Ledo ritulio eros pradžioje sportininkai reguliariai patirdavo galvos sužeidimus – įdrėskimus, sumušimus ir lūžius. Visgi, tai laikyta neatsiejama šio sporto dalimi ir naujoji apsaugos priemonė sulaukė nemažai pasipriešinimo ir pajuokų.
Pagal oficialią versiją, pirmasis vartininkas su kauke buvo moteris. 1927 m. Kanados Karališkojo Kingstono universiteto moterų ledo ritulio komandos vartininkė Elizabeth Graham pasirodė varžybose su fechtavimo kauke ant veido. Tai buvo primygtinis jos tėvo reikalavimas, nes dėl ankstesnių dukters sužeidimų jam teko suploti nemenką sumelę dantų gydytojui.
Vienas iš pirmųjų vartininkų, žaidusių su kauke ant veido oficialiame turnyre, buvo japonas Teiji Honma. 1936 m. jis atstovavo Japonijai ketvirtose žiemos olimpinėse žaidynėse, kurios vyko Vokietijos Garmišo-Partenkircheno mieste. Geležinis narvas ant veido veikiau priminė beisbolininko kaukę, bet japonui tiko idealiai. Juk jis prastai matė ir nešiojo akinius.
Dar originaliau pasielgė Monrealio „Maroons“ vartų sargybinis Clintas Benedictas. 1929-1930 m. Kanados reguliariajame čempionate jam perkirto veidą, sulaužė nosį, sutrupino žandikaulį ir sutrenkė smegenis. Visa tai vos per dvejas rungtynes! Sportininkas vėl pasirodė ledo arenoje tik po mėnesio, o jo veidą slėpė groteskiška kaukė didele nosimi, pagaminta iš odos ir vielos. Galutinai pasveikęs C.Benedictas nutarė vėl žaisti be jos, nes „ta didelė nosis užstojo visą vaizdą“. Deja, jau to paties sezono pabaigoje jo karjera baigėsi – ritulys pataikė C.Benedictui į gerklę.
Apsauginės kaukės nugrimzdo užmarštin net 25 metams, kol 1954 m. NHL vartininkams buvo pasiūlyta moderni naujovė – plastikinės kaukės. Deja, kaukių kūrėjas pats nežaidė ledo ritulio, todėl šis projektas žlugo. Veidas greitai suprakaituodavo, kaukė aprasodavo ir vartininkas tiesiog „apakdavo“.
Perversmas sportininkų apsauginių priemonių srityje įvyko 1959 m. kai buvo pagaminta stiklo pluošto kaukė – šiuolaikinių kaukių pirmtakė. Visa tai nutiko legendinio „Montreal Canadiens“ vartininko Jacqueso Plante'o dėka.
Šešiskart Stenlio taurės laimėtojas su kauke žaisdavo treniruočių metu. Viskas prasidėjo, kai ritulys pataikė sportininkui į veidą ir sulaužė skruostikaulį. Vienas iš J.Plante'o gerbėjų pasisiūlė pagaminti jam kaukę iš stiklo pluošto ir taip apsaugoti publikos numylėtinį nuo traumų. Šiai naujovei aršiai priešinosi konservatyvusis komandos treneris Josephas Hectoras Blake'as, kurio manymu, kaukė siaurino vartininko regos lauką ir trukdė susikaupti.
1959 m. lapkričio 1 d. vyko rungtynės tarp „New York Rangers“ ir „Montreal Canadiens“. Priešininkų komandos puolėjas smūgiavo labai stipriai, ritulys pataikė J.Plante'o į veidą ir sulaužė nosį. Žaidimas buvo sustabdytas 45 minutėms, o sportininko veidą „papuošė“ septynios siūlės. Po suteiktos pagalbos vartininkas kategoriškai atsisakė grįžti į areną be kaukės. Sportininko ultimatumas įsiutino trenerį, bet tais laikais komandos neturėjo atsarginių vartininkų. J.Blake'ui teko nusileisti, priešingu atveju rungtynės būtų nutrauktos.
Šis įvykis tapo precedentu ir nuo to karto J.Plante'ą ledo arenoje visi matė tik su kauke. Gerbėjai ir žiniasklaida labai aršiai sureagavo į tokią naujovę, vyravo nuomonė, kad ledo ritulininkas yra tiesiog bailys. Iš jo šaipėsi ne tik kitų komandų sirgaliai, bet ir kai kurie NHL žaidėjai.
Vienas iš aršiausių J.Plante'o kritikų buvo įžymusis ukrainiečių kilmės vartininkas Terry Savčiukas. Per savo karjerą jis žaidė tokiose komandose kaip „Detroit Red Wings“, „Boston Bruins“, „Toronto Maple Leafs“, „Los Angeles Kings“ ir „New York Rangers“. Fantastiškai greitas ir aukščiausio lygio vartininkas yra įtrauktas į visų laikų geriausių NHL žaidėjų šimtuką. Ir, žinoma, jis žaidė be kaukės. Karjeros pabaigoje T.Savčiuko veidas buvo taip išmargintas randų, kad išsigąsdavo ne tik vaikai, bet ir suaugę.
Jis buvo kategoriškas J.Plante'o atžvilgiu, bet po trejų metų kapituliavo ir tapo antruoju NHL vartininku, kuris nuolat žaidė su kauke.
Vartininkų be kaukių era baigėsi tik 1974 m. Paskutinysis ledo ritulio žaidėjas, kuris užsidėdavo kaukę tik treniruočių metu, bet niekada – per rungtynes, buvo „Pittsburgh Penguins“ vartininkas Andy Brownas. Šiuo klausimu jis buvo kategoriškas, o randus ir mėlynes laikė profesine ypatybe, todėl gavo pravardę „bebaimis“.
Iš pradžių apsauginės kaukės buvo rudos arba baltos, vėliau jas imta marginti klubų simbolika. Vieni sportininkai pažymėdavo ritulio smūgio vietas, kiti – nupiešdavo kaukolę ar tigro nasrus.
Ar buvo pirmosios ledo ritulio vartininkų kaukės patikimos? Žinoma, kad ne. 1970 m. Stenlio taurės finalinėse rungtynėse susitiko „Boston Bruins“ ir „St. Luis Blues“, kurios vartus saugojo J.Plante'as. Ritulys pataikė jam į veidą ir sulaužė stiklo pluošto kaukę. Išėjęs iš ligoninės ledo ritulininkas įkūrė nuosavą apsauginių kaukių gamybos kompaniją „Fibrosport“ ir didelį dėmesį skyrė konstrukcijai tobulinti. Kaukes testuodavo – jas apšaudydavo iš pneumatinės patrankos 200 km/h greičiu paleistais rituliais.
1978 m. Kanados Standartų asociacija paskelbė, kad apsauginė kaukė – privalomas vartininko atributas. Jos dėka pasikeitė ir žaidimo stilius – daug vartininkų ėmė saugoti vartus priklaupę, nes nebeliko būtinybės saugoti veidą.
Įkandin J.Plante'o atsirado ir kitų apsauginių kaukių gamybos meistrų – dažniausiai tarp karjerą baigusių ledo ritulininkų. Nuolat kito dizainas, skirtingos veido ir galvos zonos stiprintos papildomai.
Mūsų laikais ledo ritulio vartininkai dėvi vadinamąsias kombinuotas kaukes. Šis modelis sukurtas dar 1977 metais, o vienintelis patobulinimas per 40 metų – inovatyvios medžiagos. Stiklo plastiką pakeitė anglies pluoštas, antveidis, kaip ir anksčiau, plieninis. Dėvint tokią kaukę rizika patirti sužeidimą tampa minimali, bet ne mažiau svarbus psichologinis aspektas.
Kaukė padeda žmogui jaustis saugiau ir drąsiau. Ji leidžia slėpti emocijas, o pasibaigus žaidimui sportininkas suteikia garbę žiūrovams pamatyti jo pavargusį, bet laimingą veidą.
