidynes buvo surengtos kelių variklinių sporto šakų varžybos. 1900 m. Paryžiaus žaidynėse vyko kelių rūšių automobilių, sunkvežimių (tarp jų – ugniagesių automobilių), motociklų bei variklinių valčių lenktynės. TOK ir šių varžybų nepripažįsta oficialia olimpinės programos dalimi.
Variklinių valčių lenktynės taip pat buvo surengtos per 1908 m. Londono žaidynes. Oficialiai šios varžybos laikomos vienintele olimpinių žaidynių programoje buvusia varikline sporto šaka.
Nors XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais automobilių, motociklų, variklinių valčių, vėliau ir aviacijos sportas Europoje bei Šiaurės Amerikoje buvo pašėlusiai populiarus, pasaulio sporto vadovai nusprendė į olimpinių žaidynių programą neįtraukti sporto šakų, kuriose rezultatus labiausiai lemia ne žmogaus fizinės pastangos.
Iš olimpinės programos dingo nemažai savitų rungčių. Tik per 1900 m. olimpines žaidynes šauliai varžėsi šaudymo į gyvus balandžius rungtyje, o jojikai – kurio žirgas peršoks aukščiau ir toliau, tik 1904 m. olimpinėse žaidynėse buvo nėrimo į tolį rungtis (sportininkai turėjo per minutę arba kol pakils iš vandens kuo toliau nunerti nejudindami galūnių).
Kelios rungtys gyvavo ilgiau, bet taip pat nesulaukė šių dienų. Ketverių olimpinių žaidynių gimnastikos varžybose buvo kopimo virve rungtis (1896, 1904, 1924 ir 1932 m.), nuo 1900 iki 1912 m. lengvaatlečiai šoko į tolį ir aukštį iš vietos, dukart buvo surengtos ir trišuolio iš vietos varžybos. Dviračių treko olimpinėje programoje labai ilgai – nuo 1908 iki 1972 m. vyko 2 km tandemų (dviviečių dviračių) lenktynės.
Tarp išbrauktų rungčių pateko ir virvės traukimas. Nors dabar virvės traukimas yra atskira sporto šaka, XX amžiaus pradžioje jis buvo laikomas lengvosios atletikos rungtimi. Virvės traukimo varžybos vyko penkeriose iš eilės olimpinėse žaidynėse nuo 1900 iki 1920 m., bet prieš 1924 m. Paryžiaus žaidynes TOK nusprendė sumažinti rungčių skaičių ir virvės traukimas neteko olimpinių teisių (beje, tuomet iš žaidynių programos keliems dešimtmečiams buvo išbraukta net ir tokia klasikinė sporto šaka, kaip šaudymas iš lanko).
Kelios buvusios olimpinės sporto šakos nenugrimzdo užmarštin ir tikisi vėl grįžti į olimpinių žaidynių programą. Tą jau padarė golfas, kurio olimpinės varžybos vyko 1900 ir 1904 m., bet paskui buvo sugrąžintos tik praėjus daugiau nei šimtmečiui – 2016-aisiais. Dabar viltis pasekti golfo pavyzdžiu puoselėja virvės traukimo, kriketo, polo, baskų pelotos, lakroso entuziastai.
Tarptautinis olimpinis komitetas yra numatęs pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos sporto šakos gali patekti į olimpines žaidynes. Pamatinis kriterijus – sporto šakai privalo vadovauti Olimpinės chartijos besilaikanti tarptautinė federacija, be to, ji turi būti paplitusi visame pasaulyje. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad sporto šaka būtų patraukli televizijai ir žiniasklaidai, į jaunimo susidomėjimą, lyčių lygybę ir kitus aspektus.
Virvės traukimo, kriketo, polo ir baskų pelotos tarptautinės federacijos yra įtrauktos į TOK pripažįstamų tarptautinių federacijų sąrašą. Pasaulio lakroso federacijai 2018 m. buvo suteiktos parengiamosios teisės.
Vis dėlto būtent lakroso perspektyvos šiuo metu atrodo geriausiai. Pasaulio lakroso federacija yra viena sparčiausiai besiplečiančių tarptautinių sporto organizacijų (2002 m. turėjo tik 18 narių, 2012 m. – 45, 2021 m. vasaros pradžioje – jau 72), o praėjusiose pasaulio lakroso pirmenybėse dalyvavo net 46 komandos. Pasaulio lakroso federacijai nuo 2018 m. priklauso ir Lietuvos lakroso federacija.
Tiesa, Lietuvos lakroso federacijos veikla yra labai vangi. Priešingai nei Lietuvos virvės traukimo federacijos. Mūsų šalies sportininkai nuolat dalyvauja svarbiausiose tarptautinėse virvės traukimo varžybose ir pasiekia neblogų rezultatų.
